infa.lt

Net prisiekę eurokratai pripažįsta, kad Briuselis veda Europą į žlugimą, rašo „Spiked“ leidinys. Mario Draghi įspėjo, kad be radikalių ekonominių reformų ES laukia stagnacija, technologinis atsilikimas ir geopolitinė impotencija. Kitaip tariant, lėta agonija.

Narystės Europos Sąjungoje tylus kompromisas yra tas, kad demokratija ir nacionalinis suverenitetas aukojami dėl ekonominės gerovės.

Valstybės perduoda svarbiausių politikos sričių kontrolę nerenkamam technokratiniam elitui, kuris mainais įsipareigoja užtikrinti aukštus gyvenimo ir našumo standartus.

Tačiau Briuselis jau seniai nesilaiko savo susitarimo dalies.

Dar blogiau – ES ekonomikos laukia dešimtmečius truksianti „lėta agonija“. Ir ši niūri prognozė nuskambėjo ne iš euroskeptiko ar populisto lūpų, o iš vieno aukščiausių Europos technokratų – buvusio Europos centrinio banko vadovo ir buvusio Italijos ministro pirmininko Mario Draghi lūpų.

Praėjusią savaitę M. Draghi pristatė ES užsakymu parengtą 400 puslapių ataskaitą apie Europos konkurencingumo ateitį.

Jis įspėjo, kad be radikalių ekonominių reformų ES gresia gyvenimo lygio stagnacija, technologinis atsilikimas ir geopolitinis bejėgiškumas.

M. Draghi ataskaitoje įtikinamai parodyta, kad ES jau kurį laiką išgyvena gilią ekonomikos krizę. Amžių sandūroje ES ir JAV buvo palyginti lygiavertės. Tačiau nuo 2000 m. realiosios disponuojamosios pajamos vienam gyventojui ES augo dvigubai lėčiau.

Pažangiųjų technologijų srityje JAV gerokai lenkia ES. Tik keturios iš 50 didžiausių pasaulio technologijų bendrovių yra Europos bendrovės. Vien per pastaruosius ketverius metus ES prarado beveik milijoną darbo vietų gamyboje.

M. Draghi teigia, kad politikai per ilgai didėjantį atotrūkį tarp ES ir JAV laikė tik „apgailėtinu nepatogumu“, o ne „katastrofa“.

Tiesą sakant, net ir niūrus M. Draghi vertinimas nepakankamai įvertina tikrąjį ES ekonomikos sunkumų mastą. Pažvelgus į 27 valstybių narių bloko vidurkius, paaiškėja tikrasis krizės gylis.

Keista, kai Italijos, Ispanijos ir Graikijos, kurias paveikė euro krizė ir ES įvestas taupymo režimas, ekonomika, palyginti su 2000-aisiais, iš tikrųjų dar labiau sumažėjo.

Vokietija, ilgametis ES ekonomikos variklis, sparčiai deindustrializuojasi. Prancūzijoje, antroje pagal dydį ES ekonomikoje, skola sparčiai auga – iki tokio lygio, koks buvo Italijoje prieš pat euro krizę. Šio prarasto augimo kaina – prastėjanti gyvenimo kokybė, perkrautos viešosios paslaugos ir griūvanti infrastruktūra.

Ką daryti? Pasak M. Draghi, Europą iš duobės ištrauks tik esminis Briuselio požiūrio į investicijas, prekybos politiką ir verslo reguliavimą persvarstymas.

Garsiausias jo reikalavimas – ES finansuoti 800 mlrd. eurų per metus investicijų planą, kuris yra išties beprecedentė suma, daugiau nei dvigubai viršijanti pokario Maršalo planą.

Jei tikėsime M. Draghi pasiūlymais ir jei Europa iš tiesų teks  rinktis radikalius pokyčius arba lėtą agoniją, ji rinksis lėtą agoniją. Pagrindinį jo pasiūlymą dėl ES investicijų fondo Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris po kelių valandų faktiškai atmetė.

Kitos „taupiosios“ stovyklos šalys, pavyzdžiui, Nyderlandai, taip pat atmetė šį planą. Nors M. Draghi pranešimas sulaukė palaikymo Prancūzijoje, tokių dosnių išlaidų ES lygmeniu nebus lengva „paprašyti“ politiškai – ypač tuo metu, kai naujoji Prancūzijos technokratų vyriausybė planuoja naują taupymo etapą, kad patenkintų Briuselio reikalavimus.

Ironiška tai, kad jei tokį didžiulį investicijų planą pasiūlytų nacionalinė vyriausybė, ES iš karto ją sukritikuotų dėl biudžeto deficito ir valstybės pagalbos taisyklių pažeidimo.

Briuselis neleidžia savo narėms vykdyti didelių viešųjų investicijų, o šios savo ruožtu trukdo Briuseliui įgyvendinti visos Europos strategiją.

Tuo tarpu M. Draghi pastabos dėl reguliavimo neabejotinai sulauks didžiausio pasipriešinimo pačioje Briuselio mašinoje. M. Draghi pažymėjo, kad 60% ES įmonių mano, jog painūs visos Europos teisės aktai yra kliūtis investicijoms ir inovacijoms.

JAV federalinė vyriausybė 2019-2024 m. priėmė 3 500 teisės aktų ir 2 000 rezoliucijų, o ES per tą patį laikotarpį priėmė net 13 000 teisės aktų.

Tačiau vargu ar konkurencingumo argumentai paveiks eurokratus, kurie savo galią ir autoritetą semiasi būtent iš uolaus reguliavimo. Be to, slapta Briuselio svajonė – tapti „normatyvine supervalstybe“, t. y. diktuoti taisykles visam pasauliui.

ES aparatai gali girtis savo „svarbiausiais“ ir „pažangiausiais“ technologijų įstatymais, bet leiskite paklausti: kur yra didieji šalies technologijų milžinai, kurių Europai taip reikia, jei ji nori skatinti ekonomikos augimą? Reguliavimas dėl reguliavimo – štai ką daro Briuselis. Ir su tuo kovoti nebus lengva.

Net jei M. Draghi planas bus vienaip ar kitaip įgyvendintas, jis neišspręs svarbiausių ES problemų. Kaip pažymima jo pranešime, kartu su mažomis investicijomis didelės energijos kainos tapo dar viena pramonės sąstingio Europoje priežastimi.

ES įmonės už elektrą moka vidutiniškai 158% daugiau nei jų kolegos JAV, o už gamtines dujas – 345% daugiau. Tačiau M. Draghi ignoravo pagrindinę to priežastį. JAV turi gausų, pigų ir patikimą energijos tiekimą, nes palankiai vertina iškastinį kurą.

Tuo tarpu ES pati gamina tik brangią energiją, be to, didžiąją jos dalį turi importuoti iš užsienio, nes jai svetima vietinė iškastinio kuro gamyba, o siekdama grynojo taršos nulio, ji pirmenybę teikia nepatikimai atsinaujinančiajai energijai.

Tačiau savo „sprendime“ M. Draghi supainiojo „konkurencingumo“ troškimą su „dekarbonizacija“. Iš 800 mlrd. eurų, numatytų jo investicijų plane, 450 mlrd. eurų bus skirta nulinei emisijai pasiekti. Taigi Europa stato viską ant nesėkmingos strategijos ir taip spartina savo nuosmukį.

Tokiu būdu ES nepavyks išspręsti Europos ekonominių problemų – net ir tokiais drąsiais pasiūlymais kaip M. Draghi. Problema yra pati ES. Valstybės narės negali vykdyti ekonominės politikos pagal nacionalinius interesus, joms neleidžiama investuoti pagal vidaus prioritetus, jos priverstos laikytis vienodų Briuselio funkcionierių diktuojamų taisyklių.

O kai ES nesugeba užtikrinti žadėto augimo ir gerovės, rinkėjai yra beveik bejėgiai pareikalauti iš jos vadovų atsakomybės ar net priversti juos pakeisti kursą.

Pastarasis ekonominių sunkumų dešimtmetis atskleidė paties ES projekto esmę – melą, kad technokratija „veikia“ ir kad svarbiausi ekonominio gyvenimo sprendimai turėtų būti patikėti nerinktų ekspertų būriui. Taigi, jei nebus sprendžiama pačios ES problema, mūsų laukia dar daug metų lėtos agonijos.