infa.lt

Vilniaus Katedra nuo kito Neries kranto | infa.lt nuotr.

Rusų aktyvistų ir pabėgėlių iš Ukrainos ir Baltarusijos antplūdis kelia nerimą Lietuvoje, kuri sovietų okupacijos metais kovojo už savo kalbos ir kultūros išsaugojimą, apie Lietuvą rašo „The New York Times” autorių grupė: Anatoly Kurmanaev, Alina Lobzina ir Tomas Dapkus.

Po Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus A. Navalno žūties praėjusį mėnesį, Lietuvos sostinės Vilniaus centre nedidelį memorialą dengia gėlių krūva. „Putinas yra žudikas”, – buvo parašyta plakate rusų kalba.

Improvizuotas pagerbimas prie memorialo – neįmantrios piramidės, skirtos sovietinių represijų aukoms atminti, – pabrėžė augantį Vilniaus, kaip Rusijos politinės opozicijos centro, statusą.

Šimtai disidentų, pabėgusių iš Rusijos po invazijos į Ukrainą, kovoje su prezidentu Vladimiru V. Putinu rado palankų sąjungininką – Lietuvos vyriausybę, kuri Rusijos lyderio užsienio intervencijas jau seniai laiko egzistencine grėsme.

Vilniuje ištremti Rusijos žurnalistai įkūrė studijas, kad galėtų transliuoti naujienas milijonams tėvynainių, grįžusių namo, per „YouTube”. Rusų aktyvistai išsinuomojo biurus, kuriuose kataloguoja Kremliaus žmogaus teisių pažeidimus, o ištremti rusų muzikantai įrašė naujus albumus, skirtus klausytojams namuose.

Rusų disidentų atvykimas į Vilnių prisidėjo prie didesnės rusakalbių pabėgėlių ir migrantų iš Baltarusijos ir Ukrainos bangos per pastaruosius ketverius metus. Bėgdami nuo karo ar represijų, šie migrantai kartu pakeitė šio lėto viduramžių miesto, kuriame gyvena 600 000 žmonių, ekonomiką ir kultūrinę struktūrą, sustiprindami Lietuvos, kaip mažai tikėtino demokratijos bastiono, įvaizdį.

Tačiau A. Navalno pagerbimas taip pat atkreipė dėmesį į nelengvus santykius tarp Vilniaus rusakalbių diasporos ir juos priimančių lietuvių. Kai kurie Lietuvos gyventojai nerimauja, kad šios migracijos ekonominė ir diplomatinė nauda buvo pasiekta šliaužiančios rusifikacijos mažoje šalyje, kuri sovietų okupacijos metais stengėsi išsaugoti savo kalbą ir kultūrą, kaina.

Pavyzdžiui, paminklas, prie kurio A. Navalno gedėtojai padėjo gėlių, buvo skirtas sovietų slaptosios policijos aukoms lietuviams – tai savotiškas opozicijos lyderio mirties, kurią, jų manymu, įsakė V. Putinas, buvęs KGB karininkas, pakaitalas.

Tačiau kai kuriems vilniečiams šis gestas priminė jų tautiečių kančias Sovietų Sąjungoje. Tuo laikotarpiu apie 200 000 lietuvių buvo ištremti į gulagus arba sušaudyti už tai, kad pakėlė ginklą prieš okupantus.

„Rusų kalba vėl yra visur”, – sakė Vilniaus universiteto kalbininkas, buvęs Lietuvos kultūros ministras Darius Kuolys. „Kai kuriems lietuviams tai sukėlė kultūrinį šoką”.

D. Kuolys teigia, kad karas Ukrainoje privertė Lietuvos visuomenę ieškoti pusiausvyros tarp tolerancijos tradicijų palaikymo ir kultūros išsaugojimo.

Kaip pavyzdį p. Kuolys nurodė ankstesnį Lietuvos kaip suverenios valstybės įsikūnijimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – daugiakultūrėje XV a. Europos galioje, kurios palikimą šiandien gerbia dauguma lietuvių.

Ši istorija ir palyginti nedidelė vietinė rusų mažuma tradiciškai sušvelnino Lietuvos požiūrį į grėsmingą kaimynę. Priešingai, didelės etninių rusų bendruomenės Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje – po nepriklausomybės atgavimo sukėlė nacionalistinę priešpriešą ir paskatino jas vykdyti griežtą imigracijos ir diplomatinę politiką Rusijos ir jos piliečių atžvilgiu.

Kaip ir kitos dvi Baltijos šalys, Lietuvos vyriausybė, prasidėjus karui Ukrainoje, uždarė savo sienas daugumai rusų. Tačiau ji ir toliau išdavinėjo humanitarines vizas demokratinius įgaliojimus turintiems rusams (kas tuos įgaliojimus išrašė? – infa.lt).

Dėl tokios selektyvios politikos Vilniuje susiformavo išsilavinusių, politiškai angažuotų ir dažnai pasiturinčių Rusijos piliečių bendruomenė, kuri padarė didelę įtaką miestui.

Pavyzdžiui, nepriklausoma naujienų tarnyba 7×7 Vilniuje įkūrė įrašų studiją, kad galėtų transliuoti savo bendradarbių tinklo surinktas naujienas iš mažai aprėpiamų Rusijos provincijų tautiečiams per YouTube.

Rusijoje uždrausta žmogaus teisių organizacija „Memorial” išsinuomojo patalpas, kad galėtų atnaujinti Rusijos politinių kalinių sąrašą.

Rusijos rinkimų teisių grupės Golos, reiškiančios „balsą”, nariai Vilniuje dirbo taikydami dirbtinį intelektą Rusijos rinkimų apylinkių vaizdo įrašams ir bandydami užfiksuoti balsų klastojimą per griežtai kontroliuojamus šalies rinkimus.

O tremtyje gyvenanti Rusijos popžvaigždė Liza Gyrdymova, žinoma kaip Monetočka, pasinaudojo Vilniumi kaip baze šeimai auginti ir muzikai įrašinėti tarp gastrolių, skirtų Rusijos diasporai visame pasaulyje.

Šie tremtiniai sako, kad aplink barokinius ir gotikinius Vilniaus senamiesčio pastatus jie sukūrė miniatiūrinę demokratinės Rusijos versiją.

„Taip galėtų atrodyti Rusija be Putino”, – sakė Anastasija Ševčenko, opozicijos aktyvistė iš pietinio Rostovo prie Dono miesto, atvykusi į Vilnių po dvejų namų arešto metų.

Virš Rusijos išeivijos bendruomenės iškilusi A. Navalno suburta organizacija, kuri 2021 m. persikėlė į Vilnių po to, kai Kremlius ją paskelbė ekstremistine organizacija.

Nepaisant savo svarbaus statuso, A. Navalno komanda atsiribojo nuo platesnės Rusijos politinės diasporos mieste dėl saugumo sumetimų ir tvirtai tikinčios organizacijos savarankiškumu.

Šiuos nuogąstavimus dėl saugumo sustiprino vis didėjantis Kremliaus ryžtas bausti oponentus tremtyje, nes jis iš esmės užgniaužė nesutarimus savo šalyje.

Kovo mėnesį vienas iš pagrindinių A. Navalno padėjėjų Leonidas Volkovas buvo paguldytas į ligoninę po to, kai jį prie namų Vilniaus priemiestyje sumušė nenustatyti vyrai plaktuku. Atsakomybę prisiėmė Rusijos ultranacionalistų grupuotė.

Dauguma Vilniuje gyvenančių rusų tremtinių susivienijo, kad galėtų susidoroti su tremties liūdesiu ir keistis idėjomis.

„Kai vaikštai mieste, supranti, kad nesi vienas, ir tai labai svarbu”, – sakė Aleksandras Pliuščevas, kuris veda „Pusryčių šou”, vieną iš žiūrimiausių nepriklausomų Rusijos naujienų laidų iš tremties Vilniuje.

Rusų aplinkosaugos aktyvistas Konstantinas Fominas įkūrė tremtinių bendruomenės erdvę „ReForum”, kurioje vyksta kultūriniai renginiai ir siūlomi nemokami terapijos užsiėmimai.

Dėl nedidelio Vilniaus ploto ir žymių rusų tremtinių susitelkimo pasiturinčiuose centriniuose rajonuose susiklostė situacijos, kartais primenančios scenas iš Antono Čechovo apsakymų.

Pavyzdžiui, iš Rusijos kilęs baltasis terjeras Frankas tapo tremtinių bendruomenės folkloro dalimi dėl ilgų pasivaikščiojimų Vilniaus grįstomis gatvėmis, į kuriuos jis leidžiasi su savo šeimininku Vladimiru Milovu, buvusiu Rusijos energetikos ministro pavaduotoju, tapusiu opozicijos veikėju.

Kijeve gyvenantis buvęs Rusijos opozicijos įstatymų leidėjas Ilja Ponomarevas neseniai viename tamsiame Vilniaus bare pasakojo, kaip jo pažiūroms nepritariantys opozicijos veikėjai tremtyje kartais pereidavo per gatvę, kad išvengtų jo pripažinimo – nepatogus žingsnis, turint omenyje kai kurių gatvių siaurumą.

Ne visi Rusijos aktyvistai lengvai prisitaikė prie gyvenimo tremtyje. Daugelis jų buvo priversti skubiai bėgti iš Rusijos, palikdami savo turtą ir tikslo jausmą, kurį teikė jų darbas.

Dauguma apklaustų tremtinių teigia, kad didžiausią nerimą jiems kelia likę giminaičiai, kurie, kaip jie baiminasi, gali tapti valdžios taikiniu keršijant už jų veiklą.

Šis nerimas dar labiau padidėjo po A. Navalno, kuris daugeliui tremtyje gyvenančių rusų buvo didžiausia – galbūt vienintelė – politinių pokyčių viltis, mirties.

„Aš kenčiu, man skauda, nežinau, ką sakyti, kai dukra manęs klausia: „Mama, ką dabar darysime”, – sakė Violetta Grudina, buvusi A. Navalno provincijos organizatorė, kuri į Vilnių atvyko prasidėjus karui. Pasak jos, ukrainiečiai yra didžiausios karo aukos, „bet mes taip pat mokame jo kainą”.

Lietuvos valdžios institucijos ir piliečiai su smalsumu ir įtarumu stebėjo žymių rusų antplūdį. Kai kurie juos vadino baltaisiais rusais – sarkastiška užuomina į prieš šimtmetį žlugusį Rusijos tradicinio elito vadovaujamą judėjimą prieš sovietų valdžią.

Tačiau prie jų prisijungė didesnės migrantų bangos iš Baltarusijos po 2020 m. sukilimo šioje šalyje ir iš Ukrainos po Rusijos invazijos. Daugelis jų kaip pagrindinę kalbą vartoja rusų kalbą, taip sukurdami sudėtingą kultūrinį galvosūkį tarp skirtingų Vilniaus etninių bendruomenių, kurias sieja bendra istorija, bet skiria abipusės istorinės nuoskaudos.

Kai kurie rusų tremtiniai, pavyzdžiui, popmuzikos atlikėja Monetočka ir politinė aktyvistė Ševčenko, sakė, kad mokosi lietuvių kalbos ir bando integruotis į jas priėmusią šalį.

Tačiau dėl to, kad rusų tremtiniai daugiausia dėmesio skiria politinei kovai Rusijoje, dauguma jų neturi nei laiko, nei paskatų gilinti ryšius su juos priėmusia šalimi.

Rusakalbių migracija į miestą sukėlė ypač karštas vietines diskusijas dėl švietimo.

Vilniuje 14 sovietmečiu veikusių mokyklų rusų kalba dabar mokosi apie 11 500 mokinių – per pastaruosius trejus metus jų padaugėjo 20% (kai tuo tarpu visur kitur Lietuvoje mokinių mažėja ir mokyklos uždaromos. – infa.lt past), o tai, pasak pareigūnų, kelia nerimą tautai, kurios tautinė tapatybė ilgą laiką buvo grindžiama lietuvių kalba.

Vilniaus mero pavaduotojas Arūnas Šileris sakė nuogąstaujantis, kad ši tendencija, nulemta suprantamo migrantų tęstinumo troškimo, sukurs naują Lietuvos gyventojų, kalbančių tik rusiškai, kartą, kuri atskirs juos nuo plačiosios visuomenės ir padarys imlesnius V. Putino ir Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos revizionistinei retorikai.

„Jie nesuvokia Lietuvos kaip savo tėvynės”, – sakė J. Sileris. „Ir tai kelia grėsmę.”