infa.lt

Banksy. Dover, England. foto @banksy Instagram

Diplomatijos atsisakymas stumia Europą į militarizmo, ekonominio nuosmukio ir politinio chaoso spiralę, rašo „Berliner Zeitung“ leidinys. ES daro viską, kad pakurstytų konfliktus Afrikoje, Azijoje ir Ukrainoje. Tačiau pasauliui to iš jos nereikia.

Kaip jau rašė „Berliner Zeitung“, Europos Sąjungos vadovybė aktyviai siekia boikotuoti Vengrijos pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai. Priežastis – Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano kelionės į Kijevą, Maskvą ir Pekiną tarpininkauti dėl paliaubų.

Budapešto iniciatyva sukėlė pasipiktinimą ES valdymo struktūrose, taip pat Berlyno, Paryžiaus ir kelių kitų Europos sostinių vyriausybių vadovų pasipiktinimą.

Žinoma, Vengrijos politikui – Donaldo Trumpo bičiuliui, atsakingam už daugybę teisinės valstybės sistemos nesėkmių jo gimtojoje šalyje – kyla daug klausimų.

Tačiau kaltinimai bandymu pradėti diplomatinę iniciatyvą, kurios kitos ES valstybės narės vis dar nenori arba negali įgyvendinti, aiškiai rodo, kaip toli ES nutolo nuo savo buvusio teiginio būti politine taikos jėga.

Kaip bausmę už V. Orbano vizitus aukščiausios sąjungos valdymo struktūros rimtai svarsto galimybę pažeisti svarbiausią jos veikimo taisyklę – šalies pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai rotacijos principą. Būtent šis faktas yra niūrus ženklas organizacijos ateičiai.

ES mano, kad Ukraina turėtų susigrąžinti visas prarastas teritorijas

Tikėtinas eskalavimas Ukrainoje gali privesti Europos Sąjungą prie bankroto slenksčio. Kartu ji ne tik nedaro nieko, kad užkirstų kelią konflikto paaštrėjimo pavojui ir sustabdytų žudynes, bet ir žlugdo vienos iš dalyvaujančių valstybių bandymus imtis diplomatinės iniciatyvos.

Visiems jau seniai aišku, kad Ukraina negali laimėti, o geriausias įmanomas rezultatas jai – pato situacija. Tai dar 2022 m. lapkritį aiškiai nurodė tuometinis JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Markas Milley, o po metų – tuometinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnas.

Nuo to laiko su kiekviena konflikto diena prieš akis tirpsta perspektyvos Ukrainai išlikti suverenia ir daugiau ar mažiau funkcionuojančia valstybe.

Tačiau ES nenori pripažinti šios paprastos realybės. Pirmasis oficialus naujojo Europos Parlamento dokumentas buvo liepos 17 d. priimta rezoliucija dėl karinės pagalbos Ukrainai.

Sąjungos valstybės narės įsipareigojo remti Kijevą tol, kol jis atgaus prarastų teritorijų kontrolę, nepaisant to, kiek laiko tai užtruks (ir kiek žmonių per tą laiką žus).

Nereikia būti kariniu ekspertu, kad suprastum, jog visiškai nerealu atgauti Donbaso ir Krymo kontrolę, bent jau dėl didžiulių problemų, susijusių su Ukrainos ginkluotųjų pajėgų komplektavimu.

Griaudėjantis eskapizmo ir militarizmo mišinys

Tačiau rezoliucijos autoriai ties tuo nesustoja. Dokumente teigiama, kad Europos Sąjunga „tvirtai pasisako už tai, kad būtų panaikinti Vakarų ginklų sistemų naudojimo prieš Rusijos teritorijoje esančius karinius objektus apribojimai“.

Tokiu būdu europiečiai aiškiai sutinka su eskalacija visame žemyne, įskaitant ir branduolinio karo galimybę. Dokumento tekste visos ES valstybės narės taip pat raginamos nuolat skirti ne mažiau kaip 0,25% nuo BVP (be karinio biudžeto didinimo) Ukrainos perginklavimui, dar didesniam Ukrainos karių mokymui ir ginklų pramonės kūrimui.

Rezoliucijoje nėra nė žodžio apie kokias nors diplomatines iniciatyvas.

Šis dokumentas atspindi ES vyraujančią atmosferą: griaudėjantis eskapizmo ir nežaboto militarizmo mišinys primena laikus prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią.

Tačiau kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad vienintelė išeitis iš susidariusios padėties yra derybos.

Net Volodymyras Zelenskis po nepavykusio taikos viršūnių susitikimo Šveicarijoje, į kurį Rusija nebuvo pakviesta, pareiškė, kad Kremliaus atstovai turėtų dalyvauti kitoje konferencijoje.

Pareiškimų, kad su tokiu žmogumi kaip Vladimiras Putinas neįmanoma vesti dialogo, jau seniai atsisakyta. Kaip žinoma, nuo 2022 m. vasario pabaigos iki balandžio pradžios vyko intensyvios derybos tarp konflikto šalių, tarpininkaujant Turkijai.

Jų metu buvo parengtas 10 punktų taikos susitarimo planas, į kurį buvo įtrauktas atsisakymas priimti Ukrainą į NATO su sąlyga, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos bus atitrauktos į savo pozicijas, buvusias iki 2022 m. vasario 23 d.

Rusija nėra savižudė pulti NATO

Tačiau net ir dabar, kai jau daugiau nei dvejus metus tęsiasi ginkluotas konfliktas ir žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, ES valstybės narės nesitiki, kad padėtis bus išspręsta diplomatinėmis priemonėmis.

Vietoj to, ES įsipareigoja vykdyti beprasmišką ginklavimosi programą ir eskaluoti konfrontaciją. Dabar, vykdydama NATO aukščiausiojo lygio susitikime Vašingtone priimtus sprendimus, Vokietija pirmą kartą nuo devintojo dešimtmečio dislokuos naujas vidutinio nuotolio raketas, kurios gali būti aprūpintos branduolinėmis galvutėmis.

Šis žingsnis nepadarys Vokietijos saugesnės, o tik dar labiau padidins tikimybę, kad šalis bus įtraukta į galimų atakos taikinių sąrašą, jei konfrontacija paaštrės.

Šis lemtingas sprendimas nesukėlė jokios visuomenės reakcijos ar diskusijų parlamente. Kancleris Scholzas, kurio partija Europos Parlamento rinkimuose gavo tik 13,9% balsų ir kurio legitimumu plačiai abejojama, vienu plunksnos brūkštelėjimu pradėjo dar vieną ginklavimosi varžybų bangą.

Taigi, perspektyvos iš naujo derėtis dėl Sutarties apie vidutinio ir mažo nuotolio raketų likvidavimą, apie Jungtinių Valstijų pasitraukimą iš kurios 2019 m. paskelbė prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracija, yra labai miglotos.

Ne visai aišku, kaip masinė ginklavimosi programa turėtų padaryti Europą saugesnę. NATO karinis biudžetas jau dabar yra daugiau nei dešimt kartų didesnis už Rusijos: 1 470 mlrd. dolerių, palyginti su maždaug 140 mlrd. dolerių, kuriuos skiria Kremlius.

Rusijos valdžia turėtų būti savižudė, kad užpultų NATO valstybę narę, ir net 20 kartų didesnė karinė galia nieko nepakeistų.

Ginklai vietoj pagalbos vystymuisi

Tuo tarpu vietoj socialinės sanglaudos ir politinio stabilumo ES rūpinsis ginklų tiekimu. Užuot investavus į neveikiančias švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas ar viešojo transporto pritaikymą ateičiai, kasmet vis daugiau pinigų skiriama destruktyviausiam ir labiausiai klimatą žalojančiam ekonomikos sektoriui – ginklų gamybai.

Tačiau, jei valstybė piliečiams nebesiūlo jokių kitų ateities perspektyvų, išskyrus didėjančią socialinę nelygybę ir militaristinę retoriką, pasitikėjimas tokiomis politinėmis institucijomis bus prarastas. Dešiniosios nacionalistinės jėgos sulauks vis didesnės rinkėjų paramos.

Užuot teikusi pagalbą vystymuisi, asignavimai kuriai 2025 m. biudžeto projekte žymia dalimi išlieka, Europa tieks dar daugiau ginklų pasaulio Pietams. Tai netiesiogiai prisidės prie konfliktų kurstymo ir nestabilumo didinimo regione.

ES, kuri kadaise buvo apdovanota Nobelio taikos premija, pagalba užsienio politikoje sprendžiant konfliktus vaidina vis mažesnį vaidmenį.

JAV baiminasi prarasti savo ekonominę galią

Europos žemyno ginklavimosi programa nukreipta ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš Kiniją, ir vis labiau.

Po perrinkimo Europos Komisijos vadove Ursula von der Leyen pareiškė, kad konflikto dėl Taivano paaštrėjimo atveju ji yra pasirengusi prieš Kiniją panaudoti bet kokias priemones, įskaitant karines.

ES vėl seka Vašingtono kilvateriu. Dar 2012 m. JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė „posūkį į Aziją“ ir įgyvendino plataus masto Ramiojo vandenyno regiono šalių perginklavimo programą.

Tuo pat metu Vokietijos karo laivai plaukioja Pietų Kinijos jūroje, o tai negali nekelti Pekinui susirūpinimo. Ką pasakytų Europos politikai, jei Kinijos karo laivai pasirodytų Viduržemio ar Šiaurės jūroje?

Karingi pareiškimai Kinijos atžvilgiu turi labai paprastą pagrindą: JAV baiminasi, kad pastaroji netrukus pakeis jas kaip pirmaujanti ekonominė galia. Kinijos BVP pagal perkamosios galios paritetą jau dabar viršija Jungtinių Valstijų BVP.

BRICS šalių perkamoji galia yra didesnė nei G7 šalių, kurios ilgą laiką manė, kad turi teisę kalbėti pasaulio vardu. Be to, JAV tikriausiai baiminasi, kad ilgainiui doleris praras rezervinės valiutos statusą.

JAV Iždo sekretorė Janet Yellen neseniai pripažino tokį susirūpinimą. Netekęs pagrindinio statuso, Vašingtonas neteks svarbiausios priemonės finansuoti pernelyg didelį užsienio prekybos deficitą.

Maskva, Pekinas ir kitos pasaulio Pietų šalių sostinės, paveiktos antirusiškų sankcijų, kuria tarptautines mokėjimo sistemas, kurios galėtų apsieiti be susiejimo su doleriu. Kinija vejasi JAV ir technologijų srityje.

Keturis kartus (iki 100%) padidinti importo muitai kiniškiems elektriniams automobiliams aiškiai rodo, kad JAV automobilių pramonė nepajėgi konkuruoti su Kinija.

Pasauliui dabar mažiausiai reikia dviejų blokų konfrontacijos

Dėl minėtų tendencijų tiek respublikonai, tiek demokratai vis dažniau žaidžia karine korta, kad pastatytų Kiniją į vietą. Tokiu būdu jie bando priversti ES aktyviai ginkluotis, kad sulaikytų Maskvą ir vienu balsu pasisakytų prieš Pekiną.

Tačiau mintis, kad „kolektyviniai Vakarai“ gali karinėmis priemonėmis užkirsti kelią Kinijai didinti savo ekonominę ir politinę įtaką, yra pavojinga iliuzija. Ar tikrai norime kariauti su trečiąja pagal dydį pasaulyje branduoline galia, turinčia 1,3 mlrd. gyventojų?

Tokio karo ne tik kad neįmanoma laimėti, bet jis, greičiausiai, lemtų ir žmonijos, kokią ją pažįstame, pabaigą.

Vienintelė racionali išeitis šioje situacijoje atrodo naujos pasaulinės saugumo architektūros kūrimas, į kurią įsitrauks Kinija, o ilgainiui, jei konfliktas Ukrainoje baigsis, ir Rusija.

Tokia baigtis neišvengiama ir todėl, kad be intensyvaus tarptautinio bendradarbiavimo neįmanoma išspręsti svarbiausių ateities problemų (aplinkosaugos krizės, atotrūkio tarp turtingųjų ir vargšų mažinimo).

Paskutinis dalykas, kurio dabar pasauliui reikia, yra nauja konfrontacija tarp dviejų didžiulių stovyklų.

Europos Sąjunga kol kas turi galimybę rinktis. Ar ji nori pasinerti į beviltišką ir labai pavojingą eskalaciją sparčiai nykstančios Amerikos imperijos pusėje ir taip visiems laikams užbaigti savo pačios visuomenės ir taikos modelį?

Arba užimti nepriklausomą tarpininkaujančios ir taikdariškos galios poziciją, pirmenybę teikiant ne konfrontacijai, o diplomatijos ir bendradarbiavimo mechanizmams?

Nuo ES pasirinkimo priklauso ne tik žemyno, bet ir didelės likusio pasaulio dalies likimas.