infa.lt

FB nuotr.

Nešventadieniškos mintys

Lietuva – kaip šviežiai suartas dirvonas, o per vidurį artojas padarė paskutinę vagą, padalindamas lauką į dvi dalis. Galulaukėje sustoję „artojai“ žiūri, kas bus, svarsto, ar gerai sudygs pasėtas neapykantos grūdas.

Virš lauko kažkas deklamuoja eiles: „Никогда мы не будем братьями! Ни по родине, ни по матери“.

Vadinasi, daigai dygsta.

Iš televizoriaus sako, kad reikės ginti Tėvynę, bet kyla klausimų: kaip į vieną apkasą susodinti abi puses ir dar prižiūrėti, kad iki ateinant priešui jos viena kitos neišsišaudytų?

O gal toks ir yra planas – suskaldžius ir supriešinus puses, dalis būtų sunaikinta, dalis pabėgtų iš šalies, o dalis prarastų drąsą kovoti už prigimtines teises ir laisves.

Teritorijos, pavadintos Lietuva, valymas?

Juk teritorija valoma jau seniai. Tik aklas to gali nematyti. Demografija žemumose, priverstinė emigracija, jaunoms merginoms indoktrinuota feminizmo ideologija… Kas gali paneigti, kad tai nėra valdomos socialinės inžinerijos įtakoti procesai? Tokios mintys kyla šiandien, belaukiant šv. Kalėdų.

„Valinkit iš Lietuvos“, – šaukia konservatorių chunveibinas, paleistas nuo grandinės, o kad tai pavyktų, siūloma gatvėje sutiktam menamam vatnikui „spjauti į veidą“.

Kas yra vatnikas, nustatyta turi būti čia pat, iš akies – geriausia garsiai tai įvardijant ir nepaliekant nelaimėliui galimybės apsiginti ar pasiteisinti. Gatvės teismo nuosprendis neginčijamas. Vatniko ar kito priešo nustatymo algoritmas nesikeičia per amžius – kas ne su mumis, tas prieš mus.

Gatvės kovotojai, kurie šiandien yra konservatorių partijos nariai, atvirai tyčiojasi iš trisdešimt metų kurtos – ir, matyt, taip ir nesukurtos – teisinės valstybės ir visus kviečia segreguoti bei išmėžti dalį žmonių į visuomenės paraštes.

„Laikas kurti laužus ne tik iš malkų“, – sakoma ką tik ant karo Ukrainoje bangos užauginto konservatorių politiko kreipimesi į tautą. Minia laukia tolesnių nurodymų.

Vatniko nustatymo algoritmas atveria neribotas galimybes jį taikyti labai plačiai. Po juo patenka antivakseriai, piliečiai, turintys savo išskirtinę nuomonę, nenorintys žaisti pagal taisykles, kurias verčia priimti minia, laisvi kūrėjai ir mąstytojai, sistemos kritikai ir tikri demokratai – visi stumiami į paraštes.

Įdomu tik, kada mėsą valgantis žmogus bus paskelbtas Tėvynės išdaviku.

O ką apie tai galvoja „teisuolis“ ir „pan filosof“ Gritėnas?

Gritėnas tyli, nes toks linčo teismas jam tinka. Jam netinka tik tada, kai pagautas žudikas gauna porą spyrių virš normos – juk buvo pažeistos žudiko teisės į orumą?

Žmogaus, apšaukto vatniku, teisės Gritėnui nerūpi. Jis vadovaujasi teisinės valstybės „dvasia“, kuri nepaprastai panaši į socialistinės demokratijos teisinę ekvilibristiką, kai galiojo straipsniai už tarybinio piliečio vardo žeminimą ir socialistinės tikrovės juodinimą, o straipsnį buvo galima rasti bet kam – svarbu, kad žmogus būtų tinkamas.

Dar man tai primena „kultūrinę revoliuciją“, suorganizuotą Kinijoje Mao valdymo metais, kai jauni chunveibinai tampė profesorius ir visą inteligentiją už barzdų Kinijos miestų gatvėse ir reikalavo drastiškų pokyčių visuomenėje.

Ir tai nebuvo spontaniškai kilęs judėjimas. Režisieriai – Kinijos komunistų partija – kontroliavo procesą, o kai judėjimas atliko savo darbą, jis buvo grubiai užgniaužtas.

Ką darys konservatorių lyderiai su „užingridų“ pakelta už laisvę Monikai vadovauti LRT mase, parodys netolima ateitis: ar kels į „maidaną“ dėl pirmalaikių rinkimų, ar užgesins šį laužą ir patys taps jaunųjų jakobinų giljotinuotais robespjerais.

Nes aistros ten verda, o ginklai žvanginami ne juokais. Protesto laužuose užgimę kairiosios politikos liūtukai veržiasi į laisvę ir plėšia nuo savęs kūdikio sauskelnes.

Iš narvo paleistas žvėris pajuto pergalės ir kraujo skonį ir reikalauja sau daugiau erdvės veikti bei eiti iki galutinės pergalės – pergalės, kurios vaisiai visai visuomenei bus labai kartūs.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.