infa.lt

Derybininkai Rijade (Saudo Arabijoje)

Vakarams tenka priimti sudėtingą sprendimą, rašo autoritetingas amerikiečių leidinys „The Hill“. Reikia sukurti Europos saugumo sistemą, kuri apimtų Rusiją, o ne izoliuotų ją.

Kadangi karas Ukrainoje tebesitęsia, Rusijos integracija į Vakarų saugumo sistemą gali atrodyti beveik išdavikiška. Po trejus metus trukusių įnirtingų kovų daugeliui Vakaruose vien mintis apie bendravimą su Maskva, jau nekalbant apie jos integravimą į didžiulę Europos saugumo struktūrą, yra šventvagiška.

Tačiau saugumas grindžiamas pragmatizmu, o ne emocijomis. Jei tikslas yra užkirsti kelią būsimiems karams ir užtikrinti ilgalaikį stabilumą, mūsų laukia sunkios, o kartais net nemalonios diskusijos. Geriausias momentas derėtis su Rusija buvo prieš trejus metus. Antroje vietoje yra šiandiena, rašo autorius.

Prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) inicijuotos JAV ir Rusijos derybos Saudo Arabijoje neabejotinai duos tą patį rezultatą, kurį buvo galima pasiekti iki 2022 m. vasario: Ukrainos neutralumą ir esminį supratimą, kad ji neturi kelio į NATO. Be to, Ukrainai tikriausiai teks atsisakyti Rusijos okupuotų teritorijų.

Kalbant apie Rusijos vaidmenį Vakarų saugumo sistemoje, kuo ilgiau Vakarai atidėlioja dialogą su Maskva, tuo didesnė naujo konflikto rizika.

Žinoma, Rusijos veiksmai, ypač jos karinė invazija Ukrainoje, smarkiai pakirto pasitikėjimą.

Po 2014 m. įvykdytos Krymo aneksijos ir neslepiamos Maskvos nepagarbos Ukrainos suverenitetui bet kokia reintegracija į Vakarų saugumo sistemą turi būti lydima griežtų sąlygų.

Tačiau grynai priešiškas požiūris (nesibaigiančios sankcijos, karinis bauginimas ir strateginis atgrasymas) tik didina būsimų konfliktų tikimybę. Iššūkis – rasti aukso vidurį tarp atgrasymo ir bendradarbiavimo.

Užuot neribotam laikui pašalinus Rusiją iš Vakarų saugumo tvarkos, reikėtų sukurti naują struktūrą, kuri užkirstų kelią būsimiems konfliktams ir kartu gerbtų tarptautines normas.

Pavyzdžiui, griežtai sureguliuota NATO ir Rusijos taryba galėtų būti vertinga platforma ir užtikrinti karinį skaidrumą, užkirsti kelią krizėms ir spręsti konfliktus. Griežtai sutartomis sąlygomis Rusija ir NATO galėtų atnaujinti dialogą dėl karinių doktrinų ir rizikos mažinimo.

Papildomos priemonės galėtų būti karinės karštosios linijos, pajėgų mažinimas pasienio erdvėje ir susitarimai dėl karinių pajėgų judėjimo skaidrumo.

Visa tai nesuteiktų Rusijai veto teisės NATO sprendimams, tačiau padėtų suvaldyti įtampą ir išvengti nereikalingo eskalavimo.

Be to, būtų galima apsvarstyti galimybę sukurti neutralias saugumo zonas, įskaitant nuolatinį Ukrainos neutralumą. Jų steigimą turėtų lydėti demilitarizuotos zonos su griežtais tarptautiniais stebėjimo ir tikrinimo mechanizmais, kad būtų užkirstas kelias pažeidimams.

Panašios schemos galėtų būti svarstomos ir kituose karštuosiuose taškuose, įskaitant Gruziją, kur Rusija turi istorinę įtaką.

Galiausiai, esant griežtoms sąlygoms, galimas ir laipsniškas ekonominių ryšių atnaujinimas. Jei Rusija atsisakys savo agresyvios politikos ir laikysis tarptautinių normų, diskretiška reintegracija į Europos energijos rinkas galėtų padėti stabilizuoti pasaulinį tiekimą.

Kruopščiai suderintos naftos ir dujų eksporto sutartys užtikrintų, kad energija išliktų ekonominio bendradarbiavimo, o ne šantažo ir prievartos priemone.

Naujoji Vakarų saugumo architektūra turi apimti Rusiją, tačiau naujomis sąlygomis. Ši struktūra pati užtikrins, kad Kremlius negalėtų diktuoti savo sąlygų.

Turėtume laikytis tvarkingo požiūrio, atitinkančio Šaltojo karo saugumo susitarimų dvasią, derindami atgrasymą ir bendradarbiavimą.

Skepticizmas dėl tokio požiūrio yra suprantamas, ypač iš Rytų Europos valstybių, kurios iš arti pažįsta Rusijos priešiškumą, pusės.

Ypač Ukraina griežtai priešinsis bet kokiam Vakarų vadovaujamam saugumo susitarimui, ypač jei manys, kad Rusija įgijo bent menkiausią įtaką.

Tačiau būtent diplomatinių ryšių su Rusija nutraukimas prieš 2022 m. sukėlė konfliktą Ukrainoje. Jo buvo galima išvengti. Karas, greičiausiai, baigsis per metus.

Tačiau konfliktai kitur laikui bėgant gali paaštrėti, jei nebus plataus dialogo dėl Rusijos vaidmens Europos saugume.

Net jei bus išvengta visaverčių karo veiksmų, hibridinis karas, įskaitant kibernetines atakas ir ekonominę prievartą, neabejotinai tęsis.

Kita priežastis, dėl kurios reikėtų išnagrinėti šį integracijos modelį, yra galimybė susilpninti Rusijos ir Kinijos ryšius. Strateginis Maskvos ir Pekino suartėjimas Vakarams kelia vis daugiau problemų.

Visiškai izoliuodami Rusiją, Vakarai stumia ją dar giliau į Kinijos orbitą, stiprindami bloką, kuriam sunku pasipriešinti.

Rusijos įtraukimas į Vakarų saugumo sistemą, net ir griežtomis sąlygomis, gali įvaryti pleištą tarp Maskvos ir Pekino. Su Rusija ir Kinija bus daug lengviau kovoti atskirai, nei susidūrus su vieningu frontu.

Šaltasis karas šiuo požiūriu bus svarbus precedentas. Net ir tuo metu, kai įtampa tarp JAV ir SSRS buvo didžiausia, diplomatiniai kanalai veikė.

Ginklų kontrolės susitarimai, pavyzdžiui, Strateginės ginkluotės apribojimo sutartis ir Sutartis dėl vidutinio ir mažesnio nuotolio raketų likvidavimo, padėjo suvaldyti priešpriešą.

Panašų požiūrį galima taikyti ir šiandien. Siekiama ne priimti Rusiją kaip sąjungininkę, bet užkirsti kelią tolesnei destabilizacijai, užtikrinant jos vietą bendroje saugumo sistemoje.

Visapusiška saugumo architektūra, pagrįsta atgrasymu, kruopščiai sąlygotu bendradarbiavimu ir griežtu tarptautinių normų laikymusi, yra kelias į stabilumą. Alternatyva – nesibaigianti konfrontacija su būsimomis krizėmis, kurios tik ir laukia, kada įvyks.

Vakarai turi priimti sunkų, bet būtiną sprendimą: kurti saugumo sistemą, kuri apimtų Rusiją, o ne izoliuotų ją.

Autorius: Alexander Clackson yra Globalios politikos studijų centro Londone įkūrėjas ir Rusijos tyrinėtojas. Šiuo metu jis tiria Rusijos etninių mažumų politines pažiūras.