infa.lt

Sutartys su gydytojais rezidentais – paskutinis vilties šiaudas Kol žiniasklaida tyli, Seime po pateikimo pritarta įstatymo pakeitimams, kurie numato studijų kvotą (ne mažiau 15% ir ne daugiau 20% vietų) gydytojams rezidentams, savanoriškai pasirašantiems sutartis su regionų gydymo įstaigomis, sutinkantiems atidirbti ten tiek metų, kiek mokėsi valstybės lėšomis.

Tai ne prievartinis paskyrimas, o valstybinis įrankis siekiant atgaivinti tai, ką sugriovė ankstesnės „reformos“. Tai bandymas užtikrinti, kad regionuose atsirastų bent minimalios gyvenimo sąlygos, kurių pagrindas – prieinama medicinos pagalba.

Kodėl tai svarbu demografijai?

J. Olekas savo pasisakyme mini sėkmingai kraštiečius susigrąžinančių Alytaus ar Akmenės rajonų patirtį. Tačiau sėkmė neįmanoma be paslaugų. Ši „rezidentų korta“ yra valdžios bandymas parodyti, kad regionai nėra nurašyti.

Tai tiesioginis atsakas į klausimą: kas ten gyvens? Atsakymas paprastas – gyvens tie, kurie žinos, kad susirgus vaikui, jiems nereikės važiuoti 100 kilometrų iki artimiausio priimamojo.

 Realybės patikrinimas: ar užteks tik medikų?

Ši priemonė rodo, kad valdžia pagaliau pradeda suprasti: demografija nėra tik skaičiai. Tai paslaugų tinklas. Tačiau čia vėl susiduriame su prieštaravimu:

• Viena vertus: Valstybė bando „užlopyti“ skyles medicinoje, kad žmonės turėtų pas ką gydytis.
• Kita vertus: Kaip jau minėjome, tos pačios valstybės įdiegiamos „žaliųjų namų“ direktyvos brangina būstą tiek, kad net ir tas į regioną atvykęs jaunas gydytojas vargu ar galės leisti sau ten pasistatyti namų.

Politinis susidūrimas: Gydymas ar „priverstinis atidirbimas“?

Kol J. Olekas kalba apie regionų gaivinimą, kitoje barikadų pusėje kyla pasipriešinimas. Seimo „Liberalų sąjūdžio“ frakcija, vadovaujama Viktorijos Čmilytės-Nielsen, griežtai atsiriboja nuo siūlomų Medicinos praktikos įstatymo pataisų. Nors ši partija visuomenės atmintyje vis dar nešioja už politinę korupciją nuteistos partijos šleifą, šiandien ji bando tapti jaunųjų medikų teisių gynėja.

Viktorija Čmilytė-Nielsen šią iniciatyvą vadina ne pagalba regionams, o „priverstiniu atidirbinėjimu“. Anot jos, toks valdančiųjų noras įpareigoti gydytojus dirbti konkrečiose teritorijose pažeidžia pamatines žmogaus teises – laisvą darbo jėgos judėjimą. Liberalų pozicija aiški: medikų trūkumą reikia spręsti ne „prievarta“, o sisteminiais būdais. Tačiau kokie tie „sisteminiai būdai“ – V.Č.Nielsen neįvardina..

Klausimas lieka atviras: Ar tai, ką liberalai vadina „žmogaus teisių pažeidimu“, nėra vienintelis likęs būdas užtikrinti, kad Lietuvos provincijos gyventojas gautų bent bazinę pagalbą? Valdantieji bando gelbėti griūvančią sistemą, o opozicija naudojasi proga priminti apie „laisvę“, nors būtent ta laisva savieiga ir paliko regionus be gydytojų.

Tai dar kartą patvirtina, kad demografinės ir socialinės politikos klausimais Lietuvoje jokio „plataus sutarimo“ nėra – tik ideologinės kovos, kol provincija toliau nyksta.

Reziume: Rezidentų pritraukimas į regionus per sutartis yra realus žvilgsnis į ateitį ir bandymas taisyti praeities klaidas. Tai vienas iš tų „populiaciją bent teoriškai gausinančių demografinės politikos elementų“, apie kuriuos kalbama Seimo vakar priimtuose dokumentuose.

Bet kad šie specialistai taptų nuolatiniais gyventojais, o ne laikinais „atidirbinėtojais“, vien medicininės įrangos neužteks – jiems reikės įperkamo gyvenimo, kurį dabartinė biurokratija daro vis sunkiau prieinamą.