infa.lt

Vis dažniau mūsų viešojoje erdvėje girdime beapeliacinę nuostatą, kuri primena seną revoliucinį šūkį: „kas ne su mumis, tas prieš mus.“ Ši logika nėra neutrali. Ji turi labai aiškią kilmę: taip kalbėjo Leninas ir bolševikai, taip veikė Stalino Sovietų Sąjunga, kur net politinis neutralumas ar atsiribojimas nuo viešųjų reikalų automatiškai iššaukdavo įtarimą.

Taip veikė ir Hitlerio Vokietijos propaganda – „kas ne už Reichą, tas prieš Reichą“. O Mao Kinijoje šis principas pateisino kultūrinę revoliuciją, chunveibinų siautėjimą ir milijonus aukų.

Tai totalitarinė logika, kuri naikina dvejonę, svarstymus, diskusijas, neutralią erdvę, kurioje žmonės galėtų be baimės ir pagal savo sąžinę leisti sau kalbėti, klysti, abejoti ar tiesiog pasirinkti nebūti nei vienoje stovykloje.

Kodėl tokia logika šiandien ima vis labiau įsigalėti Lietuvoje, kai tai taip akivaizdžiai veda prie visuomenės sukiršinimo ir skirtingų grupių neapykantos, jau net skatinančios pasiūlymus žudyti „neteisingai mąstančius”?

Karas Ukrainoje sukūrė egzistencinės grėsmės nuojautą. Tokiomis aplinkybėmis visuomenė telkiasi aplink valdžią, bet kartu stiprėja ir dichotominis draugo–priešo vaizdinys, stabarėja to, kaip galima ir negalima kalbėti ir mąstyti, rėmai.

Jei kritikuoji valdžią karo metu, reiškia, rizikuoji būti apšaukštas „vatniku“ ar „Kremliaus ruporu“. Įrodymai – o kam jie? Prie to prisideda ir informacinis karas – Kremlius aktyviai skleidžia dezinformaciją bei užsiima viešųjų asmenų diskreditacija, nes toks potencialių agresijos taikinių vidaus skaldymas jam itin parankus.

Bet šios etiketės lipdomos ne tik tikriesiems Putino agentams ar šalininkams, bet ir žmonėms, kurie teisėtai kelia klausimus apie ekonominę šalies politiką ar socialinę neteisybę, palaiko dominuojančiam meinstrymui opozicines jėgas, kurios nėra jokie valstybės priešai. Taip politinis neutralumas ar viešoji kritika tampa beveik neleistini.

Vidaus politikoje tokia poliarizacija itin sustiprėjo po 2024 m. rinkimų. „Nemuno aušros“ atėjimas į valdžią daug kur pristatomas ne kaip demokratinis dalies rinkėjų pasirinkimas (teisėtas, kad ir kaip kai kam tai nepatiktų), o kaip „klaida” ar net piktavališko kenkimo valstybei rezultatas.

Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas nesename interviu (nuoroda komentare) pavadino šią partiją „rakštimi, neturinčia nieko bendro su kultūra“, o viešojoje erdvėje jos atžvilgiu dažnai girdime žodžius „antivalstybiniai“ ar net „teroristai“.

Taip vieno žmogaus antisemitizmas (už kurį R. Žemaitaitis teisiamas ir kuris irgi kelia abejonių, nes už bjauraus folkloro citavimą jau buvo nekart atsiprašyta ir įrašai pašalinti, o Izraelio veiksmų Gazoje, spėčiau, nepalaiko ir didžioji dalis S. Daukanto aikštėje neseniai prieš NA protestavusių kultūrininkų) užmetamas visiems šios partijos nariams ir net rinkėjams, kurie už ją galbūt balsavo dėl visai kitų priežasčių – nepasitenkinimo esama padėtimi, gausiai Žemaitaičio žarstytų socialinių pažadų „įvesti tvarką”, nusivylimo „korumpuotu ir arogantišku elitu“ ar pan.

Didžioji žiniasklaida ir socialiniai tinklai dar labiau sustiprina logiką vertinti žmones ir jų veiksmus ne tiesiogiai, o „pagal asociaciją” su kažkuo kitu.

Antraštės su žodžiais „vatnikai“, „kolaborantai“, „prorusiški“, „penktoji kolona” ir pan., kuriais neatsakingai pamėgo švaistytis ir aukštieji politikai, įskaitant prezidentą, sukelia stiprias emocijas, grupinę konsolidaciją ir generuoja klikus, bet jos taip pat poliarizuoja visuomenę, nes ištrina svarbius vertybinius riboženklius.

Juk kritika valdžiai demokratinėje valstybėje turėtų būti legitimi ir priimtina, kad ir kaip tai nepatiktų konkrečioms partijoms ar politikams, ir anaiptol nereiškia meilės Kremliui, ar ne?

Pridėkime ir ilgąją istorinę atmintį – okupacijos ir kolaboravimo trauma Lietuvoje dar gyva, o teisingumo atstatymo liustracijos pagalba procesas taip ir liko neužbaigtas. Tad įtarinėjimai ir vidaus priešų baimė išlieka stiprūs, kaip ir instinktas burtis į vienaminčių grupes, kovojančias su viskuo, kas tik identifikuojama kaip „nesava”.

Todėl užtenka užklijuoti etiketę, ir oponentas atsiduria ne tik už „patriotų“, bet ir už civilizuotos laikysenos ribos, ką ir matome dabartinio kultūros ministro atžvilgiu vykdomo pasibaisėtino mobingo be jokių moralinių skrupulų ar stabdžių atveju.

(Nesu jokia „Nemuno aušros” ar populisto ir demagogo R. Žemaitaičio gerbėja, bet tiesa tai pasakyti viešai brangesnė, net ir rizikuojant būti užmėtytai kankorėžiais).

Tuo tarpu krikščionybė čia siūlo visai kitą kelią. Evangelijoje pagal Luką Jėzus sako: „Nedrauskite, nes kas ne prieš jus, tas už jus.“ (Lk 9, 50) O Evangelijoje pagal Morkų: „Nedrauskite jam! Juk nėra tokio, kuris padarytų stebuklą mano vardu ir galėtų tuoj pat piktžodžiauti prieš mane. Nes kas ne prieš mus, tas už mus.“ (Mk 9, 39–40).

Tai visiškai priešinga nuostata: Kristus moko, kad net tas, kuris nėra „mūsų rate“, bet nedaro žalos ir veikia dorai, yra, ar bent gali tapti, sąjungininku. Čia kitoniškumas ar neutralumas laikomas galimybe bendrystei, o ne grėsme.

Taigi, tada, kai totalitarinė logika reikalauja tikėti: „Kas ne su mumis, tas prieš mus“, Kristus aiškiai teigia: „Kas ne prieš mus, tas už mus.“ Pirmasis principas veda į poliarizaciją, baimę, įtarinėjimus ir susipriešinimą, ką ir stebime dabarties Lietuvoje. Antrasis – į atvirumą, sutarimą bent pagrindiniais klausimais, įtrauktį ir viltį.

Jeigu leisime mūsų viešajai retorikai galutinai pasiduoti pirmajam principui, tapsime panašūs į tuos, su kuriais taip aršiai neva kovojame. Tačiau jei atsigręšime į šį Evangelijos principą, turėsime galimybę kurti viešąją atmosferą, kurioje nuomonių įvairovė, žinoma, išliekanti sveiko proto ir bendražmogiškosios moralės rėmuose, nebūtų suvokiama kaip potenciali ar reali grėsmė, o būtų vertinama veikiau kaip galimybė dialogui ir kito supratimui, net jam ir nepritariant kuriais nors vienais klausimais, bet galbūt randant bendrą kalbą kitais.

Lyg ir neturėtų būti labai sudėtinga…

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.