infa.lt

NATO susitikimas Vilniuje 2023-07-11 | vaizdo įrašo kadras

Per sėkmingiausio istorijoje karinio aljanso 75-ųjų metinių iškilmes prekybos centre kabo milžiniškos 32 NATO narių vėliavos, kaip nuolat pažymi jo gerbėjai. Ekspozicijoje turėtų būti pripažinta, kad kai kurios narės yra lygesnės už kitas. Tos keliolika šalių, kurios vis dar neišleidžia gynybai žadėtų 2% nuo BVP, rašo ir Lietuvoje gerai žinomas autorius Edvardas Lucas britų „The Times” svetainėje.

Žvaigždės ir juostelės turėtų būti didžiausia vėliava, atspindinti JAV karinę galią. Tačiau dėl Bideno administracijos neryžtingumo ir išsiblaškymo, taip pat dėl gresiančios Donaldo Trampo (Donald Trump) prezidentavimo perspektyvos „Senoji šlovė” taip pat atrodo išblukusi.

Kitos vėliavos taip pat ne vietoje. Vengrijos žalia-balta-raudona trispalvė turėtų plevėsuoti arčiau Rusijos ambasados Kensingtono soduose, atspindėdama nenaudingą Budapešto požiūrį į Ukrainą ir jo jaukius ryšius su Kremliumi. Slovakijos vėliava taip pat turėtų kaboti ten pat, nes rinkimų rezultatai Bratislavoje į valdžią atvedė abejotinus proputiniškus politikus.

Vietoje to turėtume iškelti Rusijos ugnies linijoje esančių šalių vėliavas: Ukraina, kuri kasdien bombarduojama, ir Moldova, kuriai gresia nekarinės grėsmės. Nė viena iš jų nėra NATO narė, tačiau joms žlugus mūsų saugumas labai susilpnės.

Vaizdą užbaigtų tamsa ir audringi vėjai. Nes tarp visų šlovės šūksnių NATO yra pasimetęs ir nežino, kokia bus jo ateitis. Jis jau nesugeba padėti Ukrainai, kurios atsitraukimas ar net žlugimas gali užtemdyti liepos mėnesį Vašingtone vyksiantį jubiliejinį aukščiausiojo lygio susitikimą.

Iš tiesų NATO būtų sunku apsiginti nuo Rusijos puolimo, [įvyksiančio] greičiausiai Baltijos jūros regione, po kokių trejų metų ar greičiau. Šalys aiškiai mato grėsmę. Lietuvoje sparčiai statoma didelė šaudmenų gamykla. Kaip ir kitos Baltijos šalys, ji stato pasienio įtvirtinimus. Invazijai reikia priešintis nuo pirmojo centimetro. Kai kurie sąjungininkai mano, kad tai gąsdinimas.

Aljansas iš tikrųjų yra komitetų sistema, kurios planai ir pažadai yra tiek stiprūs, kiek stiprios yra jos valstybės narės. Blogiausias jų įprotis – didingi, bet tušti pareiškimai ir gestai. Pavyzdžiui, tuo metu, kai Ukrainai turėtų būti siunčiamas kiekvienas daiktų ir pinigų trupinys, NATO rengia didžiausias nuo Šaltojo karo laikų pratybas „Tvirtas gynėjas” (Steadfast Defender).

Šiose pratybose garbingiems svečiams siūlomos puikios dienos, tačiau jos niekaip nesustabdo Rusijos vadų, kurie puldinėja beginklius Ukrainos miestus, tokius kaip Charkovas.

Ne todėl, kad NATO miestai būtų daug geriau ginami. Pagal dabartinį aljanso požiūrį nuo oro ir raketų atakų reikia saugoti tik karinius objektus, o tokių objektų nėra daug. Šios gynybos sistemos yra brangios, todėl šalys, kurioms jų labiausiai reikia, t. y. Baltijos šalys, mažiausiai gali jas sau leisti.

Ši spraga yra viena iš daugelio. NATO vadovavimo struktūra yra netvarkinga, atspindinti politinius sprendimus, o ne karinę logiką. Dėl ilgamečio taupymo, aljanso atsargos yra skurdžios, infrastruktūra netinkama, logistika menka, įranga pasenusi. Greitojo reagavimo pajėgų pažadai, ypač iš Didžiosios Britanijos, atspindi beprotiškai optimistines prielaidas.

Šis „apsimeskime” požiūris remiasi pasenusiu, savimi patenkintu mąstymu: bet koks karas bus trumpas, vos vienos ar dviejų savaičių, nes Vakarų technologinis pranašumas leis jiems suduoti triuškinančius smūgius Rusijai; Amerikos branduolinių ginklų baimė neleis pastarajai imtis atsakomųjų veiksmų.

Planuoti tokias trumpas, gerai suplanuotas rungtynes yra paguodžiantis, bet nerealus dalykas. „Rusija turi kiekybę”, – sako gynybos ministras vienoje iš fronto valstybių. Kas nutiks, jei jų oro gynyba blokuos mūsų ribotą kiekį aukštųjų technologijų tolimojo nuotolio smogiamųjų ginklų ir jei mūsų pačių gynybos sistemos bus išsekusios?

Aljanso planai labai (skaityk: visiškai) priklauso nuo Amerikos pagalbos krizės atveju. Tačiau JAV jau dabar perkelia ir aukštųjų technologijų, ir sunkiosios ginkluotės pajėgumus į Indokinijos ir Ramiojo vandenyno regioną, kad pasipriešintų Kinijai. Tai reiškia, kad mums jų reikės mažiau (ir gausime mažiau).

Aljanso narės europietės ilgainiui galėtų kompensuoti trūkstamus amerikiečių raumenis. Pakeisti JAV technologinę ir strateginę lyderystę būtų daug sunkiau. Niekada neišbandyta branduolinė garantija yra labai pažeidžiama dėl politinių pokyčių Vašingtone.

Įsivaizduokime, kad naujai išrinktas prezidentas Donaldas Trampas socialinėje žiniasklaidoje paskelbtų tokį įrašą: „Europiečiai tikisi, kad MŪSŲ šalis mokės už JŲ gynybą ir dėl jų rizikuos branduoliniu karu – ESU PRIEŠ TAI!!!”

NATO taip pat yra netinkamoje padėtyje, kad galėtų kovoti su kitomis silpnybėmis. Europos gynybos pramonė yra susiskaldžiusi. Kariniai viešieji pirkimai yra stagnuojantys. Civilinės saugos ir aplinkosaugos taisyklės trukdo „kariniam mobilumui”: skubiam karių ir įrangos perkėlimui su visais su tuo susijusiais trikdžiais.

Rusija taip pat naudoja nekarinius ginklus, pavyzdžiui, dezinformaciją, ardomąją veiklą, kibernetines atakas, kyšininkavimą ir šantažą. Smūgis šalies moralei ir sprendimų priėmėjams gali padėti laimėti karą jam dar neprasidėjus.

Popieriuje NATO turi planų, kaip iki 2030 m. ištaisyti daugelį savo trūkumų. Tačiau ji turi padaryti kur kas daugiau ir greičiau. Kariuomenės vadams reikia įgaliojimų greitai reaguoti, jei Rusija surengtų grėsmingas greitas pratybas: tai reiškia daugiau sutrikimų, kai tankai dundės per dirbamą žemę, o karo lėktuvai skros dangų.

Tačiau be amerikiečių visa tai neveiks. Reali tikimybė, kad po NATO eros Didžioji Britanija susidurs su didžiuliais klausimais. ES jau dabar vaidina svarbesnį vaidmenį gynybos srityje. Jei bus perrinkta Europos Komisijos vadove, Ursula von der Leyen nori racionalizuoti ES karinę gamybą.

Kokioje padėtyje mūsų ginklų gamintojai? Kokį vaidmenį Europos saugumui turėtų atlikti mūsų branduoliniai ginklai? Ar kas nors matė tą mėlyną vėliavą su geltonomis žvaigždėmis?