infa.lt

Konstitucinio teismo pranešimas:

Konstitucinis Teismas vakar (kovo 7 d.) dienos nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Pensijų kaupimo įstatymo tiek, kiek joje nenustatyta, kad pensijų kaupimas baigiasi, kai jis nutraukiamas pensijų fondo dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, ir šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime dėl svarbių priežasčių.

Tuo pačiu nutarimu neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnis (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu).

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą. Pareiškėja savo abejones dėl Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, 5 straipsnio atitikties Konstitucijai grindė iš esmės tuo, kad, pagal šį teisinį reguliavimą, nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus asmuo negali nutraukti dalyvavimo pensijų kaupime jokiomis aplinkybėmis, ir taip viešajam interesui, ir privačių investicinių fondų interesams suteikiama pernelyg didelė reikšmė, o individo teisė į nuosavybę apribojama pažeidžiant konstitucinį proporcingumo principą.

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam proporcingumo principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, ribojant nuosavybės teisę, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu, apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus, turi būti paisoma proporcingumo principo.

Pažymėta ir tai, kad, nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas senatvės pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose pagrindus ir sąlygas, taip pat ir atvejus, kada baigiasi pensijų kaupimas, turi diskreciją, tačiau tai darydamas jis yra saistomas iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančios valstybės pareigos laiduoti asmens teisę gauti senatvės pensiją, sulaukus senatvės amžiaus, ir užtikrinti darnų visos senatvės pensijų sistemos veikimą, t. y. viešąjį interesą.

Tačiau senatvės pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose teisinis reguliavimas, taip pat ir nustatantis pensijų kaupimo pabaigos atvejus, negali būti toks, kad siekiant konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti, kad dalyviams būtų mokamos sukauptos senatvės pensijos išmokos, būtų neproporcingai apribotos pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisės į sukauptą turtą, teisiniu reguliavimu nenumatant jokios galimybės nutraukti pensijų kaupimą dalyvio iniciatyva.

Paisant Konstitucijos, iš jos 52, 23 straipsnių, konstitucinio proporcingumo principo kylančių imperatyvų, įstatyme turi būti nustatyti ir kiti senatvės pensijų kaupimo specialiuose pensijų fonduose pabaigos atvejai, taip pat ir atvejis, kai pensijų kaupimas nutraukiamas dalyvio iniciatyva, kai yra svarbių priežasčių.

Siekiant užtikrinti viešąjį interesą, kad visa senatvės pensijų sistema veiktų darniai, tokie įstatyme nustatyti pensijų kaupimo pabaigos atvejai turi būti išimtiniai (reiškia ne bendrai visiems), kai iš esmės pasikeičia pensijų kaupimo dalyvio gyvenimo aplinkybės, dėl kurių dalyvavimas kaupime jam tampa itin apsunkintas ar betikslis.

Atsižvelgdamas į ginčytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo nuostatas, pensijų fondą sudarantis pensijų turtas yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė, kurioje dalyvio dalis nustatoma pagal jo pensijos sąskaitoje įrašytų pensijų fondo vienetų skaičių, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu būdu yra varžomos pensijų fondo dalyvio nuosavybės teisės.

Nutarime pažymėta, kad nėra pagrindo teigti, jog toks varžymas yra būtinas siekiant konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti kuo didesniam skaičiui pensijų kaupimo dalyvių didesnes pajamas senatvėje, taip pat pažymėta, kad tokio pensijų kaupimo pabaigos pagrindo – pensijų kaupimo nutraukimo dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais įtvirtinimas Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje pakenktų viešajam interesui.

Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu asmens nuosavybės teisės varžomos labiau, negu reikia minėtam konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, ir taip yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, kuriame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

Remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja taip pat prašė ištirti, ar Konstitucijos 23, 29 straipsniams neprieštarauja Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnis (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nustatyta, kad pensijų fondo dalyviams, atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, gali būti mokamos skirtingų rūšių pensijų išmokos.

Spręsdamas dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Vertindamas, ar Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnis, kuriame nustatytos dalyviams mokėtinų pensijų išmokų rūšys, t. y. pensijų anuitetas, vienkartinė pensijų išmoka ir periodinės pensijų išmokos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, įstatymų leidėjas, nustatydamas atitinkamas pensijų išmokų rūšis, įgyvendino iš Konstitucijos kylančią diskreciją nustatyti, kokio pobūdžio pensijų išmokos yra mokėtinos teisę į pensijos išmoką įgijusiam pensijų fondo dalyviui.

Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, minėtų pensijų išmokų rūšys priklauso nuo to, kokio dydžio turtas yra sukauptas dalyvių vardu pensijų fonde; šie dydžiai yra apibrėžti konkrečių sumų intervalais, kurie vienodai yra taikomi visiems atitinkamo dydžio turtą pensijų fonduose savo vardu sukaupusiems dalyviams.

Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, nustatė aiškius kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, kokios rūšies pensijų išmokos mokėtinos pensijų kaupimo dalyviams.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio 3, 6 dalyse yra įtvirtinti atvejai, kada, atsižvelgiant į jose nustatytus dalyvių vardu pensijų fonde sukaupto turto dydžius, mokėtinos (arba gali būti mokamos) vienkartinės pensijų išmokos.

Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad pensijų fonde sukaupto turto dydžių ir jų intervalų, nuo kurių priklauso, kokios rūšies pensijų išmokos mokėtinos dalyviams, nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nes nėra pagrindo teigti, jog tokiu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.