infa.lt

Donaldo Trampo (Donald Trump) žingsnis dėl Grenlandijos atskleidė giliausią Europos pažeidžiamumą: jos priklausomybę nuo sąjungininkės, kuri dabar kelia didžiausią grėsmę jos saugumui, rašo „Euractiv“ leidinys.

Europiečiai staiga susidūrė su dilema, kurią net ir niūriausiais momentais mažai kas galėjo įsivaizduoti. Per pastaruosius metus didžiausia jų baimė buvo ta, kad JAV tiesiog pasitrauks iš Europos ir NATO, palikdamos žemyną gintis nuo Rusijos agresijos Ukrainoje ar kitur.

Dabar jie turi apmąstyti neįsivaizduojamą dalyką: kad vietoj pasitraukimo iš Europos JAV rengiasi užgrobti suverenią Europos teritoriją – kad didžiausia grėsmė ES ir NATO kyla iš pačios Amerikos.

Donaldas Trampas nuo grįžimo į Baltuosius rūmus neslepia savo pasiryžimo aneksuoti Grenlandiją. Dar prieš pradėdamas operaciją prieš Venesuelą, Trampas parodė savo ketinimus, paskyręs specialųjį pasiuntinį į Grenlandiją – tai buvo beprecedentis diplomatinis įžeidimas Danijai, kuri turi suverenumą šioje saloje.

Po operacijos, skirtos nuversti Venesuelos prezidentą Nicolą Maduro, Trampo pasiryžimas įgyvendinti „Donroe doktriną“ – Amerikos teisę įsikišti į Vakarų pusrutulio reikalus, kaip ji nori ir kaip jai reikia – nebekelia abejonių.

JAV Valstybės sekretorius Marco Rubio savaitgalį surengtoje spaudos konferencijoje aiškiai pareiškė: kai šis prezidentas sako, kad ko nors nori, jis tai gauna.

Tai verčia Europos lyderius priimti labai nemalonius sprendimus. Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen labai aiškiai paaiškino, kas yra statoma ant kortos, pripažindama, kad Trampas yra mirtinai rimtas dėl Grenlandijos aneksijos.

„Jei JAV nuspręs karine jėga pulti kitą NATO šalį, viskas baigsis, įskaitant mūsų NATO ir saugumą, kuris buvo užtikrinamas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos“.

Beje, Trampo pavaduotojas Sivenas Mileris (Stephen Miller) interviu „Fox News“ atsisakė atmesti galimybę karine jėga užimti Grenlandiją, tik pažymėdamas, kad niekas nėra pasirengęs kovoti karine jėga su Amerika dėl Grenlandijos.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Mileris yra teisus. Niekas neketina kovoti su Amerika dėl Grenlandijos. Jei Amerika norėtų aneksuoti Grenlandiją jėga, ji tai galėtų padaryti per vieną popietę.

Užimti retai apgyvendintą salą, kurioje gyvena vos 50 000 žmonių, būtų kur kas lengviau ir mažiau rizikinga nei operacija, kurios metu iš karinės bazės Karakase, kur jį saugojo ginkluoti asmens sargybiniai, būtų išgabentas Venesuelos prezidentas.

Jei europiečiai rimtai ketintų ginti Danijos suverenitetą Grenlandijoje, jie galėtų šiandien nusiųsti pajėgas apsaugoti Nuuką ir kitas gyvenvietes. Niekas to nesiūlo ir niekas to nedarys.

Antrasis punktas yra tas, kad net po visų pažeminimų, kuriuos Trampas praėjusiais metais pateikė Europai prekybos srityje, ir nepaisant įtarimų, kad jis mielai atiduotų Ukrainą Rusijai ant sidabrinio padėklo, Europos interesams vis dar yra labai svarbu išlaikyti Ameriką NATO sudėtyje ir įtraukti ją į Europos gynybą.

Net ir tuo metu, kai antradienį žiniasklaidoje virė diskusijos dėl Grenlandijos ateities, 27 šalių, priklausančių „norinčiųjų koalicijai“, lyderiai susitiko su Trampo administracijos atstovais Paryžiuje, kad aptartų būsimas saugumo garantijas Ukrainai.

Nors Frederiksen savo pastabas apie NATO žlugimą galbūt ketino pateikti kaip įspėjimą JAV, kai kurie Trampo administracijos nariai mielai pasinaudotų pretekstu pasitraukti iš Europos.

Todėl europiečiai turi daryti viską, kas įmanoma, kad atgrasytų Ameriką nuo karinio Grenlandijos užėmimo, tačiau kartu būti pakankamai realistais, kad pripažintų, jog jų galimybės yra labai ribotos dėl stiprios galios trūkumo.

Šias galimybes dar labiau riboja tai, kad jie negali pasiūlyti Trampui nieko, ko jis jau neturi. Trampas tvirtina, kad Amerika reikia Grenlandijos savo nacionaliniam saugumui užtikrinti, atsižvelgiant į padidėjusį Rusijos ir Kinijos aktyvumą sparčiai šylančioje Arktyje.

Tačiau Grenlandija jau yra NATO narė, o Amerika ten jau turi karinę bazę – ir Danija pareiškė, kad ji gali atidaryti ir daugiau.

Tačiau šie pasiūlymai neturėjo jokio poveikio Trampo administracijai, kuri šiuo metu mano, kad tinkama dislokuoti tik 200 karių atokioje bazėje salos šiaurėje. Taip pat ir pasiūlymai leisti amerikiečių įmonėms dalyvauti Grenlandijos naudingųjų iškasenų komercializavime greičiausiai nepakeis Trampo sprendimų.

Galiausiai, dauguma iškasenų yra neįrodytos ir jas būtų labai sunku išgauti, todėl kyla abejonių dėl jų perspektyvumo.

Gali būti, kad Trampo atsisakymas sutikti su kuo nors mažesniu nei visiška suverenitetas tiesiog atspindi norą padidinti JAV teritoriją labiausiai per visą jos istoriją, netgi šiek tiek pranokstant 1803 m. Luizianos pirkimą.

Iki šiol Europos lyderiai apsiribojo iššaukiančiais pareiškimais, kad Grenlandijos likimas gali būti sprendžiamas tik Grenlandijos ir Danijos. Neatsakytas klausimas lieka, ką Europa darytų, jei į jos įspėjimus nebūtų atsižvelgta.

Tuo tarpu jų formuluotė palieka atvirą klausimą, ar Danija ir Grenlandija galėtų būti paskatintos savo noru priimti sprendimus dėl Grenlandijos ateities, kurie patenkintų Trampą.

Galų gale, kas yra svarbiau Europos saugumui: kad Grenlandija liktų Danijos, ar kad Amerika liktų NATO?

Ar 56 000 grenlandiečių, kurie ilgą laiką siekė didesnės nepriklausomybės nuo Danijos ir turi pagrįstų istorinių pretenzijų dėl danų elgesio su jais, pageidavimai turėtų būti svarbesni už 450 milijonų europiečių saugumą?

Žinoma, tai yra klausimai, kurių nė vienas europietis nenori užduoti. Nė viena pasaulio dalis nebuvo labiau investavusi į pokario liberalią taisyklėmis pagrįstą tvarką nei Europa. Tačiau, kaip europiečiai netiesiogiai pripažino savo bailiu atsakymu į Trampo akivaizdų tarptautinės teisės pažeidimą Venesueloje, ta tvarka dabar negrįžtamai baigėsi.

Akivaizdu, kad dabar įžengiame į naują pasaulį, kuriame jėga lemia teisę – pasaulį, kuriam europiečiai yra visiškai nepasirengę.

Galbūt pažeminimas, kuris gali laukti Grenlandijoje, paskatins europiečius paklausti, kodėl taip yra, ir pagaliau paskatins juos imtis veiksmų.