infa.lt

Europos pramonė išgyvena agoniją, rašo „Politico“ leidinys. Energijos kainos ES įmonėse yra dvigubai didesnės nei užsienio konkurentų. Dėl šios priežasties visoje Europoje mažėja gamyba pagrindinėse srityse, pavyzdžiui, chemijos ir plieno sektoriuose.

Vokietijos gamintojai dūsta. ES atsidūrė keblioje padėtyje. Mario Draghi pirmadienį įspėjo, kad bloko laukia „lėta agonija“.

Jūs, greičiausiai, niekada negirdėjote apie „Hans Keim Kunststoffe“ kompaniją, tačiau beveik neabejotinai esate susidūrę su jos gaminiais.

Jie saugo muziejų paveikslus, dengia ligoninių magnetinio rezonanso aparatus, saugo kabrioletų stogus ir kabo virš atrakcionų Kinijos mėnulio parkuose.

Visos šios plastikinės detalės gaminamos gofruotos geležies dirbtuvėse, apsuptose vaizdingų krūmų, esančiose Zimmern ob Rotweil, mažame miestelyje Vokietijos Švarcvaldo žemėje, maždaug už pusvalandžio kelio nuo Šveicarijos sienos.

Verslas nedidelis, bet reikalauja daug energijos: įmonėje veikia aštuonios krosnys, kurios kaitina ir formuoja plastiko lakštus pagal klientų reikalavimus. Didžiausia iš jų yra nedidelio kambario dydžio, joje pakaktų vietos grupinėms šokinėjimo treniruotėms.

Šių krosnių eksploatacija tapo daug brangesnė nuo Rusijos karinės invazijos Ukrainoje pradžios. Anksčiau metinė sąskaita už elektrą vidutiniškai siekė 80 000 eurų. Nuo to laiko ji išaugo beveik dvigubai, skundžiasi Christophas Keimas, generalinis direktorius ir įmonės įkūrėjo sūnus.

Jo tėvas, chemikas, verslą pradėjo po Antrojo pasaulinio karo dezinfekavimo priemonių įmonėje. Kainos klientams kilo, o pelnas mažėjo.

Galiausiai išlaidos šiek tiek sumažėjo. Atsirado tam tikras palengvėjimas. Tačiau padėtis niekada nebegrįžo į ankstesnį lygį. Vietoj to bendrovę ištiko bauginanti „nauja norma“, kai energijos kainos yra dvigubai didesnės nei užsienio konkurentų.

Tokia realybė pamažu žlugdo tūkstančius įmonių Europos pramonės širdyje. Vokietija, Europos pramonės milžinė, pateko į recesiją, kuri vargu ar baigsis iki metų pabaigos.

Net tokie tvirti Vokietijos patriotai kaip „Volkswagen“, kurio vardas daugeliui vis dar yra automobilių sinonimas, susiduria su precedento neturinčiu gamyklų uždarymu.

Visoje ES mažėja gamyba svarbiausiuose daug energijos naudojančiuose sektoriuose, pavyzdžiui, chemijos ir plieno. Gamyklos uždaromos. Vadovai skelbia apie atleidimus iš darbo.

Ši nauja, reikalaujanti naudoti mažai energijos ekonomika, verčia politikus imtis baisių perspėjimų – jei padėtis nesikeis, sako jie, iš Europos pramonės liks tik šešėlis. Pirmadienį ES ekonomikos guru ir buvęs Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi paskelbė ne mažiau grėsmingą žinią.

Būtent didelėmis sąskaitomis už energiją jis pagrindė būtinybę iš esmės pertvarkyti visą Europos ekonomiką. „Šis momentas iš tiesų kelia nerimą“, – sakė jis pristatydamas savo pranešimą. – Daugiau nebegalime laikyti užmerkę akių“.

ES pareigūnai Briuselyje, kurie paprašė M. Draghi situacijos įvertinimo ir jau pradėjo jį įgyvendinti savo darbe, visiškai pritaria jo diagnozei. „Aukščiausia ES pareigūnė“ Ursula von der Leyen pavadino M. Draghi pasiūlymą paspartinti ekologiškos pramonės plėtrą Europoje „iš esmės ta pačia idėja, kurią propaguojame patys“.

Tačiau laiko yra nedaug. Nors atsinaujinančioji energija pigo, sisteminiai struktūriniai pokyčiai užtruks ne vienerius metus. Tuo tarpu perteklinė gamyba Kinijoje mažina Europos rinkos dalį bloke ir užsienyje, o naujos daug energijos naudojančios technologijos (ypač elektriniai automobiliai ir dirbtinis intelektas) dar labiau apkrauna vietinius elektros tinklus.

„Pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų, – sakė M. Draghi, – turėtume rimtai susirūpinti kaip apsaugoti save“.

Nauja norma

Iki 2022 m. rugsėjo, kai povandeninis sprogimas prie Vokietijos krantų smarkiai apgadino „Nord Stream“ dujotiekius, dujų tiekimas iš Rusijos į ES vamzdynais sumažėjo iki minimumo. Fizinis šios jungties nutraukimas tik pabrėžė naują realybę: kelio atgal nebėra.

Europa geriau nei tikėtasi atlaikė energetinį šoką, kilusį po Rusijos karinės invazijos Ukrainoje pradžios. Kainos pašoko, tačiau atsargos nebuvo išnaudotos. Šalys rado naujų kuro šaltinių. Nebuvo šildymo pertrūkių, prie kurių vis dėlto labai prisidėjo selektyvūs pramonės įmonių uždarymai.

Nuo to laiko energijos kainos sumažėjo. Tačiau jos vis dar didesnės nei iki 2022 m. ir, dar svarbiau, didesnės nei konkurentų. Tarptautinė energetikos agentūra apskaičiavo, kad 2023 m. elektros energija Europoje kainavo dvigubai brangiau nei JAV.

Priežastis yra susijusi su perėjimu nuo pigių rusiškų dujų prie brangių SGD. Skirtingai nei dujotiekiais iš Maskvos tiekiamos dujos, suskystintosios gamtinės dujos neturi ilgalaikių sutarčių, kurios stabilizuoja kainas, pranašumo. Kuras paprasčiausiai atitenka tam, kas pasiūlo didžiausią kainą. Viską lemia nepastovi laisvoji rinka.

Be to, SGD patiria didesnes transportavimo išlaidas – jas reikia suskystinti ir pakartotinai išdujinti, kitaip tariant, beveik kiekviename žingsnyje patiria papildomų išlaidų.

Laimei, Europai didelės kainos visada buvo pagal kišenę, sakė Kembridžo universiteto politinės ekonomikos profesorė Helen Thompson. Tačiau šiandien Senasis pasaulis yra priklausomas nuo dujų, kurios kainuoja keturis-penkis kartus brangiau nei JAV.

Tai neapgalvoto ilgalaikio statymo ant stabilumo pasekmė. Daugelį metų ES, ypač Vokietija, pasitikėjo Rusija, kad ši aprūpins jos pramonę energija. Dabar Europos pramonė yra priklausoma nuo JAV ir Artimųjų Rytų kuro.

„Manau, kad nauja norma – tai priklausomybė nuo SGD iš Kataro ir JAV“, – samprotavo Tompson. Tai reiškia priklausomybę nuo susirėmimų Artimuosiuose Rytuose ir nuo nepastovios Amerikos politikos kaprizų.

„Klausimas, kuri iš šių dviejų blogybių yra mažesnė“, – apibendrino ji. (priklausomybė nuo pigių dujų ar priklausomybė nuo brangių SGD dujų)

Energijos praradimas

Christophas Keimas juokaudamas vadina savo plastiko liejimo įmonę „rankų darbo“: jo verslas priklauso nuo kokybės, patikimumo ir asmeninio klientų pasitikėjimo.

Jis didžiuojasi savo darbuotojais. Vienas iš jų yra tatuiruočių dailininkas, dirbantis ne visą darbo dieną, sakė Keimas, rodydamas pirmojo kolegos sumanymo nuotrauką – smulkiomis linijomis nupieštą Jėzaus veidą. Kitas yra pabėgėlis iš Sirijos, prieš pilietinį karą dirbęs valstybės tarnautoju.

2022 m. smarkiai pakilus kainoms, bendrovė turėjo atidžiai peržiūrėti savo asortimentą. Kur tik galėjo, ji padidino kainas. Kai kurie produktai neteko ekonominės prasmės ir jų gamyba buvo nutraukta. Neapsieita ir be atleidimų.

„Esame pramoninė šalis ir mums reikia elektros energijos už priimtiną kainą. Jei kaina bus per didelė, niekas neinvestuos ir nepirks“, – sakė verslininkas.

Šiandien Vokietijai trūksta ir vieno, ir kito. Pramonės gamyba šalyje nuolat mažėja ir, jei neskaitytume koronaviruso pandemijos, beveik pasiekė dešimties metų minimumą.

Didžiausia pasaulyje chemijos produktų gamintoja BASF po energetinio šoko prarado trečdalį savo akcijų rinkos vertės. O didžiausia plieno gamintoja „ThyssenKrupp“ uždarė gamyklą ir paskelbė apie tolesnį darbuotojų atleidimą.

Tai šiuolaikinei visuomenei labai svarbios pramonės šakos – farmacija, mikroschemos, vandens valymas, automobiliai. Chemikalai ar plienas yra paklausūs beveik visur.

„Vokietija dabar akivaizdžiai atsilieka Europoje tiek pagal ekonominį aktyvumą, tiek pagal produktyvumą“, – sakė rinkos duomenų bendrovės „Energy Aspects“ tyrimų vadovas Sameras Mosis (Samer Mosis).

– „Ilgalaikėje perspektyvoje tai kelia abejonių dėl įprastos šalies padėties pasaulinėje pramonės struktūroje.

Tačiau ji ne viena: kenčia ir kiti. Prancūzijoje ir Italijoje pramonės produkcija nukrito žemiau 2021 m. lygio. O visa ES nuo pandemijos pradžios neteko daugiau kaip 800 000 darbo vietų gamyboje, rodo Europos profesinių sąjungų instituto atlikta analizė.

„Įtakos turėjo energijos kainos, – sakė Olivier Rakau, Oksfordo ekonomikos bendrovės „Oxford Economics“ vyriausiasis Vokietijos specialistas. – Įmonėms tapo nepelninga gaminti tam tikrus dalykus Europoje“.

Europos plieno pramonė išgyveno ypač sunkų laikotarpį. Pandemija kuriam laikui sustabdė naujas statybas ir sumažino paklausą. Tada ištiko energetinis šokas. Tuo tarpu dėl Kinijos perprodukcijos tapo sunku konkuruoti tiek užsienyje, tiek bloko viduje.

Prie ko tai atvedė? 2023 m. ES plieno gamyba sumažėjo iki žemiausio lygio nuo 1960 m., kai Europos plieno asociacija pradėjo vesti apskaitą, paaiškino organizacijos energetikos ir klimato direktorius Adolfo Aiello.

Sunku įsivaizduoti nelaimingesnį momentą. Plieno pramonė stengiasi dekarbonizuoti savo gamybą, gamtines dujas pakeisdama vandeniliu arba elektrinėmis krosnimis. Siūlomos alternatyvos reikalauja kur kas daugiau energijos sunaudojimo.

Europos plieno asociacija apskaičiavo, kad pramonei reikėtų padvigubinti energijos suvartojimą – vien reikalingas padidėjimas dvigubai viršija bendrą tokios šalies kaip Belgija energijos suvartojimą.

Ten kur šviečia Saulė

Kadangi pramonė nyksta, o pigios dujos tampa praeitimi, ekologijos aktyvistai ir aplinkosaugininkai pasinaudojo proga reklamuoti savo mėgstamiausią sprendimą – atsinaujinančiąją energiją.

Politikos ir poreikių derinys lėmė, kad nuo tada, kai Rusija pradėjo karinę invaziją Ukrainoje, Europoje sparčiai plinta anglies dioksido neišskirianti energija. Praėjusiais metais ES iš atsinaujinančių šaltinių gavo 44% elektros energijos – palyginimui, prieš karinį konfliktą ši dalis sudarė 37 proc.

Nors dėl atominių elektrinių uždarymo buvo sulaužyta daug iečių, Vokietija milžinišku greičiu plečia vėjo ir saulės energijos naudojimą.

Neseniai JAV sulaukė žaliųjų pagyrų dėl Infliacijos mažinimo įstatymo, tačiau ES anglies dioksido kvotų prekybos sistema veikia jau beveik 20 metų.

Ji padidino elektros energijos kainas, tačiau taip pat padėjo sumažinti realų išmetamų teršalų kiekį, nes kiekviena anglies dioksido tona pažeidėjams kainuoja apie 60 eurų.

Tačiau Kristofas Keimas (Christophe Keim), vairuojantis BMW, vilkintis baltus marškinius su atlenktomis rankovėmis ir ant rankos užsidėjęs prabangų laikrodį, nėra žaliasis. Jis mano, kad Briuselio planas palaipsniui atsisakyti benzininių automobilių su vidaus degimo varikliais yra klaida.

Anglies dioksido mokesčiai smukdo verslą. Dėl perėjimo prie ekologiškos energijos žmonės skursta.

Juo labiau stebina ant jo gamyklos stogo išdėliotos tvarkingos saulės baterijų eilės.

Jos buvo baigtos montuoti tik prieš du mėnesius. Keimas nežiūri į pirkinį pro rožinius akinius. Jį paskatino ne noras išgelbėti planetą: „Saulės energija yra investicija, tik klausimas, kiek ji atsiperka.

Kai Keimas pirmą kartą pagalvojo apie Saulės kolektorių įrengimą, jie jam būtų kainavę 150 000 eurų. Po dvejų metų, kai jis pagaliau tam subrendo, jų kaina sumažėjo iki 90 000 eurų. Keimas apskaičiavo, kad pinigus „atgaus“ per aštuonerius metus, parduodamas elektrą atgal į tinklą.

Tačiau atsinaujinančioji energija nėra panacėja pramonei – bent jau kol kas.

Nepaisant žaliojo bumo, atsinaujinančiosios energijos įrenginiai neleis Europai „struktūriškai sumažinti energijos sąnaudų anksčiau kaip 2030-ųjų viduryje“, – aiškina analitinio centro „Bruegel“ pramonės politikos ekspertė Simone Tagliapietra.

Šiuo metu Saulės energijos industrija auga sparčiau nei bet kuris kitas atsinaujinantis šaltinis. Pigių Kinijoje pagamintų Saulės kolektorių yra visur. Vartotojams tai ekonomiškai efektyvi prekė.

Tačiau politikos formuotojams tai – galvos skausmas. Europos Saulės energijos gamintojai nyksta be panašios vyriausybės paramos, todėl Kinija praktiškai pasiglemžė visą Europos Saulės energijos įrangos tiekimą.

„Šiuo metu Kinijai tenka 95% šios srities Europos pasiūlos“, – pabrėžia Belinda Schepe, Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro analitikė. – Ir mažai tikėtina, kad artimiausiu metu tai pasikeis“.

Skirtingai nei gamtinės dujos, Saulės baterijos yra ilgalaikė investicija. Tačiau naujų fotovoltinių sistemų diegimą ES faktiškai laiko rankose galinga geopolitinė varžovė Kinija.

Išlieka stipriausieji

Šių galvosūkių sprendimas yra vienas svarbiausių ES, kuri šią savaitę pristatys naują vadovybę, prioritetų.

Pirmadienį M. Draghi uždavė toną, skambiai paskelbęs apie visos Europos ekonominės politikos „perkrovimą“. Visas blokas turi susivienyti, kad plačiau dalytųsi ištekliais, visiškai pertvarkyti savo energetikos rinką ir investuoti milijardus į ateities pramonę.

„Darykite tai, kitaip jūsų laukia lėta agonija“, – pašmaikštavo M. Draghi, atsakydamas į klausimą, ar pagrindinę jo pranešimo mintį galima laikyti ‚Daryk arba mirk‘?

Šalia M. Draghi stovėjusi Ursula von der Leyen dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą laikytis ankstesnių planų. Ji sakė, kad raginimai masiškai investuoti į pramonės šakas, padedančias mažinti išmetamo anglies dioksido kiekį ir energijos sąnaudas, „jau atsispindi“ įstatymuose, kurie vis dar baigiami rengti.

Įstatymo projektas, pavadintas „švarios pramonės susitarimu“ yra vienas iš pagrindinių pažadų, kuriuos Ursula von der Leyen davė per pirmąsias šimtą savo antrosios kadencijos Europos Komisijos pirmininkės poste dienų.

Tuo tarpu Briuselyje vyksta užkulisinės machinacijos, kurių metu ištisos pramonės šakos ir jų lobistai kovoja, kad įstatymas atspindėtų jų prioritetus.

Kad ir kaip ten būtų, ekspertai ir pramonės atstovai sutaria, kad Europos elektros tinklai yra pasenę, prastai sujungti tarpusavyje ir juose trūksta tinkamo energijos pertekliaus kaupimo galingumų.

Šią problemą pirmadienį paminėjo pats M. Draghi. Suskaidyta ir pasenusi energetikos sistema neleidžia maksimaliai išnaudoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos, kuri per dažnai nepasiekia savo paskirties vietos ir negali būti „sukrauta saugojimui“, privalumų.

Be to, kyla dar vienas svarbesnis klausimas: kaip teikti pirmenybę vidaus pramonei. Istoriškai ES gynė laisvąją rinką, tačiau pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta raginimų įvesti muitus pigiam ekologiškam importui ir valstybines sutartis sudaryti tik su Europos energetikos bendrovėmis.

M. Draghi taip pat ragino apsaugoti tam tikras pramonės šakas. Šis posūkis jau seniai turėjo įvykti, nes būtent dėl „atviriausios ekonomikos pasaulyje“ reputacijos Europa tapo „pažeidžiamesnė už kitas“.

„Žinoma, pigiausią kelią mūsų klimato tikslams pasiekti gali pasiūlyti Kinija“, – sakė M. Draghi. – Tačiau valstybės remiama Kinijos konkurencija kelia grėsmę mūsų švarios pramonės plėtrai“.

Briuseliui taip pat tenks perkirsti Gordijaus mazgą: jis nori leisti vyriausybėms subsidijuoti vietos gamintojus, ypač neaiškios, nors ir madingos „švariųjų technologijų“ pramonės šakos, kuri yra visų dėmesio centre, tačiau negali leisti Nyderlandams ar Ispanijai leisti pinigų, kurių neturi Kipras ar Rumunija.

Tai dar vienas klausimas, kurį reikia spręsti visos Europos mastu, – sakė M. Draghi. „Argumentai už vieningą atsakymą dar niekada nebuvo tokie įtikinami“, – sakė jis.

Tuo tarpu bet koks delsimas neišvengiamai padidins darbo vietų praradimą, išstums iš Europos dar daugiau pramonės šakų ir visam laikui sugriaus viltį įgyvendinti bendros Europos projektą.

Per neseniai vykusius rinkimus Prancūzijoje Jordaanas Bardella, kylanti kraštutinių dešiniųjų Nacionalinės asamblėjos žvaigždė, dėl aukštų energijos kainų apkaltino Vokietiją.

„Šiuo metu vyksta deindustrializacija“, – sakė Europos chemijos pramonės tarybos generalinis direktorius Marco Mensinkas. – Turime laiko maždaug iki 2030 m. Ilgiau neišsilaikysime“.

Pačios ES ištakos siekia sunkiąją pramonę – 1951 m. įkurta Europos anglių ir plieno asociacija. Didelis pramonės nuosmukis būtų stiprus smūgis blokui – ne tik simboline, bet ir ekonomine prasme.

„Daugelyje šalių biudžeto deficitas sparčiai auga“, – sakė susirūpinęs Europos diplomatas, pageidavęs likti nežinomas. – Jei ES nesugebės sumažinti energijos kainų, iškils pavojus ne tik gerovės valstybei, bet ir kariniams bei gynybiniams pajėgumams.

Trumpai tariant: „Jei delsime, mums galas“, – reziumavo jis.