infa.lt

Verslininkas pasidalijo savo asmeninėje „Facebook“ paskyroje mintimis apie situaciją pasaulyje, grynuosius pinigus, infliaciją bei kas ją sukelia ir valdžios bei žiniasklaidos reakcijas į  šį bendrą, tačiau nevienodai vertinamą skirtingomis sąlygomis blogį, nuvertinantį mūsų santaupas ir mūsų pinigų perkamąją galią. Toliau autoriaus tekstas:

Irano karo akivaizdoje mane stebina ne tik pats karas. Mane stebina reakcijos į jį.

Norėčiau išskirti keturis stebinančius epizodus. Nors jų yra ir daugiau.

1. Panika dėl infliacijos atsiranda tik tada, kai kaltas kažkas svetimas.Kai naftos kaina pašoko, Lietuvoje staiga visi tapo infliacijos ekspertais. Prasidėjo kalbos apie pasaulio pabaigą, ekonomikos griūtį ir naują katastrofų sezoną.

TVF kažkur savo dokumentuose skaičiavo – jeigu energijos kainos reikšmingai kyla ir laikosi aukščiau ilgesnį laiką, tai prisideda prie infliacijos. Kažkur parašyti tokie skaičiai, kad 10% energijos kainų padidėjimas pasaulinei infliacijai gali pridėti apie 0,4 procentinio punkto.

Euro zonoje infliacija dabar yra apie 2%, o Lietuvos bankas Lietuvai 2026 m. prognozavo apie 3,1% metinę infliaciją. Nors aš tikėčiausi 3.5 proc. Vadinasi, ir be Irano gyvenome brangesnės infliacijos režime nei didelė dalis euro zonos.

Klausimas ne tas, ar energija veikia infliaciją. Aišku, kad veikia. Klausimas – kodėl vienais atvejais dėl to visi verkia ir piešia pasaulio pabaigos scenarijus, o kitais atvejais apsimeta, kad nieko neįvyko.

Kai savi kilstelėjo akcizus, panaikino PVM lengvatas šildymui, padidino pelno mokesčius, įvykdė mokestinio jovalo reformą, nebuvo jokios nacionalinės psichodramos. Nebuvo apokaliptinių antraščių kas pusdienį. Nebuvo masinio aimanavimo, kad tuoj sugrius Lietuvos ir pasaulio ekonomika.

Lietuviams užtenka, kad kažką pamykia apie gynybą ir tada rekordiniu tempu padidina pensijas. Ir lietuviui tinka. Bet vos tik nafta dėl karo pašoko nuo maždaug 73 iki 103 dolerių už barelį, o vieną dieną buvo trumpam priartėjusi ir prie 120, Lietuvoje prasidėjo pasaulio pabaigos repeticija.

Mano akimis, čia ir yra visas paradoksas.

Kai Lietuvoje savomis rankomis uždaromas savas „Hormuzo sąsiauris“ per mokesčius ir kainų politiką – viskas gerai, visi ramūs. Nes jeigu gerai įsižiūrėsite, šiandieninis Trampo hormuzas ir Lietuvos mokesčių reforma infliacijai daro labai identišką poveikį. Apbiem atvejais infliacijai poveikis apie 1 proc.

Tai abu poveiius sudėjus ir kainai esant ties 110 USD/barelį galima tikėtis Lietuvoje iki kokių 4.5% infliacijos.

Bet kai įtampą sukelia JAV ir Iranas, staiga prasideda aimanos, isterijos ir vertybiškai bei moraliai pakylėtas piktinimasis.

Dar prisiminkime, kas buvo, kai Ukraina pradėjo smūgiuoti Rusijos naftos infrastruktūrai. Irgi buvo kalbų, kad čia nafta pabrangs, kad bus blogai, kad gal geriau į naftos infrastruktūrą nešaudyti. Bet priprato visi. Pripras ir prie šito.

Apibendrinant.
Kai infliaciją importuoja geopolitika ir išorės jėgos – visi rėkia. Kai infliaciją pagamina savi sprendimai – visi tyli. Keistas selektyvumas.

Tai kuo Irano karo sukelta infliacija yra blogesnė už tą, kurią susikuriame savo rankomis? Jeigu jau savi ekonomikos nesugriovė, tai neturėtų pavykti ir Iranui.

Bet infliacijai pasiruošti verta bet kuriuo atveju. Valdžioms ji dažnai būna ne problema, o papildomų pajamų šaltinis. Todėl ir nesiima anei jokių sprendimų infliacijai mažinti. Jiems patogu.

2. Panikieriai internete dažnai net nesuvokia, apie ką kalba

Pastarosiomis dienomis mačiau daugybę pasidalinimų apie tai, kad „Dubajaus NT indeksas“ nukrito 20%, tuoj kris dar 50-70%, Dubajus ištuštės, visi bėga iš ten, tuoj ten butus dalins beveik už dyką. O išvykę gyventojai ten niekada negrįš.

Tik yra viena bėda.

Akcijų indeksas nėra nekilnojamojo turto kainos. Bet panikieriams to nepaaiškinsi, kai vyzdžiai susiaurėję, o rankos dreba.

Jeigu biržoje krenta NT vystytojų akcijos, tai dar nereiškia, kad rytoj butai Dubajuje bus pardavinėjami per pusę pigiau. Tai reiškia, kad rinkose padaugėjo baimės, nervo ir rizikos pervertinimo. Kartais pagrįsto, kartais ne. Bet tai nėra tas pats, kas realių sandorių kainos.

Neatidžiam skaitytojui „NT indeksas“ ir „NT kainos“ yra tas pats. Bet žmogui, kuris bent kiek supranta rinkas, tai du visiškai skirtingi dalykai.

Krizės, be abejo, sukuria galimybių. Visada atsiras parduodančių iš baimės. Per covidą irgi buvo panikos, trumpalaikių kritimų, o paskui daug kur sekė toks atšokimas, kad kainos per savaitę padidėjo ir po 50 proc. Vieni išlošė, kiti pralošė. Kiekviena krizė yra ir galimybė, ir turto persiskirstymas.

Bet įsivaizduoti, kad po savaitės Dubajuje butus keis į maisto kuponus, jau yra kolektyvinė fantazija.

Mes gyvename laikais, kai dalis žmonių reaguoja kaip tas katinas, kuriam lapas nukrito ant uodegos – bėga rėkdami apie pasaulio pabaigą, net nesuprasdami, kas iš tikro įvyko.

3. Žaliasis kursas atrodo labai rimtas – iki tol, kol prasideda karas

Europoje kruopščiai skaičiuojame CO2, apmokestiname taršą, prekiaujame leidimais, reguliuojame, draudžiame, aiškiname žmonėms, kaip jie turi gyventi, važiuoti, šildytis ir vartoti. Statome brangiausius A+++ klasių namus, įvedame vis naujus reikalavimus, kad tik mažintume savo pėdsaką.

Bet kai karas Artimuosiuose Rytuose degina naftos infrastruktūrą, logistiką, sandėlius, saugyklas, miestus ir karinę techniką, taršos klausimas staiga dingsta iš eterio.

• Staiga nebelieka pasipiktinimo.
• Staiga nebėra moralinės isterijos.
• Staiga nebėra klimato kaitos pamokslų.

Ir tada kyla labai natūralus klausimas – ar tikrai kam nors rūpi tarša, ar ji rūpi tik tada, kai ją galima apmokestinti eiliniam europiečiui?

Nes susidaro įspūdis, kad paprastam žmogui Europoje už dyzelį ir šildymą reikia mokėti su klimato kaitos antkainiu, o karo pramonė, raketos, sprogimai ir deganti infrastruktūra kažkaip stebuklingai iškrenta iš moralinės apskaitos.

Pagal mano subjektyvų paskaičiavimą, prieš porą dienų atskridusių dviejų Tomahaukų į prie Teherano esančios didelės naftos talpyklos tarša ir CO2 pėdsakas gali prilygti 2-8 mėnesiams viso Vilniaus CO2 pėdsakui. Dėl tikslaus santykio galima ginčytis, bet tai nekeičia esmės – kai teršia eilinis žmogus, jam mokesčiai, ribojimai ir moralai, o kai teršia karas, visi staiga nutyla. Dzin.

Omane mačiau dabar dega kažkas didelio. Tai spėju Lietuva tiek taršos neprigamins per artimiausius šimtą metų.

4. Ir pabaigai – apie grynuosius

Dar vienas mane stebinantis dalykas – kaip grėsmės akivaizdoje vis dar atsiranda siūlančių dar labiau riboti grynųjų naudojimą. Viena ranka kalbama apie karą, grėsmes, pasirengimą dienai „X“, o kita ranka gyventojams tarsi siūloma dar labiau pasikliauti elektronine sistema, kuri būtent krizės metu gali ir neveikti.

Ir beveik niekas nepasako paprasto dalyko – kad žmonėms būtų sveika turėti bent minimalią grynųjų ir būtiniausių atsargų rezervą. Nes karo, krizės ar rimto sutrikimo metu ne visada veiks elektra, internetas, bankai ir terminalai. Realiai tai turbūt niekas neveiks.

Aš pasakysiu labai paprastai – jeigu ateitų diena X ir žmogus neturėtų bent keliems mėnesiams maisto atsargų bei grynųjų, jis būtų paliktas vienas su savo programėle, kortele ir pažadu, kad sistema tuoj bus atstatyta. Bet pažadais nei užvalgysite nei jais atsigersite. O be pinigų Jums niekas maisto neduos.

Kai viskas veikia, skaitmenizacija yra patogumas.

Kai kažkas stringa, grynieji tampa laisve. Jau nekalbu apie karą.

Ir čia jau kiekvieno asmeninė atsakomybė – ar tikėti raminančiais, o kartais ir klaidinančiais pranešimais, ar vis dėlto turėti planą B. Jeigu netikit – galite paklausti Ukrainos ar Irano gyventojų ar verta laikyti viską bankuose.

Nes kai ateina tikra krizė, paaiškėja labai sena tiesa – valstybė gali daug ką žadėti, bet vakarienę tą dieną vis tiek turėsi susiorganizuoti patys.

Autorius redakcijai žinomas.