infa.lt

Žvelgdamas į nueinančius metus vis pagalvoju: ar tikrai Lietuvoje yra varžomas laisvas žodis? Juk kalbama visur ir apie viską – kas ką nori, kur nori ir kaip nori, rašo Seimo Audito komiteto pirmininkas, Artūras Skardžius.

Skamba žodžiai, dažnai nutolę nuo tiesos, aštrinantys nuotaikas, stingdantys kasdienybę. Tačiau kai ateina laikas prisiimti atsakomybę – staiga visi apkursta.

Vos tik iškėlėme klausimą apie viešųjų lėšų naudojimą ir atsakomybę už jas, prasidėjo koordinuotas triukšmas. Ne diskusija, ne argumentai, o isterija, skirta vienam tikslui – supriešinti visuomenę ir užgniaužti bet kokį bandymą pareikalauti atsakomybės.

LRT vadovybė, prisidengusi „žodžio laisvės“ skydais, sąmoningai nukreipia dėmesį nuo audito išvadų. Ne nuo interpretacijų, o nuo faktų.

Konservatoriai ir liberalai šią liniją klusniai palaiko. Tai nėra vertybinė laikysena – tai politinis cinizmas ir visiška nepagarba mokesčių mokėtojams.

Dabartinės opozicijos motyvai akivaizdūs. Praradę valdžią, bet kokia kaina siekia ją susigrąžinti. Ne tam, kad tarnautų valstybei, o tam, kad ir toliau nekontroliuojamai disponuotų viešaisiais finansais. Tikslas paprastas ir atviras – sukelti krizę ir išprovokuoti išankstinius rinkimus.

Bet kai į politinius procesus įsijungia specialiosios tarnybos, daugeliui kyla klausimų ir abejonių. Man – ne. Žiūrint į tai, kas vyksta, viskas tampa pakankamai aišku – klasikinis bandymas paskandinti tiesą triukšme.

Mes pajudinome širšių lizdą. Ir jis sureagavo akimirksniu. Buvo mobilizuoti visi: nuo sąmoningai klaidinamų iki politiškai angažuotų, nuo nuoširdžiai pasimetusių iki nemokamų renginių viliojamų.

Jiems pasakė, kad reikia „ginti laisvą žodį“. Ir jie patikėjo. Nors realybė tokia – laisvam žodžiui šiandien Lietuvoje niekas negrasina. Grėsmė kyla tik neatskaitomybei.

Jeigu bent dalis šių žmonių sustotų ir pagalvotų, gal suprastų paprastą dalyką: valstybė, kurioje ilgus metus buvo galima švaistyti milijonus ir už tai neatsakyti, nėra nei teisinga, nei socialiai atsakinga.

Mums bandant pareikalauti atsakomybės esame spaudžiami pačiais brutaliausiais metodais – melu, grasinimais, manipuliacijomis ir nukreipiamas dėmesys nuo to, kas išties svarbu – oriai senatvei, švietimui, socialinei apsaugai, kovai su skurdu valstybėje. Bet apie tai rėkti nepatogu.

Guma tempiama sąmoningai – tam, kad būtų sukelta dar didesnė destrukcija, dar labiau eskaluojama situacija.

Todėl esu įsitikinęs: šią krizę reikia spręsti greitai. Aš nepalaikau sprendimo LRT įstatymo pataisų svarstymą nukelti kitiems metams – tai dovana tiems, kurie bijo atsakomybės.

Vis dėlto, 2025 metų auditai jau sudėjo akcentus, nuo kurių pabėgti nepavyks. Tiek pirmojo jūrinio vėjo parko istorijoje, tiek LRT veikloje.

Faktai išlindo į dienos šviesą. Lietuvos žmonės juos pamatė. Ir tai – esminis lūžis. 2026 sulauksime auditų rezultatų ir krašto apsaugos sistemoje.

Pasipriešinimas milžiniškas. Metodai – patys purviniausi. Bet rankų nenuleisime. Su Jūsų palaikymu, žingsnis po žingsnio, tvarką darysime. Nes tai mūsų pareiga – ginti viešąjį interesą, o ne patogias iliuzijas.

Ir vis dėlto, nors atsakymą beveik žinau, vis tiek norisi garsiai paklausti: ar tikrai taip baigsime metus? Su pykčiu, melu ir sąmoningu kiršinimu? Ar tikrai dėl valdžios, pinigų ir įtakos galima taip ciniškai skaldyti valstybę?

Visiems, kurie mane palaikėte – nuoširdžiai ačiū.

O oponentams švenčių proga linkiu mažo stebuklo – atgauti regėjimą ir nepasiklysti patiems išgalvotoje filibusterizmo migloje.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.