infa.lt

FB nuotr.

Ar jūs pastebite mūsų influencerių, „ekspertų“ (pirštais kol kas nerodysiu) logines duobes? Štai pavyzdys:

• 2023 m liepa. NATO Summit Vilniuje:
  „Ukrainą reikia kuo skubiau priimti į NATO. Rusai NATO šalies nepuls ir Ukraina bus saugi“.
• 2024 m pradžia:
  „Jeigu Ukraina pralaimės, tai rusai puls NATO šalis“.

O dabar suveskite šiuos du sakinius į vieną. Ką gausite sumoje? Ogi nieko daugiau, tik propagandinį kisielių….. Žodžiu, kas supranta, tas jau supranta.

Pridedu amerikiečių leidinio „The American Conservative” apžvalgininko straipsnį apie tai, kai Baltieji rūmai (o kartu ir sisteminė žiniasklaida) mums melavo apie padėtį Ukrainoje. Apžvalgininkas pastebėjo, kad Amerika karo Ukrainoje atžvilgiu naudojo tą pačią strategiją, kokią naudojo ir Vietnamo kare.

Štai straipsnio vertimas į lietuvių k.

Bideno administracijos Ukrainos PR kampanija atkartoja pranešimus apie Vietnamo karą.

Tai, kad karo Ukrainoje eiga pakrypo Rusijos naudai, dabar pernelyg akivaizdu, kad į tai būtų galima nekreipti dėmesio. Na, nebent esate aukšto rango Bideno administracijos pareigūnas, vis dar matantis greitą Ukrainos pergalę ir klestėjimą.

Panagrinėkime valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland ir vieno iš jos įpėdinių James O’Brien komentarus, išsakytus sausio pabaigoje. Išvykdama iš Ukrainos sostinės V. Nuland (kurią daugelis laiko viena pagrindinių Jungtinių Valstijų ir Rusijos karo šalininkių) pareiškė:

„Šį vakarą iš Kijevo išvykstu labiau įsitikinusi, kad Ukrainai stiprinant savo gynybą, ponas Putinas 2024 m sulauks nemalonių siurprizų mūšio lauke ir, kad Ukraina pasieks labai didelių laimėjimų.”

Maždaug tuo pačiu metu O’Brien, sakydamas kalbą Vokietijoje, išreiškė savo optimizmą dėl Ukrainos ateities: „Manome, kad 2024 m. pabaigoje Ukraina bus stipresnė ir turės geresnes galimybes nulemti savo ateitį.”

Nuland ir O’Brieno pareiškimai – tai laimingų pasakų prieš miegą, kurias valdžia pasakoja pati sau, atitikmuo. Tai labai neįtikėtini pasakojimai apie dabartinę padėtį ten, kur, pasak buvusio Ukrainos generalinio prokuroro Jurijaus Lucenkos, Ukraina kare su Rusija patyrė 500 000 aukų (V.Zelenskis paskelbė apie 30 00 aukų – infa.lt past), o per mėnesį kare netenka 30 000 žuvusių ir sunkiai sužeistų žmonių.

Matome kaip 2023 m. liepą prezidentas J. Bidenas žurnalistams sakė, kad „nėra jokios galimybės jam [Putinui] laimėti karą Ukrainoje. Jis jau pralaimėjo šį karą”.

Buvęs Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas Mark Milley šią savaitę susitikime su NATO gynybos ministrais pareiškė, kad „Rusija pralaimėjo; jie pralaimėjo strategiškai, operatyviai ir taktiškai”.

Tą pačią savaitę, dalyvaudamas CNN laidoje, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake Sullivan taip pat pareiškė, kad „Rusija jau pralaimėjo šį karą”.

Žiniasklaida, kaip įprasta, labai noriai pritarė. Štai „The New York Times” apžvalgininkas David Brooks savo skaitytojams sakė: „Karas Ukrainoje yra ne tik karinis įvykis, bet ir intelektualinis įvykis. Ukrainiečiai laimi ne tik dėl savo karių pranašumo. Jie laimi todėl, kad kovoja už pranašesnę idėją”.

Beveik lygiai prieš metus, 2023 m. sausį, laikraščio „Washington Post” skaitytojus žurnalistė Liz Sly informavo, kad „jei 2023 m. tęsis taip, kaip prasidėjo, yra didelė tikimybė, kad Ukrainai pavyks įvykdyti prezidento Volodymyro Zelenskio naujametinį pažadą iki metų pabaigos atsiimti visą Ukrainą”

*****

David Bromwich, Jeilio universiteto profesorius, knygos „The Intellectual Career of Edmund Burke” autorius, rašė – „Kuo didesnis oficialaus paaiškinimo neįtikimumas, tuo labiau primygtinai reikia jį paremti nekontroliuojamais pakartojimais, patvirtinimais, patobulinimais”.

Jei mums meluojama apie karo eigą – o taip ir yra – kaip manote, kokia tikimybė, kad mums meluojama ir apie karo priežastis?

Karą, kaip mums ramiai ir nuolat pranešama, sukėlė ne NATO plėtra, ne Ukrainos etnonacionalistinė darbotvarkė po Maidano, ne atsisakymas įgyvendinti Minsko susitarimus ir ne 2022 m. vasarį Miunchene išsakytas Zelenskio grasinimas įsigyti branduolinį ginklą, o Putino revanšizmas.

Šis klausimas kartojamas net ir nereikšminguose kontekstuose. Spalio 23 d. kalboje, praėjus vos dviem savaitėms po netikėto „Hamas” išpuolio prieš Izraelį, J. Bidenas pareiškė: „Hamas ir V. Putinas kelia skirtingas grėsmes, tačiau juos sieja viena bendra savybė: jie abu nori visiškai sunaikinti kaimyninę demokratiją – visiškai ją sunaikinti.”

Jei mums meluojama apie karo priežastis, ar tada mes taip pat esame klaidinami dėl to, kas pastatyta ant kortos Rytų Ukrainoje? Tikriausiai.

Ir čia atrandame akivaizdžią paralelę tarp melo apie Ukrainą ir melo apie Vietnamą:

Pirmuoju atveju šaltojo karo šablonas nesikeičia, net ir kai kurios detalės, ypač Ngo Dinh Diemo ir Volodymyro Zelenskio palyginimai su Vinstonu Čerčiliu.

Pietų Vietnamo vyriausybė (godi, korumpuota) turėjo teisę į amerikiečių ginklus dėl savo teisės „nulemti [tautos] ateitį”. Ukrainos vyriausybė (godi, korumpuota) taip pat turi teisę, kaip mums be galo kartojama, kad jai būtų leista „lemti savo likimą”.

Po Rusijos invazijos į Ukrainą sugrįžo Domino teorija, iš kurios jau seniai buvo šaipomasi po Vietnamo. Taigi, gruodžio 6 d. prezidento J. Bideno pareiškimas:

„Jei Putinas užims Ukrainą, jis nesustos ties tuo. Čia svarbu matyti ilgalaikę perspektyvą. Jis ketina tęsti…. Tada turėsime tai, ko nenorime ir ko neturime šiandien: Amerikos kariai kovos su Rusijos kariais”, – pakartoja prezidento Džonsono 1965 m. liepą išsakytą mintį:

“Tai tikrai karas. Jam vadovauja Šiaurės Vietnamas, o jį skatina komunistinė Kinija. Jo tikslas – užkariauti Pietus, nugalėti Amerikos galią ir išplėsti komunizmo viešpatavimą Azijoje. Grėsmė yra labai didelė. Dauguma nekomunistinių Azijos tautų negali vienos pasipriešinti didėjančiai Azijos komunizmo galiai ir jo užmojams”.

1971 m. paskelbus Pentagono dokumentus, filosofė Hannah Arendt pastebėjo, kad Vietnamo laikais „melo politika beveik niekada nebuvo nukreipta prieš priešą…, o buvo skirta vidaus vartojimui, propagandai namuose ir ypač Kongreso apgaudinėjimui”.

Praėjus dvejiems metams, Bideno administracija ir žiniasklaida nuolat melavo mums, piliečiams, apie karo priežastis, jo mastą ir eigą. Klausimas, kuris turėtų būti, bet, žinoma, nebus sprendžiamas po šios naujausios Amerikos nelaimės užsienyje, yra toks: ar mes kada nors pasimokysime?”

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.