infa.lt

Londono aukso fiksingo uždarymas – radikalių pasaulinės finansų sistemos pokyčių požymis

Londono aukso fiksingo uždarymas – radikalių pasaulinės finansų sistemos pokyčių požymis

05 balandžio
03:16 2015

karaliene_3

Viena svarbiausių praeitos savaitės naujienų buvo kovo 20 dieną nustojęs veikti Londono aukso fiksingas (London Gold Fix – LGF) – geltonojo metalo kainos fiksavimo sistema. Ji veikė nuo 1919 metų ir nedaug trūko iki jos šimtmečio jubiliejaus. LGF funkcionavimo principas buvo gana paprastas: brangiojo metalo kaina buvo nustatoma kelių autoritetingų Londono aukso rinkos dalyvių susitikime, kurie pateikdavo paraiškas metalo pirkimui ir pardavimui. Kaina buvo fiksuojama tada, kai bendra aukso pirkimo ir pardavimo paraiškų suma sutapdavo ir atsirasdavo taip vadinama kainų pusiausvyra. LGF buvo penki dalyviai – kompanijos ir bankai, įeinantys į Londono brangiųjų metalų rinkos asociaciją (London Bullion Market Association – LBMA). LGF administracinį darbą atliko kompanija London Gold Market Fixing Ltd.

Daugelį dešimtmečių buvo manoma, jog LGF – idealus kainos nustatymo instrumentas pasaulinėje aukso rinkoje. LGF kotiruotės buvo naudojamos visame pasaulyje metalo kainos nustatymui kontraktuose, skirtuose fiziniam šio metalo tiekimui. Prie šių kotiruočių taip pat buvo pririšamos operacijos su išvestiniais finansiniais instrumentais, paremtais auksu (taip vadinamas popierinis auksas). Kotiruotės taip pat buvo naudojamos monetarinio aukso atsargų apskaitai bei įsipareigojimų ir reikalavimų, pririštų prie brangiojo metalo, įvertinimui (pavyzdžiui, banko depozitai, nominuoti auksu).

Apie kainos nustatymo mechanizmo trūkumus įprastai niekas nekalbėjo, tuo tarpu klausimų dėl LGF funkcionavimo ilgainiui atsirado vis daugiau ir daugiau. Ypač per paskutinius 10-20 metų.

Nuo 1970-ųjų, kai buvo išardyta Breton Vudso sistema, auksas de jure nustojo būti monetariniu metalu ir pavirto įprasta biržos preke. Būtų logiška prekybą auksu (ir šio metalo kanos nustatymą) pervesti į įprastų operacijų prekių biržoje režimą. LGF paskutiniais dešimtmečiais buvo panašus į anachronizmą, kaip senamadiškas priestatas, kažkuo papildantis, kažkuo pakeičiantis įprastas biržos prekybos aikšteles, dirbančias su spalvotaisiais ir brangiaisiais metalais.

Įžvalgiausi ekspertai teigė, kad LGF – idealus aukso rinkos kontroliavimo instrumentas Rotšildams. Kaip žinia, aukso standartas buvo sukurtas XIX amžiuje Rotšildų pastangomis. Po Napoleono karų ši šeima savo rankose sukoncentravo didžiąją Europos aukso dalį, o aukso standartas nešė jiems pasakiškus turtus, kadangi taip buvo sudaroma stabili šio brangiojo metalo paklausa. Beje, Rotšildai nepardavinėjo metalo centriniams bankams bei įvairių šalių iždinėms, o išduodavo aukso kreditų forma. Pirmasis pasaulinis karas laikinai sustabdė aukso standarto mechanizmų funkcionavimą. Tačiau Rotšildai nepasimetė, jie 1919 metais įkūrė LGF, taip toliau kontroliuodami pasaulinę aukso rinką per Londono aukso fiksingo mechanizmą.

Svarbiausias šiame įtakingų LBMA narių penketuke yra Rotšildų bankas N M Rothschild & Sons, kurį Natanas Rotšildas įkūrė XIX amžiaus pradžioje. Kiti „auksinio penketo“ nariai taip pat nematomais saitais buvo susiję su Rotšildų klanu. Galime teigti, kad LGF buvo Rotšildų šeimos verslas. Tiesa, 2003 metais bankas N M Rothschild išėjo iš aukso fiksingo, tačiau tai nereiškė, kad Rotšildai paliko auksą. Jie ir toliau nematomai kontroliavo LGF. Paprasčiausiai, iki to laiko geltonojo metalo rinkoje jau buvo susikaupę nemažai įvairiausių piktnaudžiavimo atvejų. Bet kuriuo metu situacija galėjo tapti nevaldoma ir kilti pasaulinis skandalas. Kad netektų drėbtis veidu į purvą, šie „finansų genijai“ (Rotšildai) suskubo pereiti į šešėlį. Tais pačiais 2003 metais aukso pasaulyje atsitiko daug įdomių dalykų, o informaciją apie juos Rotšildų kontroliuojamos MIP visaip kaip bandė blokuoti. Pavyzdžiui, būtent tada buvo užfiksuotos pirmosios operacijos su taip vadinamu „volframo auksu“, tačiau į pirmuosius pasaulinių MIP puslapius skandalingoji „volframo aukso“ tema pakliuvo tik praėjus dešimčiai metų.

LGF panaikinimas susijęs su tuo didžiuoju žaidimu, kurį žaidžia pagrindiniai „pinigų šeimininkai“ – Rotšildų ir Rokfelerių klanai (ir vieni ir kiti yra pagrindiniai FRS akcininkai). Rotšildai šiame žaidime stato auksą, Rokfeleriai – dolerį, kaip pasaulinę valiutą, gaminamą Federalinio rezervo spausdinimo staklėmis. Abiejų pagrindinių „pinigų šeimininkų“ (jie ir partneriai ir konkurentai) jėgų santykis nustatomas poros „doleris-auksas“. Aišku, jog kurį laiką geltonojo metalo kaina gerokai sumažėjusi. To aukso vertės maksimumo, kuris buvo pasiektas 1980 metų pradžioje (850 dolerių už Trojos unciją), rinka daugiau niekada nepasiekė. Tiesa, kalbu apie lyginamąją vertę, o ne apie nominalią, kuri seniai perlipo 1000 beverčių dolerių. Iš to galime lyg ir daryti išvadą, kad laimi Rokfeleriai, o Rotšildų pozicija silpnėja. Tačiau yra didelė tikimybė, kad tai tik taktinis Rotšildų, besirengiančių savo atsitraukimą paversti strateginiu Rokfelerių pralaimėjimu, triukas.

Yra daug netiesioginių požymių, kad Rotšildai dalyvavo aukso vertės mažinimo žaidime, o tai automatiškai vedė prie dolerio stiprėjimo, tačiau tai – ne finansinis mazochizmas. Paskutinius du dešimtmečius Rotšildai, naudodami įvairiausias šešėlines ir kriminalines schemas, supirkinėjo brangųjį metalą, o tam reikėjo maksimaliai žemos kainos. Tuo tikslu, beje, dirbo ir Londono aukso fiksingas. Auksą pumpavo iš įvairiausių šaltinių, tačiau pagrindiniai buvo centrinių bankų ir iždų aukso rezervai. Didžiausias aukso atsargas, saugomas Fort Nokse, turėjo JAV iždinė (oficialiais duomenimis 8100 tonų). Fort Nokso saugyklose audito nebuvo jau daugiau kaip šešis dešimtmečius, ir tikimybė, kad ten kas nors atras 8 tūkstančius tonų aukso, kurie figūruoja oficialiuose FRS ir JAV finansų ministerijos dokumentuose, mano manymu, gerokai mažesnė nei 1 %. Vieno iš aktyvių JAV monetarinės politikos kritikų, kongresmeno Rono Polo skaičiavimu, ji dar mažesnė.

Yra daugybė faktų, įrodančių manipuliacijas su auksu, kuriose dalyvavo FRS, JAV finansų departamentas, Anglijos bankas, daugelis Voltstryto ir Londono Sičio bankų, „auksinis penketukas“ iš LGF ir kiti. Šio dešimtmečio pradžioje kompromato apie aukso operacijas dydis taip išaugo, kad JAV, Didžiosios Britanijos ir ES finansų priežiūros ir kontrolės organai buvo priversti kažkaip reaguoti. Iš karto po pirmosios finansinės krizės bangos buvo pradėti tirti „neliečiamieji“ Voltstryto, Londono Sičio ir kontinentinės Europos bankai, jiems iškelti kaltinimai dėl įtarimo piktnaudžiavimu. Garsiausi skandalai – bankų manipuliacijos su LIBOR palūkanų norma ir valiutų kurso kotiravimu. Buvo paskelbti gana griežti verdiktai, bankai išmokėjo milijardines baudas ir kompensacijas. Galimų machinacijų su auksu tyrimai buvo ilgai atidedami (aukso rinka – šventa karvė pasaulinėje finansų sistemoje), tačiau galų gale eilė priėjo ir LGF.

Kai praeitas metais pasigirdo pavojaus varpai, vieno „auksinio penketo“ narių nervai neatlaikė. Kalbu apie Deutsche Bank. Bankas bandė parduoti savo vietą LGF, tačiau pirkėjo neatsirado. 2014 metų rugpjūtį Deutsche Bank begėdiškai paliko LGF. Dabar vietoje „auksinio penketo“ atsirado „ketvertas“. Tai – Scotia Mocatta, HSBC, Societe Generale, Barklays Capital. Dar prieš tai Didžiosios Britanijos finansų reguliatorius – Financial Conduct Autorithy (FCA) – pradėjo Barclays Capital tyrimą. Britanijos valdžia tuomet bandė užgesinti įsiliepsnojantį skandalą juokingai maža bauda (apie 30 milijonų eurų), kurią skyrė Rotšildų kontroliuojamam Barclays bankui.

Tirti manipuliacijas aukso rinkoje ėmė ir Šveicarijos bei Vokietijos finansų organai. Į jų akiratį pakliuvo ne tik tie bankai, kurie dalyvauja LGF, bet ir kiti stambūs brangiųjų metalų (aukso, sidabro, platinos) rinkos žaidėjai. Paaiškėjo, kad šie žaidėjai buvo glaudžiai susiję iš vienos pusės su bankais, įeinančiais į LGF, iš kitos pusės – su kai kurių šalių centriniais bankais, taip pat ir Tarptautinių atsiskaitymu banku (TAB). Informacija sprogi. Mano manymu, tai pagreitino aukso fiksingo uždarymą.

Daugelis, kalbėdami apie „auksinio penketo“ (vėliau ketverto) piktnaudžiavimus, kažkodėl vadina tai „manipuliacijomis su aukso kaina“. Taip, ten iš tikro buvo galimybė manipuliuoti kainomis. Pavyzdžiui, reguliuojant brangiojo metalo pardavimo ir pirkimo paraiškų kiekį. Manipuliacijų su valiutų resursų kotiruotėmis tyrimas 2012-2014 metais parodė, kad ten buvo reguliuojamas „paraiškų“ teikimas, tai kodėl panašus reguliavimas negali atsirasti ir aukso reikaluose? Tačiau pagrindinis piktnaudžiavimas buvo ne manipuliacijos su kainomis, o tai, kad LGF dalyviai monopolistiškai slėpė tik jiems vieniems žinomą būsimą kainą. Kainų nustatymo procedūra galėjo tęstis nuo kelių minučių iki kelių valandų. Net jei aukso rinkos dalyvis gaudavo orientacinę informaciją apie kainą prieš kelias sekundes (iki oficialaus kotiruotės paskelbimo), jis galėjo uždirbti didelius pinigus. Ypač žinant, kad daugelis spekuliantų mėgsta dirbti su „popieriniu auksu“ (tokio aukso apyvarta kelis kartus viršija fizinio aukso rinkos apyvartą). Greičiausiai, taip uždirbo ir patys Rotšildai, perduodami informaciją pavaldžioms jiems struktūroms.

Kaip vystysis įvykiai pasaulinėje aukso rinkoje toliau, pasakyti sunku. Naujoji kainų nustatymo sistema, sprendžiant pagal gaunamą informaciją, primena maksimaliai skaidrų aukcioną, prie kurio bus prileidžiama kuo daugiau dalyvių. Kalbama, jog pagrindiniai šio „plataus aukso fiksingo“ dalyviai bus Kinijos bankai ir kompanijos. Jei taip, tai aukso kaina turėtų greitai kilti. Beje, koreguojant „plataus aukso fiksingo“ taisykles, šį procesą galima reguliuoti, neleidžiant įvykti perkrovimams.

Daugelis užkulisinių LGF uždarymo istorijų dar nėra žinomos. Galime tik kurti versijas, ir viena tokių versijų yra tokia, kad aukso perpumpavimas į Rotšildų seifus yra baigtas. Brangiojo metalo kainos mažinimo mechanizmai jiems nebereikalingi. Jie ir buvo pagrindiniai LGF uždarymo iniciatoriai. Logika čia tokia: kuo greičiau uždarysi krautuvėlę, pavadinimu LGF, tuo mažiau šansų, kad kažkas atkapstys purvinas „finansų genijų“ machinacijas.

Galima ir kita versija. Aukso perpumpavimas nebuvo baigtas, tačiau rizika dėl informacijos apie purvinas machinacijas su auksu nutekėjimo išaugo. LGF uždarymas vyko pagreitintu režimu, veikė pagal principą „visus galus į vandenį“.

Trečia versija. LGF uždarymas buvo pykčių tarp Rotšildų ir Rokfelerių sustiprėjimo rezultatas. Rokfeleriai nusprendė suduoti smūgį į Rotšildų Achilo kulną – LGF. Šią versiją palaiko tai, kad jau 2015-ųjų pradžioje buvo žinoma, kad LGF nutraukia savo darbą. Galima buvo viską stabdyti lėtai, tačiau vasarį netikėtai JAV Justicijos ministerija pradėjo tyrimą dėl galimų machinacijų brangiųjų metalų rinkoje. Įtariami mažiausiai 10 bankų: Barclays, JPMorgan Chase, Deutsche Bank, HSBC, Credit Suisse, UBS, Goldman Sachs, Societe Generale, kanadiečių Nova Scotia ir Pietų Afrikos Standard Bank. Sąraše, kaip matome, figuruoja ir JPMorgan Chase, ir Goldman Sachs, kurie yra stipriai įtakojami Rotšildų, ypač antrasis.

Bet kuriuo atveju Londono aukso fiksingo uždarymas – ženklas, kad pasaulio finansų sistema stovi ant didelių pokyčių slenksčio.

pagal kramola.info parengė: Darius Dimbelis

1 Atsiliepimas

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Reklama

Apklausa

Ar reikia sugrąžinti privalomą kaukių dėvėjimą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Londono aukso fiksingo uždarymas – radikalių pasaulinės finansų sistemos pokyčių požymis* - nuoroda: https://infa.lt/1026/londono-aukso-fiksingo-uzdarymas-radikaliu-pasaulines-finansu-sistemos-pokyciu-pozymis/