infa.lt

infa.lt filmuotos medžiagos kadras

Šia tema anksčiau pernelyg nesidomėjau, nes R. Žemaitaitį laikiau tiesiog sumaniu demagogu (liaudies (su)vedžiotoju), o jo įkurtą partiją – protesto balsų nukanalizavimo į niekur priemone, kas paranku sistemai. Bet pastarieji įvykiai privertė į tai labiau pasigilinti.

Diskusijose dėl kultūros ministro iškilo klausimas: jeigu, kaip dabar teigiama, „Nemuno aušra” yra „antisemitinė”, „antiukrainietiška”, „antivalstybinė”, net „teroristinė” partija, kodėl tada ji lyg niekur nieko buvo įregistruota Teisingumo ministerijos ir jai buvo leista be problemų dalyvauti pastaruosiuose Seimo rinkimuose?

Pamėginau atkurti įvykių chronologiją, norėdama patikrinti hipotezę, ar tai tuometinių valdančiųjų buvo padaryta sąmoningai, turint tam tikrų toli siekiančių tikslų?

Ar „laisvietės” E. Dobrowolskos tuomet vadovaujama Teisingumo ministerija tiesiog nematė formalių kliūčių šiai partijai įsikurti, ar tai buvo toliaregė tuometinės koalicijos piarščikų strategija leisti gimti „suterštos reputacijos” politinei jėgai-baidyklei, kuria ateityje būtų galima manipuliuoti arba gasdinti kitus?

T.y., ar jau buvo prastrateguota, kad TS-LKD, LLS ir LP neišvengiamai pralaimės 2024 m. rinkimus ir NA turi potencialo susirinkti protesto balsus ir ateiti į naująją, kairiųjų vadovaujamą, valdančiąją koaliciją, automatiškai tapdama jos silpnąja grandimi ir destabilizacijos veiksniu, kas būtų paranku revanšo siekiančioms jėgoms?

2023 m. gegužę Remigijus Žemaitaitis socialiniuose tinkluose išsakė antisemitinius pareiškimus. Tai sukėlė didžiulį skandalą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o rudenį Konstitucinis Teismas pradėjo nagrinėti jo priesaikos sulaužymo klausimą. Taigi etiketė „antisemitas“ jam prilipo dar iki partijos „Nemuno aušra“ įsteigimo.

2023-11-11 paskelbta apie partijos steigimą, o 2024-01-16 Teisingumo ministerija ją įregistravo. Partija gimė jau turėdama politiškai stigmatizuotą lyderį ir skandalingą įvaizdį.
2024-04-25 Konstitucinis Teismas konstatavo: Žemaitaitis sulaužė priesaiką.

2024-05-02 jis prarado Seimo nario mandatą. Teisiškai – pašalintas, politiškai – tapo „sistemos auka“. Tai buvo lūžio taškas, pavertęs jį protesto simboliu.

Antisemitizmas kaip tabu

Lietuvos politikoje antisemitizmas yra vienas baisiausių ideologinių nusikaltimų. Bet koks tokio tipo pareiškimas reiškia automatinį pasmerkimą ir politinę ekskomuniką, o kartais – net socialinę mirtį.

Didžiosios partijos šios temos neliečia. Tačiau šis tabu turi ir kitą pusę – tai lyg uždarytas garų puodas. Kai visuomenėje kyla nepasitenkinimas dėl Lietuvos žydų bendruomenės vadovų antilietuviškų pasisakymų arba taikomų dvejopų standartų, jis negali būti niekaip legaliai artikuliuotas „mainstream“ politikoje.

Žemaitaitis, sąmoningai ar ne, peržengęs šį tabu, nukėlė puodo dangtį, tapo kanalu ne tik antisemitiniam sentimentui, bet ir platesniam nepasitenkinimui „elitu“ reikšti.

Taip antisemitizmo korta jam kainavo politinį legitimumą kaip Seimo nariui, bet netikėtai suteikė protesto lyderio statusą ir naujas politines perspektyvas, kuo jis, kaip „auka ir kankinys” sumaniai pasinaudojo, nustumdamas visus kitus konkurentus šiame lauke.

Tokiu būdu jis tapo savotišku susikaupusio visuomenės nepasitenkinimo laidininku, per kurį galėjo išsiveržti neprivilegijuotųjų pyktis dėl daugelio problemų:

• dėl skurdo ir atskirties,
• dėl Vilniaus ir regionų priešpriešos,
• dėl nepasitikėjimo korumpuota sistema,
• dėl ideologinių nuostatų (antisemitizmas, genderizmas, nutylėtos arba tabuizuotos istorijos temos, nebaigta liustracija ir t.t.),
• dėl nekontroliuojamos imigracijos,
• dėl politinės sistemos stagnacijos („visada tie patys valdžioje“)
• ir t.t.

2024-05-12 Prezidento rinkimų I ture jis gavo apie 4,5% balsų ir aplenkė kitą opozicinį kandidatą – I. Vėgėlę.

2024-10-13 Seimo rinkimuose „Nemuno Aušra“ surinko apie 12 % balsų ir iškovojo 20 mandatų.

2024-11-01 LSDP įtraukė NA į valdančiąją koaliciją, nors Prezidentas iš pradžių bandė, nesėkmingai, blokuoti jų siūlomus partinius ministrus.

Ko ne sėkmės istorija?

Tačiau dabar, partijai velkant tokį reputacinį šleifą, viešojoje erdvėje daugiausia triukšmo kilo dėl Kultūros ministerijos ir Ignoto Adomavičiaus paskyrimo.

Vis dėlto galima spėti, kad tikrasis mūšis užkulisiuose vyko dėl Energetikos ministerijos kontrolės: neapsikentęs jo pasiūlytų kandidatų atmetinėjimų Žemaitaitis į ministrus iškėlė Artūrą Skardžių, o tai privertė Prezidentą „užrakinti“ šį postą.

Taip mainais NA gavo KM, o iki tol niekam nežinomas Adomavičius ne tik akimirksniu išgarsėjo, bet ir iškart atsidūrė kryžminėje ugnyje. Nepasitenkinimo fonu tapo ne tik niekaip artikuliuočiau prezidento nepagrįstas Š. Biručio atstatydinimas ar jau numatytos kitos socdemų kandidatės į ministrus atmetimas.

Kultūrininkų pasipiktinimas, panašu, buvo autentiška reakcija, kilusi dėl jų srities pavertimo ciniško mainikavimo objektu ir nužeminimo (o kada nors buvo kitaip?), bet kartu ir patogi politinė projekcija, nukreipusi pyktį ir dėmesį nuo didesnių klausimų – rokiruočių dėl energetikos valdymo, KAM pirkimų ir pan. – į „netinkamo” kultūros ministro asmenį.

Adomavičiaus vaidmuo čia gali būti matomas dvejopai:

• kaip prasidėjusio visuotinio pjudymo auka, kuri gali kelti tiek pasipiktinimą atstovavimu „baisiai partijai”, nusivylimą aukštųjų politikų cinizmu, tiek ir užuojautą bei palaikymą, ką dabar irgi matome. Kultūrininkų pyktis spontaniškas, bet ir patogiai išnaudojamas bei vis pakurstomas užkulisiuose liekančių nematomais veikėjų;
• kaip sąmoningas šio politinio žaidimo dalyvis – kompromisinė figūra. Jis netikėtai tapo nauju NA „veidu“ viešumoje, už kurio nugaros galbūt vyksta tikrasis ir žymiai svarbesnis žaidimas dėl galios ir įtakų persiskirstymo.

Taigi „Nemuno aušra“ jau gimė stigmatizuota, bet, paradoksas, legali. Kartu valdžios partnerė, taigi sistemos dalis, bet ir „blogiukė“, autsaiderė.

Antisemitizmas Žemaitaičiui kainavo parlamentaro mandatą, bet suteikė ir naują vaidmenį – sistemos aukos ir į vieną vagą konsoliduoto protesto lyderio.

Seimo mandato praradimas 2024 m. buvo lūžio taškas: jis pavertė Žemaitaitį „sistemos persekiojamu kovotoju“ ir neprivilegijuotųjų atjaustina auka, su kuria jie gali tapatintis.

Socialinis resentimentas (skurdas, atskirtis, pyktis dėl tabu temų) rado išraiškos kanalą per Žemaitaitį, kuris tuo sumaniai pasinaudojo.

Energetikos ministerija buvo tikrasis mūšio objektas sudarant šią koaliciją, o kultūra – tik mainų moneta, kas įsiutino pažemintais pasijutusius kultūrininkus ir pavertė Adomavičių jų nepasitenkinimo atpirkimo ožiu. Dar vienas paradoksas – čia vėl sutinkame resentimentą, tik veikiantį atvirkščia kryptimi – šįkart prieš NA žmones.

Taigi, kiek čia būta spontaniškų ir tiesiog įvykių dinamiką atliepiančių visų šios istorijos dalyvių reakcijų, o kiek gudraus polittechnologinio strategavimo ir nukreipimo?

„Nemuno dešra“ – taip pravardžiuojama NA – stebėtinai primena ankstesnį atvejį: „Mė-sos“ vietoj „Tie-sos“ 2012 m. protestų judėjimo metu. Tokios „kulinarinės” pravardės ne tik panašiai skamba, kas galbūt rodytų tą patį autorių, bet ir yra klasikinis juodojo PR metodas:

• menkinimas (oponentas vaizduojamas kaip nevertas rimto diskurso);
• stigmatizacija (rimtas protestas paverčiamas juokų objektu).

Tačiau paradoksas: niekinamos pravardės, memai ir patyčios dažnai tik sustiprina protestinį judėjimą, padeda atskirti savus nuo svetimų. Išjuoktieji tampa liaudžiai „savais žmonėmis“, už kuriuos dalis visuomenės stoja dar atkakliau.

Prognozė

Trumpuoju laikotarpiu NA bus nuolatinės krizės židinys koalicijoje, kas darys ją nestabilia ir pažeidžiama.

Jeigu vis dėlto šį nestabilumą ir pasipriešinimą įveikti, nuslopinti ar ignoruojant pralaukti pavyktų (pavyzdžiui, kultūros ministrui priėmus kelis simbolinius, bet konservatyvesnę kultūrininkų pusę tenkinančius sprendimus ir jie atvirai išreikštų jam paramą), vidutiniu laikotarpiu Žemaitaitis ir NA gali dar labiau sustiprėti kaip „vienintelė tikra opozicija sistemai“.

Ilguoju laikotarpiu viskas priklausys nuo to, ar bus realiai imtasi vykdyti jų rinkiminius pažadus, ypač archyvų atvėrimo ir liustracijos klausimu – tai galėtų tapti didžiausia politine bomba per pastaruosius 35 metus.

Ir šituo klausimu Žemaitaitis išties gali sumaniai pasinaudoti, (juolab, kad archyvai kaip tik yra KM dispozicijoje, o ši koalicija turi konstitucinę daugumą, kuriai teoriškai pakaktų balsų priimti dekagėbizacijos įstatymą), nukreipdamas šią bombą prieš savo persekiotojus. Pažiūrėsim, ar pasinaudos. (Straispnis rašytas Adomavičiui dar esant ministru)

Apibendrinant, antisemitizmas Lietuvoje yra didysis tabu ir buvimo „teisingoje moralinėje pusėje” žymuo, bet Žemaitaitis jį stebėtinai sugebėjo paversti sau politiniu kapitalu, tuo pačiu iškeldamas ir akcentuodamas ir kitas liaudžiai svarbias, bet elito „neliečiamas” ar ignoruojamas temas, kurias perėmė iš kitų opozicinių grupių.

„Nemuno aušra“ – paradoksalus atvejis, gimęs ne tik iš protesto, bet ir iš emocinės atjautos elito skriaudžiamam politikui, su kuriuo galima tapatintis kitiems sistemos skriaudžiamiesiems.

Politinė stigmatizacija ir demonizacija (net per pravardes kaip „Nemuno dešra“) tampa ne partijos silpninimo priemone, o su ja besitapatinančio „apačių” orumo, stiprybės ir bent simbolinio teisingumo atstatymo šaltiniu.

Neprivilegijuotųjų empatija tenka ne tik pačiam NA lyderiui ar partijai – dabar ją gauna ir Adomavičius. Tad buvę valdantieji dabar susiduria su rimta problema: kuo labiau Žemaitaitis ir NA yra viešai mušami, išjuokiami ir niekinami, tuo labiau jie liaudies atjaučiami ir stiprėja.

Panašu, kad gudrus NA „atmetimo” ir „priėmimo” žaidimas kol kas neneša vaisių. Tad ką daryti?

Kur čia slypi pavojai? Jei NA veikla būnant valdžioje pasirodys tesanti grynai populistinė, t.y., jų didieji pažadai, ar bent jų dalis, nebus įgyvendinti, galimas stiprus „apačių” nusivylimas ir neišvengiama bausmė.

Tą jau patyrė po 2020 m. pralaimėjimo vis neatsigaunantys valstiečiai-žalieji, neapdairiai iššvaistę turėtus didelius rinkėjų lūkesčius ir pasitikėjimą. Nebent pavyktų įrodyti, kad susivienijęs elitas sistemingai trukdė tuos pažadus įgyvendinti, tada būtų galimas sėkmės pakartojimas kituose rinkimuose.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.