infa.lt

Arvydas Daunys

Sarkastiškas komentaras apie „naudingų įgūdžių“ pasaulio ir vidaus politikoje pasireiškimus ir tikslą.

Taip pat politikoje itin svarbus čiulpimo įgūdis.

Paskelbus apie Donaldo Trampo pergalę rinkimuose, beje visaapimantį valdžios perėmimą, kartu su Senatu ir galbūt Atstovų rūmais,  iš pasaulio valdančiųjų pasipylė „nuoširdūs“ sveikinimai su pergale.

„Nuoširdžiai“ su pergale sveikino ir Britanijos premjeras Keiras Starmeis, ir net daugiausiai potencialiai iš jos pralaimintis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, anksčiau „bučiavęs“ J.Bideno žiedą ir slapčia meldęsis, kad laimėtų Kamala Harris, o dabar pasveikinęs su „įspūdinga pergale“ ir išreiškęs tikėjimą, kad tai padės „teisingai išspręsti konfliktą Ukrainoje“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskubėjo pareikšti, kad pasirengęs bendradarbiauti su D.Trampu „vardan taikos ir klestėjimo“, nors prieš tai aktyviai eskalavo klausimą dėl ES karių buvimo Ukrainoje.

Žinomas savo antiimigracinėmis pažiūromis Italijos vicepremjeras Matteo Salvini pasidžiaugė Donaldo Trampo pergale, sulaukęs jo asmenyje politinio palaikymo antiimigracinei ir antišeiminei politikai. Jam tikrai šventė.

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen blaiviai iškilo virš vidinių ES prieštaravimų ir maloniai pasveikino naują JAV lyderį, teisingai paskaičiavusi, jog būtent su juo teks spręsti jautrius ES-JAV santykių klausimus, nepaisant savo vidinių preferencijų ir simpatijų-antipatijų.

Prancūzijos prezidentas E.Macronas paskambino ta proga Vokietijos kancleriui O. Scholzui ir sutarė su juo kurti stiprią, suverenią Europos Sąjungą su Amerikos pagalba.

Tiesa, su ta „suverenia ir stipria Sąjunga“ gavosi truputį „ne kas“, mat neužilgo O.Scholzas paskelbė apie Vokietijos vyriausybės subyrėjimą.

Tad pilnai gali būti, jog tą „suverenią Europą“ kurs jau kiti žmonės, remdamiesi kitais naratyvais. O gal nuleis į unitazą šių nueinančių lyderių plepalus ir jų bandymus atrodyti svarbiais.

„Žiedo bučiavimo“ menas politikoje niekaip neatspindi tikrųjų pažiūrų, o tik demonstruoja paklusnumą ir siekį „sugyventi taikoje“. Net ir tais atvejais, kai prieš tai deklaruoti visiškai priešingi dalykai, kurie pasikeitus aplinkybėms tampa visiškai nesvarbūs.

Donaldą Trampą, žinoma, pasveikino ir Viktoras Orbanas su savo dešiniųjų komanda Europos parlamente, tačiau čia nieko neujo nepasakysiu –  pastarieji jį palaikė ir tada, kai didžioji JAV žiniasklaida trimitavo, kad „apklausose pergalės nuotaikas didina K.Harris“. Jų požiūryje niekas nepasikeitė ir jie tikrai džiaugiasi.

O štai Lietuvos prezidentas, Gitanas Nausėda, pasveikinęs D.Trampą su „istoriniu sugrįžimu į Baltuosius rūmus“, pabrėžė, kad:

„Lietuva yra patikima NATO sąjungininkė – mūsų rekordinis gynybos biudžetas viršijo 3% bendrojo vidaus produkto ir jį ketiname toliau didinti. Esame įsipareigoję atnaujinti ir modernizuoti savo ginkluotę ir toliau dirbdami su JAV gynybos pramone“

Kaip jau minėjau, „menas bučiuoti žiedą“ yra labai svarbus politiniame gyvenime visais lygiais.

Tačiau esant mažesniam politiniam svoriui ir įtakai, ne mažiau svarbus yra „čiulpimo įgūdis“, primenant suverenui, kad jūsų buvimas jo paraščių komandoje jam naudingas ekonomiškai ar dar kaip kitaip.

Ir visą tą meną skleidžiantis viešojoje erdvėje matysime artimiausiu metu įvairiomis formomis ir pasireiškimais, kurių tikrai netrūks.