infa.lt

Atminimo ženklas šalia pasikėsinimo nužudyti Donaldą Trumpą vietos, Butleris, Pensilvanija, 2024 m. liepos 16 d. Nuotrauka: Carlos Osorio/Reuters

Disfunkcinė JAV ekonominė sistema neveikia paprastų žmonių labui, todėl ja gali pasinaudoti toks demagogas kaip D. Trampas (Donald Trump), rašo britų kairiosios pakraipos dienraščio „The Guardian“ autorius.

Ar JAV įžengė į vėlyvojo sovietmečio etapą? Ši šalis yra gerontokratija, vadovaujama silpstančių lyderių ir patirianti pasitikėjimo savo vyraujančia ideologija krizę; ji yra silpstanti supervalstybė, kenčianti užsienio pažeminimus (ypač Afganistane); jos ekonominė sistema sunkiai tenkina daugelio žmonių poreikius. Panašumai šiek tiek neįtikėtini.

Žinoma, yra ir aiškių skirtumų. JAV yra demokratinė valstybė, nors ją labai kompromituoja turtingų žmonių interesai ir suderintos dešiniųjų pastangos susilpninti balsavimo teises, ir tai yra rasiškai įvairi valstijų sąjunga, o ne stabili tautų federacija.

Tačiau labai svarbu, kad jei Joe Bidenas yra Leonidas Brežnevas arba vienas iš dviejų jo neilgai gyvavusių įpėdinių, tai Donaldas Trampas nėra Michailas Gorbačiovas: jis labiau panašus į amerikietiškąjį Vladimirą Putiną, išveda paraleles autorius.

Bandymas nužudyti D. Trampą žymi tolesnį kritimą į tamsą. Šių metų pradžioje atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei trečdalis amerikiečių mano, jog pilietinis karas per jų gyvenimą yra tikėtinas, o dar 13% pasirinko atsakymą „labai tikėtinas“.

2021 m. vienas žymiausių Kanados politologų ir smurtinių konfliktų tyrinėtojų perspėjo, kad dešimtmečius trukęs JAV demokratinių institucijų silpnėjimas iki 2025 m. gali lemti visos sistemos žlugimą, o iki 2030 m. – kraštutinį smurtinį nestabilumą ir dešiniųjų tironijos įsigalėjimą.

Prieš dešimtmetį tokios pranašystės būtų atrodžiusios neįtikėtinos, net beprotiškos. Dabar tik kvailas lengvabūdis jas atmestų kaip neįtikėtinas.

Liberalioji tvarka žlunga. Vos prieš ketvirtį amžiaus, Billui Klintonui prezidentaujant, daugelis manė, kad ji neperšaunama. JAV buvo apsvaigusios nuo neseniai pasiekto triumfo šaltajame kare, o jos išaukštintą politinę ir ekonominę tvarką aprašė Francis Fukuyama knygoje „Istorijos pabaiga?“.

Geranoriškos ir draugiškos JAV įvaizdis buvo kuriamas pasauliui įvairiose kultūros produkcijos rūšyse – nuo „Draugų“ iki „Vakarų sparno“, arba kaip geranoriškos žmonijos gynėjos filme „Nepriklausomybės diena“.

Pasaulyje liberalios demokratijos tapo norma, o ne apgultomis išimtimis. Be abejo, Džordžo Bušo atėjimas į valdžią, rugsėjo 11-osios siaubas ir žudynių laukai Irake buvo traumuojantys progresyviems amerikiečiams, nes juos lydėjo sunkiausia kapitalizmo krizė nuo Didžiosios depresijos laikų.

Tačiau Barackas Obama tarsi nuplovė šias nuodėmes. Jis buvo pirmasis juodaodis prezidentas, telegeniškas ir pasitikėjimo kupinas žavesys: centrinė atranka negalėjo sukurti idealesnio kandidato, kuris atitiktų liberalių amerikiečių jausmus.

Tačiau, praėjus devyniems dešimtmečiams po to, kai buvo išleistas Sinclairio Lewiso antiutopinis romanas „Čia to negali būti“ (angl. It Can’t Happen Here) apie išgalvotą fašistuojantį diktatorių, užgrobusį valdžią JAV, – jame vaizduojamas scenarijus atrodo ne toks tolimas kaip bet kuriuo kitu 250 metų Amerikos respublikos gyvavimo laikotarpiu.

Tuomet Lewisas įspėjo nacistinę Vokietiją: jo žmona buvo žurnalistė Dorothy Thompson, ėmusi interviu iš Adolfo Hitlerio ir vėliau jo režimo ištremta. Šiandien autoritarinį modelį galima stebėti Viktoro Orbano Vengrijoje, rašo autorius.

„Fidesz“ buvo centro dešiniųjų partija, kuri, atėjusi į valdžią, radikalizavosi ir nuo to laiko, siekdama užsitikrinti palaikymą, ėmė kelti isteriją prieš migrantus, demonizuoti oponentus kaip nepatriotiškas užsienio marionetes, savo naudai formuoti žiniasklaidą ir naikinti teismų nepriklausomybę, kurdama tai, ką V. Orbanas vadina „neliberalia demokratija“.

Tai yra trajektorija, kurią bene ryškiausiai pradėjo V. Putinas: demokratijos atributai išlieka, o esmė palaipsniui nyksta. Prieš pat pasikėsinimą nužudyti D. Trumpas priėmė V. Orbaną, kuris parėmė respublikonų kandidatą į prezidentus, „Mar-a-Lago“.

Demokratinė kultūra JAV yra stipresnė ir labiau įsišaknijusi nei Vengrijoje. Tačiau Trampas yra dar demagogiškesnis už Orbaną, turintis ekstremalesnę ir labiau motyvuotą paprastų žmonių bazę. Be to, jis kaip niekad kerštingas ir radikalus – santykinai nuosaikieji jo aplinkos žmonės, pasibaisėję jo planais tapti prezidentu, pasitraukė.

Aukščiausiajame Teisme daugumą sudaro konservatoriai, o D. Trampo pergalę prezidento rinkimuose lengvai gali lydėti respublikonų pergalė abiejuose Kongreso rūmuose, o tai reiškia, kad stabdžių ir atsvarų bus labai mažai.

Donaldas Trampas prabilo apie JAV konstitucijos panaikinimą ir savo politinių oponentų įkalinimą, o jo pažadas būti diktatoriumi tik „pirmąją dieną“ (o ne vėliau) vargu ar teikia vilčių, įsitikinęs teigia kairiųjų pažiūrų autorius.

Tikėtina, kad D. Trampo sugrįžimas į Baltuosius rūmus sulauks atsako gatvėse. Bet kokie tokie protestai gali būti panaudoti kaip pretekstas įvesti autoritarines priemones, galbūt net karo padėtį. Pranešama, kad D. Trampas nurodė aukščiausiam JAV kariuomenės vadui 2020 m. šaudyti į „Black Lives Matter“ protestuotojus.

Galėsime matyti, kaip tai gali suktis spirale. Kol kas nežinome įtariamo D. Trampo šaulio motyvo, tačiau šį epizodą respublikonai panaudos siekdami uždaryti D. Trampo ir jo keliamo pavojaus respublikai nagrinėjimą, motyvuodami tuo, kad tai kursto tolesnį smurtą prieš jį. Taip elgiamasi nepaisant to, kad didžiąją dalį ekstremistinio smurto JAV vykdo dešinieji.

Kaip visa tai nutiko? Tiesa ta, kad JAV sistema jau seniai neveikia, iš dalies dėl to kaltas demokratų elitas. Kai Trampas atėjo į valdžią, realus vidutinis darbo užmokestis turėjo maždaug tokią pat perkamąją galią kaip ir prieš keturis dešimtmečius. Daugiausia uždirbo didžiausias pajamas turintys žmonės.

Tokia stagnacija skatina pesimizmą, tinkantį demagoginiam išnaudojimui. Demokratams nepavyko pakeisti šios griaunančios tvarkos (betvarkės).

D. Trampo pakilimas taip pat yra rasistinė reakcija, tačiau ji susijusi su demokratų ekonominės politikos žlugimu. Respublikonai uoliai išnaudojo ir skatino baltųjų priešiškumą nuo pat septintojo dešimtmečio pilietinių teisių judėjimo, naudodami rasistinius šūkius, kurie, valdant B. Obamai, tik sustiprėjo.

Tačiau demokratų požiūris į socialines reformas nepadėjo. Nuo septintojo dešimtmečio įmonių mokesčiai buvo mažinami, o nuo šeštojo dešimtmečio vidurio iki 1980 m. vidutines pajamas gaunantiems amerikiečiams tenkanti mokesčių našta beveik padvigubėjo.

Todėl skurdžiau gyvenantiems amerikiečiams skirtas socialines programas buvo lengva demonizuoti kaip tokias, už kurias moka darbininkai, ir taip buvo sugriautas tradicinės demokratų koalicijos solidarumas.

Šis nepasitenkinimas buvo lengvai ir grubiai pervedamas į rasizmą, nes vargšai juodaodžiai amerikiečiai nenusipelnė to, kad juos subsidijuotų sunkiai dirbantys baltaodžiai.

Demokratų elito atstovų, tokių kaip Hillary Clinton ir Joe Bidenas, užsienio karinės operacijos, daugiausia Irake ir Afganistane, taip pat Libijoje, taip pat pasižymėjo kruvinais neramumais ir tarptautiniu pažeminimu.

Šiandien J. Bidenas įsiutino natūralius demokratų rinkėjus ir moraliai sugėdino JAV visame pasaulyje, prisidėdamas prie Izraelio genocidinio siautėjimo. Respublikonai entuziastingai vertina savo kandidatą: Demokratai – ne.

Krizės tiek šalies viduje, tiek užsienyje ištiktai supervalstybei gresia tam tikra atsakomoji reakcija, kuo įsitikino sovietų vadovybė. Vakaruose žlugo sanitarinis kordonas tarp centro dešinės ir to, kas yra už jos ribų: D. Trampo pergalė padrąsins Europoje stiprėjančius kraštutinių dešiniųjų judėjimus.

Liberalioji tvarka griūva prieš mūsų akis: mes vos pradėjome svarstyti, kas yra už jos ribų, sielvartaudamas pripažįsta leidinio autorius.