infa.lt

Britanijos HMS Queen Elizabeth lėktuvnešis | Wikipedia

Didžioji Britanija iššvaistė savo karinę įtaką, praneša „Bloomberg“ agentūra. Jos politikai sako, kad gynybai nėra pinigų.

Vienintelis tikrai patikimas Europos atsakas į Rusijos agresiją – parodyti priešams, kad galime duoti atkirtį ir esame pasirengę tai padaryti. Šiandieninė Europa negali padaryti nei vieno, nei kito.

Nepaisant NATO vadovybės raginimų vienytis ir nuolatinių Donaldo Trampo (Donald Trump) reikalavimų (kol kas tik reikalavimų) sumokėti, kas priklauso, veiksmingas Europos apginklavimas atrodo mažai tikėtinas.

Kaip mes atsidūrėme tokioje apgailėtinoje būklėje – tiek psichologiškai, tiek fiziškai? Ir, svarbiausia, kur dingo britai, neginčijami regioniniai Europos gynybos lyderiai nuo 1945 m.?

Tokią padėtį pirmiausia lėmė tai, kad turėjome daug veiksmingesnes ginkluotąsias pajėgas nei mūsų Europos partneriai, nors Prancūzijos ir Vokietijos kariuomenės buvo gausesnės.

Antra, buvome pripažinti svarbiais JAV užsienio sąjungininkais, turinčiais unikalią žvalgybos partnerystę ir precedento neturinčią prieigą prie Vašingtono.

Dabar tai pasikeitė. Londono įtaka JAV administracijai sumažėjo, nepaisant visų mandagumo priemonių, kuriomis tradiciškai keitėmės. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos nuolat mažėjo, valdant bet kuriai administracijai – net ir Margaret Thatcher, nors ji buvo vadinama Geležine ledi.

1990 m. Didžiosios Britanijos kariuomenė galėjo dislokuoti 13 šarvuotų, mechanizuotų ir pėstininkų kovinių brigadų. Iki 2006 m. šis skaičius sumažėjo iki septynių. Šiandien jų liko tik penkios.

Panašiai sumažėjo ir Karališkojo jūrų laivyno bei karinių oro pajėgų skaičius. Visų pirma, liko tik 19 antvandeninių karo laivų. Pagal kovinį pajėgumą visos Jungtinės Karalystės ginkluotosios pajėgos kartu sudėjus nusileidžia JAV jūrų pėstininkų korpusui.

Praėjusį mėnesį Jungtinė Karalystė tik padidino šį atotrūkį, atsisakydama savo vienintelių dviejų desantinių laivų.

NATO generalinis sekretorius perspėjo Europos sąjungininkus, kad atėjo laikas įjungti „karinį mąstymą“. Rusijos grėsmės, kuri sutapo su D. Trampo prezidentavimu, fone dabartinės 2% nuo BVP karinių išlaidų normos akivaizdžiai nepakaks.

Reikia padaryti kur kas daugiau: gali tekti ją padidinti iki 3 procentų (kaip mano NATO vadovai) ar net iki 4 procentų (kaip mano aukšto rango karininkai).

Ką gi,pasvajoti galima. Po praėjusią savaitę išsakytų generalinio sekretoriaus pastabų buvęs britų konservatorių ministras man sakė: „Bendruomenių rūmuose ar šalyje nėra nė menkiausio noro didinti išlaidas gynybai.

Pagrindinė mūsų viltis yra ta, kad per ateinančius kelerius metus rusai bus taip išvarginti konflikto Ukrainoje, kad neturės paskatų įsiveržti į Baltijos šalis.“

Tai net ne politika, o veikiau nevilties išraiška. Jau seniai akivaizdu (o nuo Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios – dar labiau), kad mums gresia rimti pavojai, kuriuos kariuomenė vadina „daugialypėmis grėsmėmis“ – įskaitant kibernetines atakas ir diversijas prieš povandeninę infrastruktūrą.

2018 m., kai dar vyko diskusijos dėl „Brexit“, gerbiamas Tarptautinis strateginių studijų institutas paskelbė ataskaitą, kurioje įspėjo apie rimtus padarinius žemyno gynybai. Joje buvo padaryta išvada, kad, kadangi Europos pasirengimo būklė jau ir taip yra prasta, „Brexit“ dar labiau padidins poreikį skubiai ieškoti konstruktyvaus „Europos partnerystės ir transatlantinio dalyvavimo derinio“.

Praėjus šešeriems metams Ukraina iš dalies okupuota, tačiau „Europos partnerystė“ vis dar nėra iš esmės išplėtota. „Transatlantinei sąveikai“ apskritai iškilo precedento neturinti grėsmė.

Ilgai prisimenu svarbius dalykus, kuriuos man pasakė svarbūs žmonės. Viena iš daugelio priežasčių, kodėl esu karštas paneuropietis, yra pokalbis su Amerikos ambasadoriumi Londone Raymondu Zeitzu, kurį turėjau dešimtojo dešimtmečio pradžioje. „Nepamirškite, – sakė jis, – kad JAV domisi Britanija tik tiek, kiek ji dalyvauja Europos reikaluose.

Galbūt tai, kad Rėjus yra generolo sūnus, turėjo įtakos, bet jis tęsė: „Britanijai būtų labai neprotinga mažinti savo ginkluotąsias pajėgas, nes pasaulis, o ypač Amerika, pripažįsta, kad jūsų šalis padarė didelę pažangą tame.“

Per pastaruosius 30 metų galime įžvelgti dvi lygiagrečias Britanijos nuosmukio tendencijas: viena vertus, pasitraukimą iš Europos (izoliacionizmo dvasia įsivyravo daug anksčiau nei formalus parlamento sprendimas), kita vertus, kietosios galios, kuri leido mums konkuruoti aukštesnėje svorio kategorijoje, atsisakymą.

Ne tik JAV, bet ir mūsų Europos kaimynai negerbs šalies, kuri ne tik dėl „Brexit“ nusigręžia nuo žemyno partnerystės, bet ir atsisako savo žodžius apie karinį pajėgumą paremti konkrečiais darbais.

Todėl vėl girdime liūdną mantrą iš abiejų Didžiosios Britanijos partijų politikų: „Nėra pinigų gynybai“. Jie nori pasakyti, kad sveikatos apsauga, gerovė ir švietimas iždui yra svarbesni nei Rusijos grėsmė.

Svarbus įprastinių pajėgų mažinimo veiksnys yra tai, kad taupumo sumetimais į bendrą gynybos biudžetą buvo įtrauktas povandeninių laivų balistinių raketų pakeitimas. O šių branduolinių ginklų sąskaitos sparčiai auga, mažindamos kariuomenės, karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų lėšas.

Ministras pirmininkas Keiras Starmeris kreipiasi į Europos Sąjungos vyriausybes, prašydamas galimybės bent iš dalies atitaisyti „Brexit“ padarytą žalą. Tačiau dėl vieno dalyko net pats atsargiausias politikas Starmeris yra tvirtai įsitikinęs: apie jo vyriausybės grįžimą į ES ar net į bendrąją rinką negali būti nė kalbos.

Jis baiminasi įžeisti vadinamuosius „mažuosius anglus“ (istoriškai: „Mažosios Anglijos“ šalininkus ir kolonijinių užkariavimų priešininkus; šiais laikais – labiau izoliacionistinės užsienio politikos šalininkus).

Tų pačių, kurie balsavo už „Brexit“ ir vis dar vadovauja Konservatorių partijai. Be to, tarp jų yra net milijonai leiboristų rinkėjų. Neabejoju, kad Didžioji Britanija vis dar jaus poreikį grįžti į Europą – jau mano vaikų, bet ne per mano gyvenimą. Tačiau, kol tai neįvyks, negalime patikimai atlikti strateginių lyderių vaidmens.

Be to, jei atsisakysime gerokai padidinti išlaidas gynybai, kokia tikimybė, kad europiečiai, kurie patys užplaukę ant seklumos, laikys mus įtikinamu pavyzdžiu – nepaisant mūsų lyderių emocingos retorikos apie Ukrainą?

Mūsų tėvai ir seneliai gynybą laikė savaime suprantamu dalyku ne tik dėl sovietų grėsmės, bet ir dėl to, kad „teisingas“ 1939-1945 m. karas baigėsi triumfuojančia sąjungininkų pergale, kuriai visi pritarė.

Priešingai, Vietnamas, Irakas, Afganistanas ir daug mažesni mūšiai Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose kainavo trilijonus svarų sterlingų ir neatnešė nei svarbaus atlygio, nei skambios šlovės. Pradėjome įsitikinę, kad Ukraina taip pat buvo „teisingas“ karas. Tačiau praėjo beveik treji metai, o mes neturime jokių rezultatų ir publika gėdingai žiovauja.

Šiandienos iššūkis – rasti lyderių, kurie nebijotų rinkėjams į akis pasakyti karčią tiesą. Tiems iš mūsų, kurie įpratę didžiuotis istoriniu Didžiosios Britanijos kaip lyderės vaidmeniu – ne tik moraliniu, bet ir strateginiu – tai skaudina širdį.

Savo savanaudiškumu, nenoru spręsti problemas ir kovoti su grėsmėmis už savo sienų mes užsitarnavome ne tik Donaldą Trampą, bet ir Vladimirą Putiną.

Britai, kurie taip karštai balsavo už „Brexit“, vis dar gali palaikyti Nigelį Farage’ą – mūsų pačių mikro-trampą. N. Farage’as pakeltų „Mažosios Anglijos“ sienas į neregėtas aukštumas.

Beveik visiškas britų ginkluotųjų pajėgų žlugimas tikrai nėra „Brexit“ ir jo sukeltos dvasios rezultatas. Tačiau jie atėmė iš mūsų galimybę pretenduoti į lyderystę savo pasaulio dalyje kovoje už laisvę – kitaip nei mūsų protėviai, taip sėkmingai gynę ją praėjusio šimtmečio konfliktuose, – sielvartinga gaida reziumuoja straipsnio autorius, Maksas Hastingsas (Max Hastings)