infa.lt

Paryžiaus gatvės po UEFA Čempionų lygos finalo futbolo rungtynių tarp Paryžiaus „Saint-Germain“ (PSG) ir Milano „Inter“
Foto: Lou Benoist / AFP

Pilietinis karas gresia mažiausiai dešimčiai Europos šalių, rašo „The European Conservative“ leidinys. Sąrašo viršuje yra Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, tačiau nuo jų nedaug atsilieka Vokietija ir Švedija. Viskas, ką daro valdantysis Europos elitas, tik pagreitina jo artėjimą, teigia autorius, Rodas Dreheris.

Miestai dega, simboliai išniekinami, o žmonės tampa vis žiauresni. Ateitis nežada nieko gero.

Jei amerikiečiai bent kiek įsivaizduoja partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), jie ją laiko nacistinių chuliganų gauja, kuri, gavusi galimybę, sugrąžins Vokietiją į hitlerizmą. Taip juos indoktrinavo Amerikos žiniasklaida. Tik nedaugelis žmonių pasivargina internete perskaityti „Alternatyvos Vokietijai“ partijos platformą anglų kalba.

Tie, kurie tai padarys, ras daug gerų idėjų, kurios gana artimos JAV Respublikonų partijai, dar net prieš ateinant Donaldui Trampui.

Žinoma, situacija kartojasi ir Europoje. Praėjusią savaitę sakydama kalbą konservatorių forume Vengrijoje AfD lyderė Alice Weidel pasakojo, kad jos gimtojoje šalyje „politikai mūsų partijos bijo kaip ugnies – ir ne veltui“. Tiesa ta, kad „Alternatyva“ kalba karčią tiesą apie įvairias Vokietiją kamuojančias krizes, ypač apie masinę migraciją ir islamizaciją.

Vokietijos elitas mieliau demonizuoja ir užgniaužia visus, kurie atkreipia dėmesį į nesutarimus jų šalyje, užuot rimtai sprendęs problemas, kurias sukėlė jų pačių globalistinė ideologija ir autoritarinis liberalizmas.

Tačiau negaliu garantuoti, kad europiečiai supranta, kaip sunku „Alternatyvos“ nariams ir jų rėmėjams. Praėjusį penktadienį dalyvavau privačiame susitikime su kai kuriais įstatymų leidėjais ir partijos nariai, vykstančiais į forumą Budapešte.

Viena yra skaityti išblaškytus pranešimus apie tai, kaip Vokietijos valstybė dieną ir naktį stumia AfD į politinį užribį. Visai kas kita – iš aukų ir jų artimųjų lūpų išgirsti pasakojimus apie valstybės ir privačių institucijų vykdomą persekiojimą.

Nutekintoje tūkstančio puslapių vidaus žvalgybos ataskaitoje cituojami svarūs „įrodymai“, pavyzdžiui, partijos nario įrašas „X“ tinkle, kad jis nesigėdija būti vokiečiu, siekiant pateisinti ‚Alternatyvos‘ „ekstremistines“ pažiūras – akivaizdi tiesioginio draudimo preliudija.

Ši patologinė paprastų žmonių, kurie galvoja ir jaučia paprastus žmogiškus dalykus, baimė, atvedė Vokietiją į „minkštąjį totalitarizmą“, kaip aš jį vadinu, kuris vis labiau artėja prie labiau pažįstamo, t. y. „kietojo“ totalitarizmo.

Žiniasklaida ir vėl neketina nušviesti šio klausimo. O dar mažiau – apie realias sąlygas, kurios stumia augančias mases po populistinių ir nacionalistinių partijų, tokių kaip ta pati „Alternatyva“, vėliavomis.

Šių metų pradžioje Didžiosios Britanijos migracijos kontrolės centras paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad užsieniečiai už seksualinius nusikaltimus suimami 3,5 karto dažniau nei vietiniai britai.

Keturiasdešimt aštuonių Jungtinėje Karalystėje gyvenančių tautybių asmenų suėmimų skaičius yra didesnis nei vietinių britų, o pirmauja penkios islamo šalys: Albanija, Afganistanas, Irakas, Alžyras ir Somalis.

Tačiau susidaro įspūdis, kad Starmerio vyriausybė ne tiek rūpinasi britų moterų saugumu, kiek tuo, kad kas nors nepastebėtų ir negalvotų nieko blogo apie musulmonus (nes tai būtų „islamofobija“!).

Tuo tarpu Paryžiuje praėjusį savaitgalį dvi naktis iš eilės siautėjo piktos afrikiečių ir arabų jaunuolių minios, „šventusios“ Prancūzijos futbolo klubo pergalę.

Žuvo du žmonės, šimtai buvo sužeisti. Kokia „įvairovės“ šventė: etninis jaunimas, tarp jų ir mojuojantis Palestinos vėliava, išniekino Žanos d’Ark statulą! Šią širdį veriančią filmuotą medžiagą „X“ tinkle komentavo Prancūzijos europarlamentarė Marion Maréchal: „Niekas negali pasakyti, kad šis kelias nuves mus į šviesią taikos ir nacionalinės vienybės ateitį. Turime ryžtingai keisti kursą – ir kuo greičiau.”

Ant Žanos d’Ark statulos galvos knibždančios minios nelegalų yra gyvas manifestas: nuo šiol gatvės priklauso jiems. Tai neturi būti taip pastebima.

Neseniai Briuselyje mano draugė vokietė pasakojo, kad jos gimtajame mieste jauni vokiečiai vakare neišeina į gatvę be peilio. Jie bijo būti papjauti migrantų ir netiki, kad policija sugebės juos apsaugoti ar net apskritai tuo užsiims.

Vokietijoje puolamos viešosios erdvės, ir visai neaišku, ar įstatymus gerbiantys vokiečiai sugebės jas apginti.

Mes nenumaldomai judame pilietinio karo link. Pilietinio karo specialistas Davidas Betzas iš Londono karališkojo koledžo skambina pavojaus varpais. Autoritetingame žurnale „Military Strategy Magazine“ D. Betzas išdėstė strategines aplinkybes, kurias Europos vadovai turės priimti domėn, atsižvelgdami į pilietinio karo pavojų Jungtinėje Karalystėje ir žemyne.

Betzas mano, kad pilietinis karas gresia mažiausiai dešimčiai Europos šalių. Šiame sąraše pirmauja Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, tačiau nuo jų nedaug atsilieka Vokietija ir Švedija.

Strateginiu požiūriu pagrindinė problema yra didėjantis „laukinių miestų“ skaičius. Tai „megapoliai, kuriuose gyvena daugiau nei milijonas žmonių ir kurių valdžia prarado gebėjimą užtikrinti teisinės valstybės principų laikymąsi, išliekant didžiulės tarptautinės sistemos subjektais“.

Tokiuose miestuose kaip Paryžius apsigyveno nuolat besiplečiančios ir vis labiau maištaujančios migrantų ir musulmonų diasporos.

Antrasis veiksnys – pagrindinė infrastruktūra, kuri leidžia gyventi miesto sąlygomis net ir kaimo vietovėse. Vietiniai gyventojai, kuriuos iš miestų išstumia migrantai ir jų nusikalstamumas, bandys atsilyginti „laukiniams“ miestų gyventojams ir valdančiajai klasei, dėl kurių padėtis tapo tokia nepakeliama. Betzas daro išvadą:

„Šių veiksnių derinys rodo būsimų pilietinių karų trajektoriją. Pirma, didieji miestai tampa nevaldomi. Antra, daugelis vietinės tautybės gyventojų, tapę faktiniais tremtiniais, pripažįsta šiuos „laukinius“ miestus kaip svetimos okupacijos zonas. Tada jie imasi tiesiogiai pulti pažeidžiamiausias atramines sistemas, kad sukeltų sisteminę nesėkmę ir jos kolapsą.”

Jis įspėja, kad banditų ar etninės minios išniekinti nacionaliniai paminklai neturėtų būti laikomi atsitiktiniais įvykiais. Betzas pataria vyriausybėms parengti planus, kaip apsaugoti svarbias kultūros vertybes, jei kiltų pilietinis karas.

Apie tai net nesinori galvoti, tačiau reikėtų parengti strategijas, kaip apsaugoti nacionalinius branduolinius arsenalus, kaip kadaise turėjo daryti tiesioginės SSRS įpėdinės.

Galiausiai vyriausybės turės parengti planus, kaip sukurti saugias zonas kaimuose, kuriose žmonės galėtų rasti prieglobstį konflikto atveju ir kuriose būtų galima palaikyti tam tikrą normalumo regimybę.

Tikriausiai paprieštarausite, kad tai beprotybė – toks įvykių posūkis iš principo neįmanomas. Tačiau profesorius Betzas, kaip mokslininkas tyrinėjantis pilietinį karą, griežtai nerekomenduoja laikytis „normalumo prezumpcijos“. Klasikiniai gresiančio pilietinio karo požymiai aiškiai matomi daugelyje šalių.

Istorija pateikia daugybę pavyzdžių, kai valdantysis elitas nesugebėjo teisingai „perskaityti“ laiko ženklų ir buvo nušluotas didelių socialinių sukrėtimų, kurių niekas nenumatė. Europą ir Ameriką – net ir valdant Trumpui – vis dar kausto žiniasklaidos ir viešosios politikos stiprinama „normalumo prezumpcija“.

Kita vertus, niekas nėra iš anksto nulemta. Mes vis dar galime pakovoti už save. Tačiau norėdami susidoroti su šios krizės metastazėmis, pirmiausia turime pripažinti problemos mastą.

Galbūt europiečiai iš tiesų pasirinks pasidavimą ir pavergimą, kaip kadaise padarė Vakarų Romos imperija, susidūrusi su barbarų invazija. Tokiu atveju kyla klausimas, kokia baigtis blogesnė: pilietinis karas Europai išgelbėti ar, priešingai, bet kokių pastangų atsisakymas?

Sėdėti ir tikėtis, kad iki to neprieis, nėra tinkamas planas. Nes viskas, ką daro valdantysis Europos elitas, ne tik neveikia, bet, priešingai, tik pagreitina baigtį, kuri gali tapti labai, labai kruvina.

Aš asmeniškai į persekiojamus „Alternatyvos Vokietijai“ politikus žiūriu kaip į Vokietijos patriotus. Tačiau jie taip pat yra kanarėlės Europos anglių kasykloje (kanarėlės yra labai jautrios dujoms, įskaitant metaną ir anglies monoksidą, ir žūsta net nuo mažiausio jų kiekio padidėjimo, todėl senais laikais kalnakasiai įspėjimui į kasyklą pasiimdavo narvelius su šiais paukščiais).

Autorius, Rodas Dreheris, yra „The European Conservative“ apžvalgininkas. Jis yra Dunojaus instituto Budapešte mokslinis bendradarbis.