infa.lt

Profesorė Rasa Čepaitienė apie groteskišką Lietuvos isteblišmento kovą su „anstisemitizmu“, prie kurios prisideda ir žiniasklaida, tiražuojanti „antisemitų“ pasisakymus bei jų „aukų“ komentarus.

Prieš kelis metus tarptautinėje konferencijoje kolega, žinomas Rusijos istorikas, pasakojo į kažkurį prestižinį Vakarų akademinį žurnalą nusiuntęs straipsnį apie žydus, dirbusius sovietų represinėse struktūrose, paremtą solidžia archyvine medžiaga.

Bemat gavo pasibaisėjusių recenzentų verdiktą – straipsnio jokiu būdu publikuoti negalima, nes jis atvirai antisemitinis, kaip ir pats jo autorius, drįstantis kelti tokią temą! Kolega juokėsi, mat pats yra žydas. Panašių istorijų vėliau teko girdėti ne vieną, net iš kolegų, nusiteikusių itin pažangiai ir semitofiliškai.

Kitam žydui, Normanui Finkelšteinui, kurio abu tėvai perėjo nacių konclagerių pragarą ir liko gyvi, pasisekė labiau – jo knyga apie Holokausto industriją, t. y. cinišką žydų tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais išnaudojimą įvairioms žydų organizacijoms siekiant finansinės ar politinės naudos, ko daugybę konkrečių pavyzdžių jis surinko ir pateikė, buvo išleista.

Ji, žinoma, irgi buvo visaip dergiama ir pravardžiuojama „antisemitine”, ir nors išversta į lietuvių kalbą, pas mus sulaukė arba kurtinančios tylos, arba trendą jau gerai jaučiančių mūsų intelektualų pamurmėjimų. Lyg ir prikibti nelabai yra prie ko, nes su faktais nepasiginčysi, bet ir šitaip kelti klausimą juk irgi netinka – tad nors persiplėšk.

Šiandien „antisemitizmo“ tema Lietuvoje jau tapusi toksiška, įsisenėjusi liga.

Menkiausia kritika Izraelio politikai palestiniečių atžvilgiu, bent cyptelėjimas prieš ponios Kukliansky ir Co išsidirbinėjimus nuolat ir sistemingai kiršinant lietuvius ir žydus ir rieškučiomis semiant to naudą – ir tu jau baisus „antisemitas” su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis karjerai ir reputacijai.

Vis dėlto, jeigu nepriklausomybės pradžioje mūsų istorikai, pavyzdžiui, dr. Liudas Truska, galėjo ramiai tyrinėti klausimą, kodėl 1940 m. atsirado nemažai vietos žydų jaunimo, stojusio sovietų pusėn ir jam talkinusio okupuojant ir sovietizuojant Lietuvą, kokios buvo Holokausto Lietuvoje prielaidos ir specifika ir pan., tai ilgainiui už panašių klausimų kėlimą profesionalūs istorikai ar kiti piliečiai jau pradėti demonstratyviai skalpuoti – prisiminkime dr. Petro Stankero, akademinės etikos inspektoriaus dr. Vigilijaus Sadausko ar seimo nario prof. dr. Valdo Rakučio atvejus.

Tačiau, jeigu šiandien taip uoliai desovietizuojama viešoji erdvė, trinant bet kokius sovietų kolaborantų lietuvių literatų atminimo ženklus, kodėl tad šio klausimo nesiėmus fundamentaliau ir neįvardinus, kurie įvairių tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai tuomet išdavė savo šalį, kolaboravo su priešu ir kokius nusikaltimus prieš kitus Lietuvos Respublikos piliečius padarė?

Kam tas selektyvumas tautiniu pagrindu ir atsargumas?  Apsidraudinėjimas, nutylėjimai, autocenzūra, tiesos baimė? Kam tie dvejopi, trejopi, septyneriopi… standartai, leidžiantys ordinu apdovanoti raudonąją partizanę, prieš tai neišsiaiškinus jos tikrojo vaidmens Kaniūkų kaimo žudynėse.

O poniai Kukliansky be jokių teisinių pasekmių viešai postringauti apie žydų neapykantą lietuviams (baisu net įsivaizduoti atvirkštinį atvejį ir tokių žodžių autoriaus likimą juos ištarus) ar šantažuoti menamais Vokietijos ambasadoriaus laiškais, neva grasinančiais atšaukti susitarimą dislokuoti čia, „tokioje baisiai antisemitinėje šalyje“, batalioną gynybai.

Leidžiantys kitam jos tautiečiui soc. tinkluose visus, jam kuo nors neįtikusius, nebaudžiamai pravardžiuoti „defektais“ (priminsiu, kad taip neįgaliuosius vadino naciai, o sprendimas juos masiškai naikinti tapo Holokausto prielaida).

Leidžiantys be jokių konsultacijų su visuomene I. Šimonytės vyriausybei išmokėti LŽB A. Brazausko laikais sykį jau išmokėtą daugiamilijoninę kompensaciją ir viršaus perleisti jai dar ir nacionalinį architektūros ir istorijos (Sąjūdžio istorijos!) paminklą – Kultūros ir sporto rūmus. Ir t. t. ir pan.

Ir pasirodo, kad abejojimas arba tokių sprendimų kritika jau yra baisus „antisemitizmas”, už kurį būtina Lietuvą eilinį kartą apdergti ant viso svieto, kaip kad šitie vanagaičiai yra pratę.

Remigijus Žemaitaitis, kad ir kaip jį bevertintume, tiesiog išdrįso įvardinti šiuos klausimus, ir rinkėjai, kurių nepasitenkinimo tokia privilegijas ir atskirtį kuriančia politika nebuvo kam atstovauti ir išreikšti, juo patikėjo ir delegavo įgaliojimus juos atstovauti.

Juolab, kad buvo pažadėta atskleisti ir slaptuosius sovietų KGB bendradarbius, ir imtis nueinančios valdžios darbų finansinio audito, kas galėjo labai nepatikti ir būti suprasta kaip grėsmė sukurtajai korupcinei sistemai.

Nors mūsų Konstitucija kalba apie visų piliečių lygybę prieš įstatymą, Lietuvoje seniai egzistuoja visiems žinomos išskirtinės grupės, kurioms netaikomi likusiems galiojantys standartai ir atsakomybės normos.

Kurios gali sau leisti sakyti ar daryti praktiškai bet ką, parazituodamos ant viešųjų finansų, mainais nesukurdamos nieko pozityvaus ir naudingo visiems, o ne vien jų siaurai grupei, ir, to negana, nuolat vaidindamos amžinai skriaudžiamas aukas.

Ponia buvusi sovietinė prokurorė, kuriai pakaktų sprigtelėti pirštais, kad jos saugoti sulėktų dešimtys policijos ekipažų ir politikų, pasiruošusių bemat vykdyti visus jos įnorius, verkia dėl neva pirmąkart išgirstos folklorinės skaičiuoklės ir, prisitaikiusi ją sau asmeniškai, baisiai išsigąsta galimo smurto.

Tad uždrauskime lietuvių folklorą ir Užgavėnes, nafik išvaikykime jo rinkėjus bei tyrinėtojus – nėr čia ko antisemitintis ir homofobintis! Išplėškime bibliotekose lapus iš partizanų raštų su antisemitiniais pasažais, dar geriau – juos visus sudeginkime, o visą Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį paskelbkime antisemitų ir besislapstančių nuo teisingumo žydšaudžių sambūriu! (ai, tiesa, tai jau darė sovietai ir jų uolūs pasekėjai dabar).

Eikime dar toliau – nugriaukime paminklus baisiam antisemitui Vincui Kudirkai, kuris, nors asmeniškai nešaudė žydų, nes mirė XIX a. pabaigoje, bet pajuokė juos savo pamfletuose ir satyrose.

Pakeiskime jo sukurtą himną į ką nors tinkamesnio, pavyzdžiui, kad ir į nūnai itin pažangaus poeto, nepailstančio kovotojo su lietuvių tamsumu ir atsilikimu, vanagaičių gynėjo Tomo Venclovos tėvo, nemažiau pažangaus poeto Antano sukurtąjį. Neabejoju, kad atsiras jį dar mokančių, o kas nemoka, juk greitai įsimintų, argi ne?

Cituoti folklorą (taip, negražų, bet tyrinėtojams tai irgi įdomus istorinis šaltinis) baisiau negu baisu, bet atviri A.Valinsko raginimai šaudyti lenkus, arba A.Ramanausko Greitai – klausančius rusišką muziką, kaip ir vaikų kurstymas mušti mokytojus teisėsaugai juk „nieka tokia“.

Jeigu baisusis antisemitas Žemaitaitis toks baisus, kodėl jam išvis buvo leista įkurti partiją ir su ja dalyvauti rinkimuose? Juk tam reikia praeiti daugybę teisinių ir biurokratinių filtrų?

Kad KT vėl jį išliuobtų iš Seimo kaip musę iš barščių? Kad Respublikos Prezidentas antisemitiniu paskelbtų ne tik jį, bet ir visą jo partiją, kurios deleguotų partinių ministrų dabar grasina neįleisti į formuojamą vyriausybę? Galėjo būti nuoseklus ir, kartu su A. Vinokuru, antisemitais paskelbti ir visus NA rinkėjus.

Tik nuo kada Lietuvoje taikoma kolektyvinės kaltės ir atsakomybės prezumpcija? Priminsiu, ją taikė naciai ir sovietai… o mūsų prezidentas lyg ir prisiekęs visiems būti lygiai teisingas.

Apskritai, kam vargintis balsuojant už tokius kaip Žemaitaitis ar Gražulis, jei elitas vėliau nuspręs juos pašalinti iš parlamento?

Abrakadabra su teisinėm procedūrom ir voila – nepatogus priešininkas diskredituotas ir eliminuotas!

Tik kam išvis tada eiti balsuoti, jei sprendimas deleguoti kuriam nors kandidatui tavo atstovavimo teisę gali būti nesunkiai ten, valdžios viršūnėse, kvestionuojamas ir paprasčiausiai atmestas?

Neleiskime tad išvis tiems -itams, -fobams ir -inams daryti to, ko nesupranta – kam apskritai ta demokratija ir valdančiųjų rotacija, jeigu jau esami viską žino ir išmano geriau ir jiems gal nekošerna tartis su kažkokiais ten tamsiais ir konservatyvių bei naikintinų prietarų pritvinkusiais buduliais?

Istorijos politinis išnaudojimas kuriant amžinas aukas ir amžinus smurtautojus bei moralinį pirmųjų pranašumą prieš antruosius šiandien jau išvirsta grotesku, makabriškais šokiais ant tikrųjų, įvairių tautybių aukų, kapų.

Neapykantos ir neteisingumo skleidėjai tarpsta ir maitinasi pažadinta neapykanta. Tai jiems tampa nepralaimimu, didelius dividendus vis duodančiu žaidimu, tad kodėl jie turėtų jo atsisakyti?

Tik labai gaila, kad, lietuvių politikams uoliai traukiant teisingąją dainelę, o inteligentijai nuolankiai tylint, nebeturime tokio masto asmenybių kaip prof. Leonidas Donskis ar neseniai miręs žurnalistas Vitalijus Karakorskis, kurios visai šitai niekšybės bakchanalijai ir priverktų krokodilo ašarų klanams pasakytų – gana! Bet jų tarp mūsų, deja, nebėra.

Yra toks filmas „Vaizduojant auką“. Apie vaikiną, kuris dirbo policijos tyrėjų grupėje, rekonstruojančioje įvykdyto nusikaltimo eigą ir atlikdavo aukos vaidmenį siekiant patikrinti, ar gali būti taip, kaip pasakoja įtariamasis arba liudininkai. Viskas baigiasi tuo, kad jis nunuodija savo paties šeimą ir jo kolegos tardytojai jau ateina į jo namus…

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.