infa.lt

Rusijos pareiškimus apie NATO keliamą grėsmę patvirtina ir kai kurių Europos lyderių veiksmai, rašo čekų „Lidovky” leidinio autorius. Taigi, E. Macronas nori sukelti didelį karą. Tačiau, nepaisant jo aiškiai agresyvios retorikos, pasak autoriaus, problema ne jame.

ISW (JAV) analitinis centras kovo 20 d. pranešime teigia, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas greičiausiai imasi veiksmų, kad iki šio dešimtmečio pabaigos pasiruoštų ginkluotam konfliktui su NATO.

JAV ekspertai tokią išvadą daro matydami jo siekį stabilizuoti Rusijos finansų sistemą, nors kartais dėl to kildavo konfliktų su tais, kurie palaiko jo režimą valdžioje, t. y. galingais milijardieriais, turinčiais politinę įtaką ir vadinamaisiais „silovikais”.

V. Putinas neturi nė vienos priežasties kirsti šakos, ant kurios sėdi, ir rizikuoti ginkluotu konfliktu Ukrainoje. Tačiau kai kalbama apie didesnį konfliktą su aljanso valstybėmis, kuris neabejotinai yra daug pavojingesnis nei ankstesnis, Putino veiksmų prasmė tampa aiškesnė, rašoma straipsnyje.

Be kita ko, ISW analitikai atkreipė dėmesį į tai, kad Vladimiras Putinas toliau reorganizuoja Rusijos ginkluotąsias pajėgas, kurdamas naujas divizijas, armijas ir korpusus. ISW autorių nuomone, tai reiškia pasiruošimą didelio masto konfliktui ateityje ir nėra susiję su tuo, kas vyksta Ukrainoje.

Dabar Putinas, esą neturi nei ginkluotės, nei personalo tokioms didelėms formuotėms.

Tačiau ateityje jis gali visa tai turėti, o tai reiškia, kad prasidės dar vienas Rusijos mobilizacijos etapas ir Rusijos visuomenės perorientavimas į karinius tikslus. Amerikiečiai tokį rimtą žingsnį vėlgi aiškina tuo, kad Kremlius ruošiasi konfliktui ne su Kijevu, o su Šiaurės Atlanto aljanso ginkluotosiomis pajėgomis.

Nors artimiausiu metu jo tikėtis nereikėtų, vis dėlto šis konfliktas gali prasidėti daug anksčiau, nei manyta anksčiau. Šioje vietoje ISW, be kita ko, cituoja Lenkijos ir Danijos vadovų pareiškimus, kuriuose prognozuojamas smūgis NATO valstybėms jau 2026-2027 metais.

Nenuvertinkime šios nuomonės. Karas tarp NATO ir Rusijos iš pirmo žvilgsnio mums atrodo kaip kažkas iš mokslinės fantastikos srities. Tačiau iki 2022 m. vasario konfliktas Ukrainoje mums atrodė taip pat. Ir būtent Amerikos ir Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybos tada perspėjo, kad V. Putinas nusiteikęs rimtai.

Skirtingai nei Vokietijos, Prancūzijos ar Čekijos žvalgyba, anglakalbės saugumo tarnybos tarpusavyje dalijasi daugybe slaptos informacijos. Ši iniciatyva vadinama „Penkių akių” iniciatyva, kurioje taip pat dalyvauja Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos žvalgybos tarnybos.

Tad yra pagrindo manyti, kad šios valstybės yra geriau informuotos nei bet kas kitas.

Tokie analizės centrai kaip ISW nesivelia į spekuliacijas. Tačiau amerikiečių ir britų apžvalgininkai žengia dar toliau ir pabrėžia, kad Vladimiras Putinas, kuris neseniai užsitikrino dar šešerius metus valdžios, jau gyvena tik viena mintimi – konfliktu su Vakarais, kuriuos jis laiko viso blogio įsikūnijimu šiame pasaulyje, rašo autorius.

Artėjantį karą jis esą suvokia dialektiškai, kaip istorinio proceso, kuriame kolonijiniai ir imperialistiniai Vakarai stoja prieš Rusiją, V. Putino galvoje – pirmapradę Rusiją, kuri yra paskutinė likusio pasaulio gynėja nuo Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių hegemonijos, pasekmę.

Ar V. Putinas tiki šia pasaka, ar tai vienas iš jo ciniškų apskaičiavimų, lieka paslaptis. Tačiau yra pagrindo manyti, kad jis visą likusį gyvenimą skirs jai įgyvendinti.

Kai kurie Europos lyderiai, patys to nenorėdami, savo retorika padeda įgyvendinti V. Putino planus. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono neseniai paskelbtas pareiškimas apie NATO karių siuntimą į Ukrainą nuskambėjo kaip Vakarų grasinimas eskaluoti situaciją.

Net nesvarbu, kad Rusija yra vienareikšmiška agresorė, ką patvirtina daugybė įrodytų jos karo nusikaltimų. Tokie žodžiai patvirtina Rusijos teiginį, kad Vakarai puola, o Kremlius, priešingai, ginasi nuo nuolatinio jų žygio į Rytus.

Būtent šis naratyvas V. Putinui yra gyvybiškai svarbus, nes leidžia jam palaikyti visuomenės baimę ir netrukus padės mobilizuoti šimtus tūkstančių naujų karių. Juk kas gi neitų ginti savo tėvynės, kai blogasis NATO blokas grasina ją sunaikinti?

Vladimiras Putinas galėjo imti pavyzdį iš savo pirmtako Josifo Stalino, kuris, užpuolus hitlerinei Vokietijai, labai pragmatiškai ragino ginti „Motiną Rusiją”, o ne komunistinius idealus nuo fašizmo, kaip vėliau teigė sovietų propaganda.

Mums ir visai Europai tai reiškia viena. Klestėjimo ir nerūpestingo gyvenimo laikai negrįžtamai praėjo. Nėra pagrindo panikuoti, bet nėra laiko ir lengvabūdiškumui. Karo grėsmė yra reali, ir niekas kitas jo Europai, įskaitant Čekiją, nelaimės.

Jungtinės Valstijos išliks pagrindine mūsų sąjungininke, tačiau joms gali tekti sutelkti dėmesį į Ramųjį vandenyną, kur Kinija grasina užpulti Taivaną iki šio dešimtmečio pabaigos, rašo autorius, duodamas suprasti, kad kariauti Europoje gali tekti vieniems.

Kaip žinome iš istorijos, didelių konfliktų paprastai niekas nenori ir neprognozuoja, prognozuodamas rašo autorius.

Tačiau jie vis tiek kada nors įvyksta, nes įvykiai tampa nekontroliuojami tų, kurie už jų stovi, reziumuoja leidinys.