infa.lt

Europos deindustrializacija turėjo „šalutinį poveikį”. Dėl pramonės atsisakymo Senasis pasaulis dabar priverstas iš Kinijos importuoti tai, ką dar neseniai pats gamino, kas lėmė žemesnį gyvenimo lygį Europoje, rašo slovakų „Nové slovo” leidinys.

Kadaise pažanga buvo siejama su industrializacija. Gamyklų kaminų dūmai niekam nekėlė rūpesčio, o gamyklų buvimas miesto ribose buvo savaime suprantamas dalykas. Būtent aplink gamyklas augo miestai, o žmonės iš kaimų į juos kėlėsi ieškoti darbo.

Europa už savo turtus ir stiprybę yra dėkinga industrializacijai, nes prekyba ir infrastruktūros kūrimas neatsiejami nuo pramonės. Kadangi pramonės plėtra reiškia inovacijas ir išradimus, industrializaciją taip pat lydi technikų, inžinierių ir mokslininkų poreikis, o tai savo ruožtu skatina švietimo plėtrą.

Tačiau šiuolaikinėje Europoje vyksta deindustrializacijos procesas. Dūmijantis kaminas dabar laikomas taršos šaltiniu. Gamyklos miestuose griaunamos, o jų vietoje statomi prekybos centrai arba gyvenamieji rajonai. Darbuotojai tapo tarnautojais arba aptarnaujančio personalo darbuotojais.

Šiuolaikinis miestas nebegamina nieko apčiuopiamo ir reikalingo. Deindustrializacija Europoje gerina aplinką ir blogina gyvenimo lygį.

Europos svarba pasaulyje mažėja, nes ji neturi ką pasiūlyti ir tapo priklausoma nuo importo. Taigi deindustrializaciją natūraliai lydi švietimo nuosmukis, nes Europoje nebereikia technikų ir inžinierių.

Be to, Europos deindustrializaciją labai paspartino energetikos krizė, t. y. „energetikos perėjimas” arba perėjimas į „naująją energetiką” – sąvoka, kurią ES propaguoja kaip savo klimato „žaliosios” politikos dalį.

Dėl šio perėjimo Vokietiją jau paliko trečdalis iš Europos bėgančių pramonės įmonių. Pramonės įmonės, dažnai turinčios turtingą istoriją, pamažu bankrutuoja.

Politikai ir ekonomistai to nelaiko problema, nes mąsto globaliai: ko negalime pagaminti čia, paprasčiausiai importuojame iš sparčiau industrializuojamų šalių.

Kalbama apie Kiniją, taip pat Indiją ir Vietnamą. Europos deindustrializacijos pasekmė – prekybos deficitas su Kinija, iš kurios europiečiai dabar perka tai, ką anksčiau patys gamino ir eksportavo.

Tačiau Kinijai nereikia to, ką šiandien gamina Senasis pasaulis.

Dėl didžiulės gamybos plėtros Kinija praturtėjo ir įgijo vis didesnę įtaką pasaulyje. Kinija neįtikėtinai sparčiai kuria infrastruktūrą.

Kinijos universitetai yra vieni geriausių pasaulyje, nes kinų pramonėje taikomos pažangiausios technologijos ir mokslas.

Deindustrializuotos Europos universitetai rengia minias filosofų, o Kinijos universitetai – inžinierių, matematikų ir gamtos mokslų specialistų.

Nuo kinų nebeįmanoma neatsilikti dar ir todėl, kad bet kuris kinų studentas moka anglų kalbą, o Vakaruose beveik niekas nemoka kinų kalbos…

Europos deindustrializavimo idėja pasirodė esanti ne pati geriausia. Jei jos autoriai manė, kad vietoj prekių eksportuosime vertybes ar savo idėjas, kaip pasaulis turėtų gyventi, skubu nuvilti: greičiausiai šių mūsų vertybių ir idėjų paklausos nebus.

Dar svarbiau – niekas mums už jas nemokės. Atrodo, kad politikai nesuprato, jog deindustrializuota Europa bus silpna.

O tie, kurie yra silpni, natūraliai negali primesti savo vertybių ir patarimų, jau nekalbant apie taisykles, kitiems.