infa.lt

Emmanuelis Macronas ir Sebastienas Lecornu
Foto: Benoit Tessier / AP File / AP

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskyrė Sebastieną Lecornu šalies ministru pirmininku, pranešė Eliziejaus rūmai.

Sprendimas priimtas po prezidento derybų su Prancūzijos partijų lyderiais.

„Iš pareigos jausmo priimu prezidento man patikėtą misiją: padaryti viską, kas įmanoma, kad Prancūzija iki metų pabaigos turėtų patvirtintą biudžetą ir kad būtų sprendžiamos mūsų tautiečių kasdienio gyvenimo problemos“, – parašė S. Lecornu socialiniame tinkle „X“.

Jis anonsavo parlamento debatus ir paprašė vyriausybės narių atsisakyti prezidentinių ambicijų iki kitų rinkimų, kurie vyks po dvejų metų.

Sebastienas Lecornu buvo paskirtas ministru pirmininku prieš mėnesį. Jis dirbo šiose pareigose 27 dienas, o tada atsistatydino – vos per parą po vyriausybės sudėties paskelbimo. Politikas paaiškino, kad esant dabartinei sudėtingai politinei situacijai jis negalėtų vykdyti savo pareigų ir pradėti naujos vyriausybės darbo.

Emmanuelis Macronas ketino paleisti parlamentą, jei šiandien jam nepavyktų grąžinti S. Lecornu į pareigas, teigė „Le Parisien“, remdamasis šaltiniais.

Atsistatydinimas sukėlė vyriausybės krizę Penktojoje respublikoje, taip pat diskusijas apie galimą paties pono E.Macrono atsistatydinimą.

Situacija Prancūzijoje prarado kontrolę, prezidentui bandant bet kokiomis priemonėmis išlaikyti valdžią savo rankose. Kitų premjero variantų jis nebeturi – per tris metus pasikeitė šeši premjerai – Lekornu, – tai septintasis pasikeitimas, įvykęs kiek mažiau nei po mėnesio po jo paskyrimo.

O juk išsilaikyti reikia ištisus 2 metus, kas neatrodo įmanoma esant tokiai politinei situacijai Prancūzijoje, kurią pats E.Macronas ir sukūrė.

Sekdamas paskui įvykius Prancūzijoje krenta ir šalies politinis svoris tarptautinėje arenoje -tampa labai tikėtina, jog pats Emmanuelis Macronas vargu ar galės pilnaverčiai dalyvauti sprendžiant Ukrainos klausimus, neturėdamas jokio palaikymo savo šalies viduje ir esant griūties tikimybei Prancūzijos vidaus politikoje.

Jis tampa nebepatikimu partneriu sąjungininkų akyse, ir dabar jiems, labai tikėtina, dažniausiai teks rengti savo planus atsižvelgiant tik į savo pačių turimas galias, – be Prancūzijos.