infa.lt

Facebook nuotr.

Kuo garsėja Lietuva?

Na, anksčiau tikrai garsėjome krepšiniu. Dar saliami dešromis. Dar „bankūchenais“….

Dabar gi bankūchenus pamažu keičia…. vaiduokliai. Dar visai neseniai vaikėmės Salomėjos Neries vaiduoklį. Atrodo, pavijome ir nugalėjome. Tyliai, ramiai ir be didesnio pasaulinio dėmesio. O štai besivaikydami Čaikovskį, papuolėme ir į pasaulinės žiniasklaidos puslapius.

Leidinys „The New York Times“ visam pasauliui papasakojo istoriją apie tai, kaip Lietuva 2022 m paskelbė mentalinį karantiną Rusijos kultūrai (ach, kaip mums patinka tie karantinai – jei ne prieš kovidą, tai nors prieš Spragtuką). Trumpai atpasakoju straipsnio tekstą:

2022 m po Rusijos invazijos į Ukrainą buvęs kultūros ministras S. Kairys, kaip jis pats sako, „rekomendavo“ LNOBT vadovams P. Čaikovskio „Spragtuko“ neberodyti, bet tik rekomendavo, taip sakant be jokios prievartos.

Ministras teatro vadovams sudarė galimybę pasirinkti, bet tuo pačiu priminė, kad pasirinkimas turi būti teisingas. Nu tai kaip čia kitaip pasirinksi. (Čia vėl kažkaip netyčia skiepus prisiminiau).

Tuo tarpu naujai išrinktas kultūros ministras Š. Birutis norėjo situaciją su „Spragtuku“ pakeisti ir prasitarė, jog „nereikia bijoti, kad žiūrėdamas Spragtuką tapsi „prokremliniu“.

Tačiau ministras už šiuos žodžius gavo „spragtuką“ į kaktą nuo dabartinio vyriausybės vadovo G. Palucko, kuris ministrui išaiškino, kad „reikia rūpintis ne rusų kultūra, o vyriausybės programa“.

Leidinio žurnalistas taip pat priminė kruvinus 1991 m sausio įvykius, po kurių tuometinis kultūros ministras D. Kuolys Lietuvos teatruose nedraudė rodyti nei P. Čaikovskio, nei I. Stravinskio kūrinių.

Tačiau dabartiniams politikams atrodo, kad, besinaudodamas P. Čaikovskio „Spragtuku“, Putinas užsiima propaganda ir daro įtaką Lietuvos žmonių sąmonei.

Žodžiu, laukiu, kada LR vyriausybė pradės dalinti nemokamus (ne, ne cepelinus), o ausų kamštukus, kuriuos nedelsiant reiktų kišti į Lietuvos piliečių ausis, jei tik kur nors už kampo nuskambės P. Čaikovskio muzika…

O tikimybė, kad nuskambės yra didžiulė – mat tą patį Čaikovskio „Spragtuką“ be jokių problemų Lietuvoje rodo Ukrainos klasikinis Etoile baletas.

Prieš keletą dienų esu rašiusi apie paranoją. Tuomet citavau Eckhart Tolle, kuris sakė, kad vienas iš paranojos požymių yra „menamo priešo susikūrimas tam, kad su juo kovojant įtvirtinti savo reikšmingumą“.

Taigi, kažkokios išskirtinės ir pasaulyje garsios saliami dešros lyg ir nebeturime, užtat turime išskirtinę paranoją ir dar išskirtinesnę kovą su vaiduokliais.

Svarbu, kad tik šiuo atžvilgiu nepasiduotume Ukrainai, kuri siekia pasaulinių chunveibinų reitinge užimti lyderio pozicijas. Mat ten cunamio greičiu nuo postamentų šluojami visi dostojevskiai, ilfai ir petrovai, bulgakovai, tolstojai ir pan.

Odesoje šiuo metu vyksta pogromas prieš A. Puškino paminklą. Ech, reikėjo gi tam Puškinui savo Eugenijų Oneginą rašyti toje nelemtoje Odesoje, o ne kur nors prie Razlivo ežero. Būtų žinojęs žmogus, būtų kitoje vietoje savo plunksną mirkęs. O dabar Ukrainoje jau net ir Tatjanos vardą nori uždrausti ir siūlo jį pakeisti į kažkokią „gorpynią“.

Žodžiu, situacija tokia, kad Lietuvoje kultūrinės revoliucijos nešėjai arba taip vadinami „chunveibinai“ kol kas pradeda ir laimi. Na, bent jau tuo ir esame pasauliui įdomūs.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.