infa.lt

NATO generalinis sekretorius, Markas Rutte
Foto: Spados konferencijos kadras

NATO generalinio sekretoriaus, Marko Ruttes pareiškimas, kad NATO ginsis nuo Irano, užslepia paradoksą: aljansas pirmiausia užpuola, o paskui paskelbia, kad užpultosios atsakas bus laikomas agresija prieš visą aljansą.

KĄ IŠ TIKRŲJŲ PASAKĖ RUTTE

NATO generalinis sekretorius Markas Rutte savo interviu metu „Newsmax“ televizijai pareiškė, kad sąjunginės valstybės plačiai palaiko Donaldo Trampo (Donald Trump) karinę operaciją (karą) prieš Iraną.

Jis patvirtino, kad NATO kaip organizacija formaliai nėra įsitraukusi į jį, tačiau sąjungininkės teikia „pagrindinę įgalinančią pagalbą” JAV ir Izraelio karo kampanijai. Lygiagrečiai jis patikino, kad NATO gina kiekvieną centimetrą aljanso teritorijos.

Savaime tai skamba kaip atsakingas pareiškimas. Bet kai dėlioji žodžius į kontekstą, išlenda nepatogus klausimas: ką tai realiai reiškia užpultajai šaliai?

AGRESORIUS, KURIS PASKELBIA SAVE AUKA

Logika yra tokia: JAV ir Izraelis vykdo karines operacijas prieš Iraną. NATO sąjungininkės tiesiogiai remia šias operacijas. Tuo pačiu metu NATO pareiškia, kad bet koks išpuolis prieš sąjunginę būtų laikomas išpuoliu prieš visą aljansą.

Tai reiškia: šalis, kuri pati patiria bombardavimą, negali imtis atsakomųjų veiksmų prieš operacijos dalyvius ar jų rėmėjus, nes rizikuoja sukelti viso NATO galios atsaką. Kitaip tariant, aukos gynybinis atsakas automatiškai tampa agresija. Tai nėra gynyba. Tai blanko išrašymas karinei agresijai su imunitetų garantais.

TURKIJOS RAKETŲ INCIDENTAS: NATO JAU KARE

Markas Rutte pats patvirtino, kad šių metų kovą NATO priešraketinė gynyba numušė Irano raketą, skriejusią Turkijos link. Tai nėra teorinis scenarijus. NATO ginklai jau tiesiogiai naudojami šiame konflikte.

Formaliai tai galima vadinti „gynyba”. Praktiškai tai reiškia, kad NATO yra aktyvus karo dalyvis, kuris tuo pačiu teigia esąs „neįsitraukęs”. Šis prieštaravimas nėra atsitiktinis. Jis yra sąmoningas diplomatinis triukas, leidžiantis dalyvauti kare neprisiimant atsakomybės už jo pasekmes.

MACRONas IR SANCHEZAS: KRITIKA BE VERTĖS

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Ispanijos premjeras Pedro Sanchezas viešai kritikavo karinę operaciją. Markas Rutte tai pripažino, tačiau patikino, kad praktiškai visi sąjungininkai padeda. Tai atskleidžia dar vieną sluoksnį: Europa yra įsitraukusi, kai kurias atvejais prieš savo visuomenės valią.

Europos piliečiai nemato savo valdžių sprendimų diskusijų. Jiems rodoma vieša kritika, kuri slepia faktinį bendradarbiavimą. Tai nėra demokratija. Tai teatro spektaklis, sukurtas nuraminti rinkėjus.

PRECEDENTO PAVOJUS

Pavojingiausia šioje situacijoje nėra pats Iranas. Pavojingiausias yra precedentas. Jei NATO logika šiandien teigia, kad užpulta šalis negali gintis, nes rizikuoja sukelti viso aljanso rūstybę, tai ta pati logika rytoj gali būti pritaikyta bet kuriam kitam konfliktui.

Lietuva šią logiką pažįsta iš kitos pusės. Kai didžioji valstybė apsupa save „gynybinių” garantijų tinklu ir paskelbia, kad bet koks pasipriešinimas jos veiksmams bus laikomas agresija, mes tai vadiname imperializmu. Pakeiskite veikėjo pavadinimą – logika lieka ta pati.

IŠVADA: KAI UŽPUOLIKAS TAMPA TEISĖJU

Marko Rutte kalboje slypi fundamentalus tarptautinės teisės principų paneigimas. Kiekviena valstybė turi neatimamą teisę gintis nuo karinio užpuolimo. Tą NATO sąjunginės įsipareigojo ginti ne vien deklaratyviai – jas įtvirtina JT chartija.

Tačiau kai tą pačią teisę imasi įgyvendinti šalis, kurią bombarduoja JAV ir Izraelis, remiami NATO, ji staiga virsta agresore. Tai nėra logika. Tai jėgos kalba, apsirengusi tarptautinės teisės žodynu.

Ir kol Vakarų visuomenė to neatpažįsta, tol šis žaidimas tęsis. Nes niekas negali žaisti pagal taisykles, kurios keičiamos žaidimo metu – išskyrus tą, kuris jas keičia.

Šaltinis su Ruttes interviu: Newsmax / „NATO Chief Rutte to Newsmax: Trump’s Iran Mission Has Broad Allied Support“, 2026 m. kovo 4 d.