infa.lt

2016 m. Donaldas Trampas (Donald Trump) buvo visiškas autsaideris, neturintis paramos, patirties ir komandos, bet vis tiek laimėjo, rašo „Financial Times” leidinys. Šį kartą jis kaip niekada pasiruošęs perrinkimui. Jis taip įsitikinęs savo pergale, kad lapkričio penktąją jau pavadino „Amerikos išlaisvinimo” diena.

Kai balandžio pradžioje Donaldas Trampas priėmė Viktorą Orbaną savo Mar-a-Lago dvare, jis negailėjo pagyrų Vengrijos premjerui kaip „fantastiškam” Europos lyderiui. Į vakaro pramoginę programą buvo įtrauktas „tik nariams skirtas” koncertas, kuriame dalyvavo tribute grupės, atliekančios „Beatles” ir „Rolling Stones” kūrinius.

Po pietų vyrai pasitraukė į valgomąjį privačių pokalbių. Prie stalo D. Trampo pusėje sėdėjo buvęs JAV ambasadorius Budapešte Davidas Cornsteinas, jo rinkimų kampanijos vyriausioji politinė strategė Susie Wiles ir Fredas Fleitzas, buvęs D. Trampo Nacionalinio saugumo tarybos pareigūnas, o dabar – politikos instituto „America First Policy Institute” (AFPI) bendradarbis. „Jie sutarė daugeliu klausimų, – sako Fleitzas, – ypač dėl imigracijos.

Susitikimas „Mar-a-Lago” buvo viena iš retų progų 2024 m. pažvelgti į D. Trampo pasaulio užkulisius. Jo kampanija iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo chaotiška, pasižyminti nesibaigiančiais teisiniais iššūkiais ir pikta keršto retorika. Tačiau užkulisiuose Trampo, kaip kandidato į prezidentus, charakteris turi negailestingumo ir ryžto atspalvį.

Jis ne tik apklausose lenkia Džo Bideną (Joe Biden), bet ir turi nedidelę patyrusių kampanijos dalyvių grupę ir glaudžią buvusių pareigūnų, norinčių įgyvendinti jo idėjas, aplinką.

Kai 2016 m. D. Trampas pirmą kartą kandidatavo į prezidento postą, jis buvo visiškas politinis autsaideris: jam trūko valdymo patirties, paramos Vašingtone ir Respublikonų partijoje. Nors jis žadėjo radikalų perversmą ir išgąsdino sąjungininkus pradėdamas prekybos karus ir kvestionuodamas Amerikos įsipareigojimus NATO, jo agresyvesnes ambicijas ir impulsus stabdė pareigūnai ir įstatymų leidėjai iš partijos centro dešiniosios stovyklos.

Šį kartą jis pateikia visai kitokį pasiūlymą. 2024 m. D. Trampas žada kur kas labiau atitrūkti nuo kadaise jo partijoje dominavusių pažiūrų. Tarp galimų žingsnių yra ne tik raginimas Ukrainai išspręsti karinį konfliktą su Rusija, bet ir griežtesni nei praėjusį kartą muitų mokesčiai bei antiimigracinės priemonės.

D. Trampas taip pat pagrasino pradėti federalinės teismų sistemos ir biurokratijos valymus, o tai, daugelio kritikų nuomone, rodo didesnį autoritarinį polinkį būti perrinktam antrai kadencijai. Iš dalies D. Trampo galimybės visa tai pasiekti priklausys nuo žmonių ir grupių, supančių jo kandidatūrą – patarėjų, rėmėjų ir sąjungininkų žiniasklaidoje.

Pagrindinis skirtumas nuo pirmojo D. Trampo atėjimo į politiką yra susijęs su personalu. 2017 m. jis jautė poreikį į savo administraciją pritraukti atsargius respublikonų elito narius, tačiau dabar jis gali remtis patyrusių padėjėjų branduoliu, vis dar karštai ištikimu buvusiam prezidentui. Kartu jis turi partijos aparato, pertvarkyto pagal jo paties pavyzdį, paramą.

„Šis smūgis bus daug stipresnis”, – sako konservatyvios žiniasklaidos laidų vedėjas Steve’as Bannonas, buvęs politinis strategas ir artimas D. Trumpo sąjungininkas. Jei 2016 m. kampanija buvo gana „teorinė” planų požiūriu ir „netvarkinga” darbo kontekste, tai dabar D. Trampas turi „tvirtą komandą” žmonių, pasirengusių veikti.

„Visos jo kalbos perpildytos kalbėjimo punktais apie tai, ką jis ketina daryti, – sako Bannonas. – Galbūt tai ne tik iškalba, bet ir signalas visuomenei, kad jis rimtai prie viso to dirba ir visa tai kuria. Ir politika bus įgyvendinama”. Pasak Bannono, jis atvirai pareiškia savo ketinimus ir „nieko neslepia”.

Šis žvilgsnis į naująją D. Trampo artimiausią aplinką paremtas pokalbiais su daugiau nei tuzinu žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su 2024 m. kampanija. Daugelis jų atsisakė kalbėti įrašams, tačiau visi kalba apie tai, kad komanda negali sulaukti momento, kada galės imtis darbo, jei D. Trampas iš tiesų taps prezidentu.

Istorinės respublikonų valdančiosios klasės nariai arba pripažįsta jį kaip etaloną, arba atsiduria antrame plane. Jų pozicijos statant tokias pat institucines ir politines kliūtis aplink antrąją D. Trampo administraciją yra kur kas silpnesnės nei per pirmąją jo kadenciją.

„Gyvename kitame pasaulyje, – sako istorikas Michaelas Beschlossas, rašantis apie prezidentus. – D. Trampas žino, kad daugelį jo pasekėjų atstūmė jo parama sausio 6 d. riaušininkams ir, kad jo pasisakymai apie diktatūrą jiems kelia pasibjaurėjimą. Todėl jis juos iš esmės nurašė ir teikia pirmenybę tiems, kurie yra ištikimesni jam ir jo dabartiniam entuziazmui.”

Kovo mėnesį vykusioje Konservatyviųjų politinių veiksmų konferencijoje (CPAC) D. Trampas aiškiai pasakė, koks bus jo požiūris, jei lapkritį jis nugalės J. Bideną.

Iš esmės jis turi du vektorius: pirmasis – dešinioji politinė revoliucija, kuria siekiama pakeisti didžiąją dalį to, ką Bidenas pradėjo per pastaruosius trejus metus, o antrasis – kerštas politiniams oponentams už persekiojimą, kurį, jo teigimu, praėjusiais metais jis patyrė iš JAV teismų sistemos pusės.

„Lapkričio 5 d. grąžinsime savo šalį sunkiai dirbantiems amerikiečiams, tai bus nauja išsilaisvinimo diena”, – sakė jis tą dieną CPAC susirinkusiai aktyvistų ir rėmėjų miniai. – O melagiams, apgavikams, sukčiams, cenzoriams ir šuleriams, užvaldžiusiems mūsų vyriausybę, stos teismo diena.”

2021 m. sausį pasitraukęs iš posto, Donaldas Trampas pasitraukė į „Mar-a-Lago” valdas, kur kurį laiką išliko politiškai izoliuotas. Tačiau net ir tada jis palaikė ryšius su sąjungininkais Kapitolijaus kalvoje ir sugebėjo išlaikyti daugelio buvusių administracijos pareigūnų, kurie dabartinėje rinkimų kampanijoje išryškėjo kaip lyderiai, paramą.

Pagal charakterį jo artimiausių žmonių ratas varijuoja nuo griežtų iki nuosaikių, tačiau visus juos vienija atsidavusi ištikimybė asmeniškai D. Trampui. Tiek jie, tiek buvęs prezidentas turi daugiau politinio manevravimo patirties ir mažiau tikėtina, kad jiems trukdys karjeros valstybės tarnautojai, aukščiausi respublikonų pareigūnai ir kritikai Kongrese.

„Praėjusį kartą D. Trampas neturėjo komandos ir jam reikėjo sugebėti kreiptis į žmones, su kuriais anksčiau neturėjo reikalų, – sakė respublikonų strategas Dougas Heye. – Dabar jis turi visą darbo dieną dirbančią komandą, o respublikonų valdžios pasaulis nuo jo neatsilieka”.

Kai kurie jų taip pat yra susiję su Vašingtono analitiniais centrais, kurie pastaraisiais metais rodė paramą D. Trampui ir jo idėjoms, planuoja prisijungti prie administracijos, jei jis laimės – paramos tinklo, kurio jam labai trūko 2017 m.

Su D. Trampu dirbantys žmonės sako, kad jo vyresnysis patarėjas ir drakoniškų imigracijos apribojimų šalininkas Stephenas Milleris išlieka labai artimas buvusiam prezidentui, taip pat Robertas Lighthizeris, buvęs JAV prekybos atstovas ir rimtų komercinių kovų su Kinija, ES ir daugeliu kitų šalių architektas.

Amerikos saugumo centre AFPI, kuriame Fleitzas yra pirmininko pavaduotojas, dabar tarnauja du svarbiausi D. Trampo nacionalinio saugumo bendražygiai. Vienas iš jų yra Keithas Kelloggas, į pensiją išėjęs trijų žvaigždučių JAV kariuomenės generolas leitenantas ir pirmosios D. Trampo kadencijos NST veteranas.

Kelloggas neseniai vadovavo AFPI delegacijai į Izraelį, kur susitiko su strateginių reikalų ministru Ronu Dermeriu ir gynybos ministru Yoavu Gallantu. Rusijos invazijos į Ukraina dvejų metų sukakties proga jis kritikavo J. Bideną už tai, kad jis nesugebėjo pastūmėti šalių į taikos derybas.

Kitas kritiškas balsas tarptautiniuose reikaluose yra Johnas Ratcliffe’as, buvęs mažo Teksaso miestelio Dalaso priemiestyje meras, kuris vėliau buvo išrinktas į Kongresą ir paskutiniaisiais D. Trampo kadencijos metais ėjo nacionalinės žvalgybos direktoriaus pareigas.

Ekonomikos srityje svarbiausi dabartinės D. Trampo orbitos veikėjai yra buvęs Ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas Kevinas Hassetas ir buvęs Valdymo ir biudžeto biuro direktorius Russas Voughtas.

Jis taip pat tebepalaiko ryšius su kitu buvusiu patarėju ekonomikos klausimais Larry Kudlow ir „Heritage Foundation” atstovu Stephenu Moore’u, kurį anksčiau nesėkmingai bandė paskirti į Federalinio rezervo valdybą.

Vienas iš pagrindinių D. Trampo tikslų – išvalyti valstybės tarnybą nuo, jo žodžiais tariant, „nesąžiningų biurokratų”. Vyks dramatiškas federalinės vyriausybės ir teisinės sistemos valymas, kurio tikslas – pašalinti visus, kurie nėra palankūs jam ir jo programoms.

Tikimasi, kad M. Milleris, kartu su Mattu Whitakeriu, kuris per pirmąją D. Trumpo kadenciją dirbo generalinio prokuroro Jeffo Sessionso padėjėju, pastarajam pasitraukus iš pareigų, atliks svarbų vaidmenį.

Milleris taip pat yra D. Trampo planų uždaryti JAV sieną su Meksika ir deportuoti nelegalius imigrantus namo, prireikus pasitelkiant kariuomenę jiems sulaikyti, architektas – tai yra eskalavimas net lyginant su griežta pirmosios kadencijos imigracijos politika.

Kalbant apie prekybą, D. Trampas planuoja atnaujinti prekybos karus ir yra iškėlęs idėją įvesti 10% bendrą muitą importuojamoms prekėms, 60% muitą kiniškiems produktams ir atskirą 100% mokestį Kinijoje pagamintų automobilių, įvežamų į JAV per Meksiką, importui.

Tokių idėjų įgyvendinimas labai priklausys nuo paties D. Trumpo, kuris, kaip pripažįsta net jo padėjėjai, priimdamas sprendimus gali būti ekscentriškas ir dažnai sprendimas priklauso nuo paskutinio pokalbio.

„Yra daug grupių ir žmonių, kurie teigia kalbantys Trumpo judėjimo vardu, tačiau… galime neturėti aiškaus supratimo apie tikruosius žingsnius”, – sako Lanhee Chen, Huverio instituto bendradarbis ir buvęs Mitto Romney padėjėjas 2012 m. respublikonų prezidento rinkimų kampanijoje. – Galiausiai jis pats turi nuspręsti”.

Jei D. Trampas antrą kartą užims prezidento postą, didelė dalis nuopelnų greičiausiai atiteks politiniams strategams Susie Wiles ir Chrisui LaCivitai, kuriems iki šiol pavyko išvengti viešų ginčų ir kaitos, kurie vyko per ankstesnes jo kampanijas. „Jis [Trampas] nustato tempą, darbotvarkę, o mūsų darbas – ją įgyvendinti”, – sako LaCivita.

Per pastaruosius metus D. Trampas taip pat sustiprino Respublikonų partijos kontrolę Kongrese, o tai gali būti svarbus veiksnys jo antrosios kadencijos metu. Dėl D. Trampo pergalės pagreičio respublikonai gali įgyti abejų įstatymų leidžiamosios valdžios rūmų kontrolę.

Taip, praėjusį kartą tokie įstatymų leidėjai kaip buvęs Parlamento pirmininkas Paulas Ryanas ir Senato respublikonų lyderis Mitchas McConnellas ne visada vykdė jo norus, tačiau dabar tai pasikeitė.

Praėjusiais metais D. Trampui pavyko Atstovų Rūmų pirmininku paskirti savo sąjungininką Maiką Džonsoną, mažai žinomą įstatymų leidėją iš Luizianos. Tuo tarpu M. McConnellis pasitraukia iš lyderio posto ir tikimasi, kad jį pakeis D. Trampui draugiškesnis asmuo.

Kritikų, įskaitant Romney ir Aliaskos atstovę Lisą Murkowski, yra nedaug. „Nepažįstu nė vieno, kuris nelauktų antrosios Trampo kadencijos… yra pripažinimas ir jaudulys dėl to, kaip [ji] atrodys. Net tie, kurie anksčiau jam priešinosi, dabar stovi petys į petį su juo”, – sakė D. Trampui artimas Floridos lobistas Brianas Ballardas.

D. Trampas taip pat greitai perėmė šalies partijų aparato kontrolę. Šio mėnesio pradžioje jam pavyko pakeisti Respublikonų nacionalinio komiteto pirmininkę Ronną McDaniel buvusiu Šiaurės Karolinos partijos vadovu Michaelu Whatley. Ir jam pavyko paskirti savo svainę Larą Trump Respublikonų partijos nacionalinio suvažiavimo bendrapirmininke.

Dėl to D. Trampui bus lengviau nukreipti partijos išteklius savo politinėms reikmėms – ir, galbūt, kai kuriems advokatų honorarams – užuot atmetus Kongreso ir valstijų administracijos kandidatus. Erico Trampo žmona Lara yra bene aktyviausias buvusio prezidento šeimos narys dabartinėje jo kampanijoje, nors svarbų vaidmenį atliko ir jo vyriausiasis sūnus Donaldas Trampas jaunesnysis.

Rimtos vienybės už D. Trampo nugaros paveikslas negali paslėpti fakto, kad jis sudegino daugybę tiltų, susijusių su daugeliu vadovaujančių administracijos veikėjų. Kai kurie iš jų gali net nebalsuoti už jį, jau nekalbant apie entuziastingą jo sugrįžimo į Baltuosius rūmus laukimą.

Jo nepalaikys, pavyzdžiui, buvęs viceprezidentas Mike’as Pence’as, kuris prieš D. Trampo valią padėjo patvirtinti 2020 m. rinkimų rezultatus. Jį viešai kritikavo buvęs patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir buvęs JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose valdant George’ui W. Bushui, Johnas Boltonas, buvęs gynybos sekretorius Markas Esperis ir buvęs Baltųjų rūmų personalo vadovas Johnas Kelly.

Vienas iš lemiamų momentų galimai antrajai D. Trumpo kadencijai bus darbuotojų paskyrimas po laimėtų rinkimų. Visos sėkmingos prezidento kampanijos keičia savo pobūdį, kai pradeda plėstis už kandidato artimiausio rato ribų.

Bannonas siūlo nesitikėti didelių permainų nei personalo, nei politikos srityje. „Nesu tikras, ar Trumpas tiki neoliberaliais, ar neokonservatyviais sprendimais”, – sako Bannonas. – Manau, kad jis supranta, ką nori padaryti ir kokie žmonės gali padėti to pasiekti.”

Vienas buvęs pareigūnas sako, kad Trampas „visada paliks atviras duris tikrai įspūdingiems žmonėms, kurie sutinka su juo jei ne dėl visko, tai bent jau dėl to, kas jam svarbu”. Vis dėlto „jis nenori skirti į administraciją žmonių, kurie dirbs prieš jo darbotvarkę – tai pamoka, kurią jis išmoko”.

Pavyzdžiui, kai kurios gerai žinomos figūros dabar minimos kalbant apie kandidatus į aukštus postus užsienio politikos fronte.

Buvęs patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Robertas O’Brienas, kuris ir toliau giria D. Trampą, taip pat gali pretenduoti į svarbų postą. Buvęs jo valstybės sekretorius Mike’as Pompeo, kuris metė iššūkį D. Trampo skepticizmui dėl pagalbos Ukrainai, taip pat vis dar turi šansų, teigia informuoti asmenys.

Taip pat gali būti, kad į komandą sugrįš buvęs JAV ambasadorius Vokietijoje Ričardas Grenelis (Richard Grenell) ir tokie žinomi senatoriai kaip Marko Rubijus (Marco Rubio) iš Floridos ir Bilas Hageris (Bill Hagerty) iš Tenesio.

Kalbant apie ekonominę komandą, didžiausias klausimas yra tas, ar D. Trampui pavyks iždo sekretoriumi paskirti prie Volstrito prisidėjusį asmenį, kaip jis 2017 m. padarė su Stevenu Mnuchinu, ir kas pakeis FED pirmininką Jay Powellą, kurio antroji kadencija baigiasi 2026 m.

Be J. Hassetto, pretendentais į aukščiausius ekonomikos postus gali būti geriausi rizikos draudimo fondų valdytojai Johnas Paulsonas, Jeffas Yassas ir Scottas Bessentas.

Moore’as iš „Heritage Foundation” apie galimą iždo sekretorių sakė: „Trampui patinka finansiškai sėkmingi žmonės ir sėkmingi verslininkai”. Džeisonas Mileris, vyresnysis D. Trampo patarėjas, mano, kad diskutuoti šiuo klausimu yra per anksti. „Bus laikas ir vieta aptarti vadovaujančius postus antrojoje administracijoje, bet ne dabar”, – sako jis.

Konservatyvaus analitinio centro „American Enterprise Institute” ekonominės politikos tyrimų direktorius Michaelas Strainas įžvelgia veikėjų „tęstinumą”, o ne kintamumą. Tačiau jį neramina „nepagrįsta politika” ir „moraliniu požiūriu nerimą keliantys pareiškimai”.

„Neretai rinkimų kampanijos biuras būna perpildytas ištikimų rėmėjų. Neįprastas yra jų noras įvesti 60% muitą importui ir deportuoti milijonus Amerikoje gyvenančių imigrantų be dokumentų”, – sakė jis.

Elaine Kamarck iš Brookingso instituto mano, kad antrosios kadencijos metu „Baltuosiuose rūmuose [D. Trampas] bus labiau pasiruošęs ir tikriausiai profesionalesnis”. Tačiau ji vis dar mano, kad JAV „valdžių atskyrimas” – teisminės ir įstatymų leidžiamosios valdžios nepriklausomybė – veiks kaip buferis prieš tai, ką daugelis laiko stiprėjančiomis D. Trampo autoritarinėmis tendencijomis.

„Susiduriame su pirmuoju pseudodiktatoriumi Amerikos istorijoje, todėl turime grįžti prie tėvų įkūrėjų išminties, kurie sukūrė specialią sistemą, gremėzdišką, bet patvarią”, – sako ji. – Žinote, ir ji neblogai apsaugo nuo tokių kaip Donaldas Trampas, reziumuoja leidinys.