infa.lt

„The Times” žurnalistas pabandė įsivaizduoti, kaip atrodytų „Crocus City Hall” koncertų pastatą užpuolusių teroristų apklausa, jei ji vyktų Europoje. Jo nuomone, žudikai būtų susodinti prie stalo ir pradėtas pokalbis prie puodelio arbatos, rūpinantis jų psichine sveikata ir žmogaus teisėmis.

Norint suprasti, kas atvedė keturis banditus į Rusijos koncertų salę, svarbu prisiminti, kad visi jie buvo kilę iš vienos tų giliai sausumoje esančių neįvardijamų „-stanų”, kur, jei nedirbi vietinėje kalio kasykloje, nelabai turi ką veikti.

Tiesą sakant, nėra ir į ką žiūrėti. Mylia po mylios žvyro. Daugiau grožio yra „Formulės 1” lenktynininko garaže. Kartkartėmis, po šešių valandų vairavimo, būrelis vyrų su suklastotais „adidas” pasitaiko pakelėje lošiantys nesuprantamą kortų žaidimą, kuriam kažkodėl reikia akmenukų, kauliukų ir šakelių. Laimi tas, kurio ūsai įspūdingiausi.

Kartais į vietinį miestelį įvažiuoja automobilis su britiškais valstybiniais numeriais ir skylėmis durelėse vietoj spynų. Ir tada ūsuoti vyrai pakyla nuo plastikinių kėdžių prie dulkėto pilko šaligatvio ir ateina pasigrožėti jo juokinga stereosistema iš sendaikčių turgaus. Daugiau apie šį užkampį nėra ką pasakyti.

Tačiau atrodo, kad vieną dieną kažkas kreipėsi į šiuos keturis žmones ir pasiūlė jiems 20 svarų sterlingų avansą, jei jie nueis į koncertų salę Maskvoje, nušaus kuo daugiau žmonių, padegs pastatą ir trinsis netoliese tol, kol bus suimti. Ir, matyt, jiems buvo taip nuobodu, kad jie visi sutiko.

Jei jie būtų įvykdę išpuolį Noridže, Osle ar Zalcburge, būtų logiška manyti, kad po suėmimo valdžios institucijos būtų paklaususios, kas buvo tas paslaptingasis vyras. Ir lygiai taip pat logiška, kad jie atsakytų: „Mes nežinome”.

Tada būtų surengtas tyrimas procesas, kuriame po ilgų diskusijų apie psichinę sveikatą ir žmogaus teises jiems būtų suteiktas namas ir šiek tiek pinigų.

Bet jie nevyko į Noridžą, Oslą ar Zalcburgą. O į Rusiją, kur, jei tyrėjui pasakysi, kad nežinai, iš kur atsirado pinigai, jis daužys tave plaktuku per alkūnę tol, kol išsiaiškinsi. Ir štai čia aš esu keistai susipriešinęs savo viduje.

Esu ilgametis serialo „24”, kuriame Kieferis Sutherlandas vaidino JAV slaptąjį agentą Džeką Bauerį, gerbėjas. Jis per kelias minutes iš teroristo galėjo sužinoti, kur laikoma branduolinė bomba. Džekas nė nemirktelėjęs išsitraukdavo pistoletą, šaudavo piktadariui į kelį ir šaltai paaiškindavo, kad jei šis nekalbės, jis paleis kulką į kitą.

Beje, ne tik Baueris. Taip elgėsi ir kiti J. B. – Džeimsas Bondas, Džeisonas Bornas. Kai jiems reikėdavo informacijos, jie ją gaudavo per skausmą. Įsivaizduokite, kad kas nors paima jūsų šeimą įkaitais. Jūs nedvejodami perleisite jį per mėsmalę vien tam, kad sužinotumėte jų adresą!

Akivaizdu, kad tai protingas požiūris. Ir todėl aš jaučiu tam tikrą simpatiją Rusijos valdžios institucijoms. Jos sučiupo šio tikrai siaubingo išpuolio vykdytojus ir nežinojo, ar bus daugiau išpuolių.

Taigi, jiems reikėjo kuo greičiau sužinoti nusikaltėlio vardą ir pavardę, o laikrodis tiksėjo, todėl panaudojo elektrodus ir dar nežinia ką. Sprendžiant pagal viską, vieną iš teroristų pamaitino jo paties ausimi.

Nežinome, ką po tokio priėmimo pranešė nusikaltėliai, bet nė sekundės neabejoju, kad pats Conoras McGregoras nebūtų sulaikęs burnos užčiauptos, jei per jo sėklides būtų paleista 80 voltų elektros srovė.

O keturi tvirti vyrai, kurie visą gyvenimą ruošėsi šiai misijai, nusėdėję užpakalius ant plastikinių kėdžių ir augindami barzdas? Čia ir pas aiškiaregę eiti nereikia: išduos viską ką žino.

Ir dėl to policija suims tą „kažką”, o šį rytą, kol mes su šeimomis valgysime sočius velykinius pusryčius, jis dusinsis savo organu tol, kol valdžiai išduos visą savo organizaciją vardais ir pavardėmis.

Pažiūrėkime tiesai į akis: jis gi supranta, kad yra Rusijoje, kur nervus paralyžiuojančiais nuodais išteps jūsų durų rankeną, jei įtars, kad gyvenate Solsberyje, arba galbūt steigiate opozicinę partiją. O jau jį jie be jokių dvejonių kokiems trisdešimčiai metų pakabins žemyn galva į šaldytuvą be jokių užslėptų minčių.

Gaunasi, kad kankinimai veikia. Įsivaizduojate – ir štai čia aš susipainioju, nes aišku, kad kankinimai yra blogai. Jei leisite valstybei žaisti su elektrodais ir kitais dalykais, ji tikriausiai pradės nuo teroristų ir pedofilų, bet netrukus ims kankinti žmones už nesumokėtus automobilių stovėjimo mokesčius. Tiesiog taip veikia valstybės.

Būkite tikri, kad jei Didžiosios Britanijos vyriausybei būtų oficialiai leista traukti informaciją replėmis, Alanui Batesui ir jo kolegoms (pašto viršininko pavaduotojas, atskleidęs virtinę viršininkų piktnaudžiavimų; pagal jo istoriją sukurtas populiarus britų televizijos serialas) jau seniai būtų prireikę odontologo paslaugų.

Tiesą sakant, nepatikėčiau Šveicarijos vyriausybei kankinti žmones. Nelabai pasitikiu šveicarais. Ar kada nors matėte šveicarų policininką? Duokite jam įžūlų bankininką ir pirštų spaustuvus, ir jis būtinai susijaudins nujausdamas būsimą malonumą.

Be to, yra argumentas, kad kankinant gauta informacija negalima pasitikėti. Nė minutės neabejoju, kad tai tiesa. Jei mane laikytų kameroje kaltinamą nusikaltimu, kurio nepadariau, man pakaktų nedidelio diskomforto, kad prisipažinčiau. Prie viso to dar ir dėl visų „aklinų” neištirtų bylų.

Taip, taip, mūsų saugumo tarnybas turi labai siutinti, kai jos tikrai žino, kad jų areštinėje yra nusikaltėlis, žinantis visas artėjančio teroristinio išpuolio detales, bet viskas, ką jos gali padaryti, tai tik pavaišinti jį puodeliu arbatos. Bet taip ir turi būti.