infa.lt

Tomas Senūta (kairėje)

Nemenkai patys esame tapę pernelyg pragmatikais ir individualistais. Būti kažkiek pragmatiku ir individualistu nėra blogai, netgi sveikintina, tačiau kai toks mąstymas tampa pernelyg kraštutiniu, tai aptemdo didesnį realybės vaizdą ir pernelyg susiaurina bei iškraipo procesų suvokimą.

Apie vieną tokį iškraipymą – neteisingą suvokimą, kad vienalytės partnerystės / santuokos tėra aktualu vien tik pačioms vienalytėms poroms, kokia 45 min. neseniai kalbėjau Pūko TV – radijuje (įrašą žr. čia: https://www.facebook.com/tomas.senuta/posts/pfbid0xhStFqze29DEpqfqVeyeu6EfdCtpBFZfo4Pk71VjHU59BkVj9kS9Ee42UqVgeyRml ).

Pasakoti buvo ką tiek daug, kad kelis momentus apie supaprastintus suvokimus praleidau. Gi vienas yra kaip tik susijęs su V. Landsbergio asmenybe.

Mat ne vieną sykį savame politiniame burbule esu girdėjęs, kad kvaila yra rimtiems opozicionieriams (ar anti-sistemininkams) kelti tą Landsbergio „išvaldovinimo” klausimą, mat tai yra pernelyg smulku. Na taip, gal jis visų tų papildomų išlaikymų ir nevertas bei jam nepriklausytų, bet tai nėra tokia suma, kurios sutaupymas ką nors pakeistų mūsų gyvenime.

Ir šiaip – Senelis eina prie pabaigos, palikime jį tam savo vežimėlyje pasidžiaugti savo taip norėtais žaisliukais, ką ten dar su juo tąsytis.

Absoliučiai sutinku su tuo, kad mūsų „valdovo” išlaikymo suma nėra ta, į kurią pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį. Iš mūsų biudžeto „pro šalį” plaukia net ne milijonai, ten plaukia milijardai. Va ten pirmiausiai ir reikėtų atkreipti ir dėmesį, ir ne tik dėmesį.

Nes jis menkai kreipiamas. Ypač man trūksta dėmesio tai vėjo elektrinių aferai, kuri vien pati savaime „pradžiai“ numatyta kainuoti 1,7 milijardų eurų.

Ir man patinka pati ta krikščioniška mintis, kad nereikia kerštauti. Kerštas visuomet labiausiai pakenkia pačiam kerštautojui.

Dar suprantu kodėl tokios mintys apie Senelio „palikimą ramybėje” kyla. Tame pačiame mūsų burbule verda beveik vien tik pasisakymai apie tai, kiek jis, rupūžė, mūsų pinigų neteisėtai ištratina ir apie tai, kiek jis visko blogo yra pridaręs.

Kai gi tikroji bėda dėl jo yra visai ne ta. Mat tikroji bėda yra dėl mūsų.

Šiai šaliai trūksta daug ko, bet pirmiausiai – teisingumo. Elementariausios teisybės. Melas tampa norma, mūsų santvarkos pagrindu ir netgi pačiu jos orumu – juo jau net didžiuojamasi ir nebesigėdijama. Skelbiamas ir įgyvendinamas taip atvirai, kad net akiplėšiškai.

Jei vidury baltos dienos vidury minios žmonių policinkų būtų leistas ramiai sau pasprukti juos apvogęs vagis, būtų vieno lygmens neteisingumas. Landsbergis gi savo asmenyje įkūnija neteisingumą visos mūsų santvarkos, grįstos melu ir neteisingumu.

Kai jau vadovėliuose vaikams jis patampa Biblijos aiškintoju – gero nelauk. Kai Vilniaus centre kabo plakatai (pats mačiau prieš 2 metus) reklamuojantys Landbergį su Fluxus – suprask, kad šie iškilūs meno veikėjai kartu sukūrė įžymų šiuolaikinį meno judėjimą Vakarams – gero nelauk.

Lauk turkmėnų – tai jie įpratę prie savojo Turkmėnbaši vadų vado Šiaurės Korėjos stiliumi tokio garbinimo. Jis ten pas juos pristatinėjamas kol gyvas būdavo panašiu stiliumi – visų reikalų darytojas ir meistras, visa kuo išgarsėjęs.

Arba sulauk, kol mes patys galutinai pavirsime tokiais pat turkmėnais. Tada kainuos dar brangiau – kokią naują iš gryno aukso nulietą pagal Saulę besisukančią didelę Senelio statulą pastatyti, kaip ir atskirus didžiulius minaretus Senelio garbei bei jo pagarbinimui.

Gi istorijos apie pačius save neperrašinėjo net Putinas su Lukašenka. Tokius dalykus darė tik pats Turkmenbaši, na dar mėgdavo ir Stalinas su Hitleriu. Bet, kad tą perrašinėjimą dar priverst ir parlamentui patvirtinti? Hm… čia tenka bandant istoriją prisiminti pasukti galvą.

Atsimenu nebent tokį Romos imperatorių Kaligulą, kuris privertė senatą patvirtinti savo žirgą dar vienu senatoriumi. Kažkas panašaus.

Klasika, kad pradedant tokiais dalykais kaip istorinių faktų nustatinėjimas politiniu, o ne istorijos mokslo būdu, vien tuo nesibaigia. Dabar jau turime perrašytą ir Lietuvos istoriją – Landsbergis ten atrodo didesniu už bet kokį Napoleoną.

Vienas mums mūsų nepriklausomybę iškovojo, va! Ir net vienas pats visą Sovietų Sąjungą sugriovė! Žinoma, jau ir tai atgulė į vaikų istorijos vadovėlius. Bei daugybę kitokių knygų, filmų, laidų, žodžiu – tampa pagrindiniu mūsų naujosios politinės istorijos pasakojimu.

Ir kai kas jau tuo tiki. Apklausos rodo, kad daugiausiai tie, kurie tos nepriklausomybės atgavimo laikais buvo dar negimę.

Gi toks tikėjimas parodo ne tik mūsų žinias apie mūsų tikrąją istoriją, bet ir mūsų tikrąją politinę savimonę. Jei tikime tuo, tuomet nėra reikalo tikėti, kad mes patys kaip tauta ir esame savo valstybės šeimininkai, kaip vis dar skelbia mažai kam beįdomi mūsų Konstitucija.

Šeimininkas – Landsbergis. Jis juk vienas už mus viską pats padarė. Tokiu atveju belieka jam dėkoti, jį garbinti bei dirbti jam, o ne sau. Na, juk viską jis mums duos, jei tik jo klausysime, juk jau davė ir pačią valstybę…

Ir dar šiuo metu labiausiai iš jo garbintojų tarpo liejasi kritika Smetonai. Anas jau netgi išbrauktas ne tik iš gerbtinų, bet ir paminėtinų asmenų sąrašo. Na, diktatorius buvo, nedemokratiškas su tuo savo Tautos vado kultu ir t.t.

Aš sutinku, kad yra daug už ką kritikuoti Smetoną, tačiau šiais požiūriais tokiam Smetonai iki Landsbergio dar labai toli…

Galiausiai, tuomet ir nebekeista, kai tokioje kaip mūsų valstybėje landsbergistus aptarnaujantis Konstitucinis Teismas atvirai pasiskelbia esantis aukščiau jau nebe vien už tautą, Lietuvą ir jos Konstituciją, bet ir už patį Dievą ir arogantiškai skelbia tai, ko jis skelbti neturi menkiausių įgaliojimų.

Tokiu būdu mūsų Seimo pritarimas, kad Landsbergis būtų toliau laikomas pirmuoju Lietuvos vadovu, kainuoja mums mažai pinigų, bet visą Lietuvos valstybę.

Vakar dienos sprendimas iš pažiūros tebuvo smulkmena, o įsigilinus – epochinis. Jis nurodė kuria kryptimi mes einame ir toliau eisime – į vis dar išsvajotuosius Vakarus ar į… Turkmėnistaną.

Beje, kažkas panašaus ir dėl kitos garsios asmenybės – tokios baltarusės Tichanovskajos. Jos išlaikymas berods kainuoja ir dar brangiau, bet bėda ne tame irgi. Bėda ta, kad ji yra simbolis didžiausio ir gėdingiausio, mano manymu, geopolitinio praradimo pastarųjų 500 metų Lietuvos istorijoje – įtakos Baltarusijai praradimo.

Antra bėda – ji yra simbolis ir to, kad jokios geopolitinės strategijos Baltarusijai ir toliau neegzistuoja.

Tačiau apie tai, turbūt, bus galima šnekėti dar ne vieną kartą.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.