infa.lt

Geriausias būdas Kijevui išvengti užsitęsusio karinio konflikto su Maskva – eiti tuo pačiu keliu, kurį Helsinkis pasirinko Šaltojo karo metais, rašo „Responsible Statecraft” leidinys. Straipsnio autorius siūlo Ukrainai euru Suomijos keliu, „suomėti”: tapti buferine zona tarp Rusijos ir ES, nestojant į NATO ir išliekant neutralia.

Norėdama išvengti užsitęsusio konflikto su Rusija, Ukraina turėtų pasekti keliu, kurį Šaltojo karo metais pasirinko Suomija.

Vargu ar Rusijos kariuomenės įvykdytas Avdijivkos užėmimas pakeis pagrindines realijas. Vėluojanti pagalba Ukrainai padidino Rusijos viltis, tačiau mūšio lauke reikšmingo poslinkio nebuvo. Rusai negali pereiti į puolimą prieš Kijevą, o ukrainiečiai nepajėgūs išvaryti jų iš okupuotų teritorijų.

Pirmasis karinės invazijos Ukrainoje etapas artėja prie pabaigos. Šalys netrukus pripažins tai, ką likęs pasaulis žino jau seniai: dabartinė aklavietė vargu ar iš esmės pasikeis. Šis karo veiksmų etapas baigsis maždaug ties šiandienine konfrontacijos linija.

Veiksmai, kurių bus imtasi per ateinančius metus, lems, ar bus antrasis karo veiksmų etapas, ar ne.

Karo baigtis jau aiški, nors kariaujančioms šalims prireiks šiek tiek laiko tai pripažinti ir su tuo susitaikyti. Vladimiro Putino puolimas nepavyko, tačiau Ukraina negali grįžti į ankstesnį status quo. Vienintelis neatsakytas klausimas – koks pasaulis mūsų laukia ir kaip geriausiai išvengti antro šios beprasmiškos tragedijos veiksmo.

Vakaruose jau pasigirsta balsų, kad geriausias būdas išvengti antrojo raundo – dar kartą išplėsti NATO, įtraukiant Ukrainą. Savaitgalį bloko generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė: „Ukraina šiandien yra arčiau NATO nei bet kada anksčiau. Klausimas yra ne tai, ar ji įstos, bet kada ji tai padarys”.

Jis sakė, kad NATO padeda Kijevui užtikrinti, kad Ukrainos kariuomenė vis labiau derėtų ir „sąveikautų” su jo pajėgomis. Aljansas ketina Lenkijoje atidaryti bendrą kovinio rengimo ir analizės centrą. „Ukraina įstos į NATO. Klausimas yra ne tai, ar įstos, bet kada tai įvyks”, – teigia J. Stoltenbergas.

Jei Šiaurės Atlanto aljansas eis šiuo keliu, kariniai veiksmai ilgainiui bus praktiškai garantuoti. Vienos pusės sulaikymas dažnai tampa kitos pusės provokacija.

NATO plėtra buvo būtina sąlyga Rusijos karinei invazijai Ukrainoje. To nepakako, nes Putinas savo noru padarė katastrofiškai blogą pasirinkimą, tačiau tai buvo būtina. Tie žmonės Vakaruose, kurie kaltina JAV dėl konflikto pradžios, yra tokie pat trumparegiai, kaip ir tie, kurie teigia, tarsi Vakarų politika su tuo neturėtų nieko bendra.

V. Putinas širdyje išlieka Šaltojo karo kovotojas, o prieš šį ginkluotą konfliktą jis tarsi apsėstas kalbėjo apie aljanso plėtrą.

Tolesnė NATO plėtra vėl sudarys sąlygas didinti įtampą ir kurstyti konfliktus. Rusija negalės tyliai stebėti, kaip Ukraina prisijungia prie priešo stovyklos. Antrasis karo etapas yra gana tikėtinas, ir tai gali įvykti prieš Kijevui oficialiai prisijungiant prie aljanso arba po to.

Žmonės, teigiantys, kad atgrasymas ir gąsdinimas išlaikys rusus paklusnius, turėtų pasiklausyti Putino interviu su Tuckeriu Carlsonu. Paprasčiausias faktas yra tas, kad Ukraina rusams reiškia daug daugiau nei mums. Putinas tikriausiai apskaičiavo, kad nė vienas Amerikos prezidentas nenorės paaukoti Niujorko dėl Kijevo.

Tačiau yra ir kitas sprendimas, kuris gali užtikrinti Ukrainos saugumą ir nesukelti Rusijai papildomų rūpesčių. Ukraina turėtų būti „suomizuota”.

Šaltojo karo metais Suomija iš esmės buvo neutrali šalis. Ji neišreiškė savo oficialios pozicijos aktualiais klausimais ir stengėsi nekritikuoti Sovietų Sąjungos. Helsinkio vadovybė savo kolegoms Maskvoje davė aiškiai suprasti, kad ji nenori lygiuotis į Vakarus.

Suomiai priešinosi spaudimui ir raginimams prisijungti prie NATO ar Varšuvos sutarties. O šalies vadovybė neskatino piliečių atvirai kritikuoti vieną ar kitą pusę. Suomija stengėsi išvengti patekimo į sovietų glėbį, aiškiai pareikšdama, kad taip pat stengsis išvengti suartėjimo su Vakarais.

„Finlandization” („Suomizacija”) – tai priverstinis neutralumas. Šaltojo karo metais šis terminas dažnai buvo vartojamas menkinamąja prasme. Tai buvo savotiškas perspėjimas, kas gali nutikti likusiai Europos daliai, jei Jungtinės Valstijos elgsis neapgalvotai.

Tačiau tuo metu dažnai buvo pamirštama, kokia naudinga ir palanki „suomizacija” buvo Suomijos žmonėms, kuriems pavyko išsaugoti laisvę ir neįsitraukti į įvairias Šaltojo karo krizes. Tikriausiai neatsitiktinai šiandien suomiai nuolat priskiriami prie laimingiausių žmonių pasaulyje.

„Suomizacija” – tai geopolitinės tikrovės pripažinimas. Tai buvo geriausias pasirinkimas mažai tautai, atsidūrusiai supervalstybės kaimynystėje. Tuo pačiu keliu XX a. trečiajame dešimtmetyje pasuko ir Šveicarija. Kaip ir suomiai, šveicarai suprato, kad jų nepriklausomybė ir išlikimas reikalauja neflirtuoti su galingos kaimynės priešais.

Ukraina netrukus atsidurs tokioje pačioje padėtyje – šalia galingos ir nenuspėjamos didvalstybės. Ji turi priimti tokį pat sprendimą, o Jungtinės Valstijos privalo jai padėti tai padaryti.

Jei Ukraina bus suomizuota, jai nebus leista prisijungti prie Vakarų. Tačiau ji nebus ir po Rusijos padu. Ji bus neutrali valstybė, buferinė zona tarp Rusijos ir NATO, nepriklausoma tauta, leidžianti karingiems rusams įsivaizduoti, kad ji vis dar yra jų šalies dalis. Ukrainos žmonės būtų neutralūs, todėl jie būtų saugūs.

Jei Vašingtonas vadovaus pastangoms įtvirtinti ilgalaikį Ukrainos neutralitetą, pasukti ją Suomijos keliu, Rusijos susirūpinimą galima bus spręsti jos neprovokuojant. Ukrainos suominimas yra geriausia išeitis visiems konflikto dalyviams, įskaitant Ukrainos žmones.

Nusivylimą dėl narystės NATO atmetimo gali paneigti aiškus suvokimas, kad tai geriausias kelias į taiką ir stabilumą Ukrainai. Ir tai bus geriausias būdas išvengti antrojo Ukrainos karinio konflikto.

Straipsnio autorius, Christopheris Fettweisas yra Tulano universiteto Naujajame Orleane politikos mokslų profesorius. Jo naujausia knyga vadinasi „Dominavimo siekis: 2000 metų supervalstybių didžiosios strategijos” (The Pursuit of Dominance: 2000 Years of Superpower Grand Strategy).