infa.lt

foto: Sandra Sebastian / AP

Migracijos paktas yra ne tik politikos korekcija, bet ir silpnėjančios liberaliosios demokratijos Europoje, kuri vis dažniau laikoma netinkama šių laikų iššūkiams, požymis, rašo apžvalgininkas Andrzejus Krajewskis (Andžejus Krajevskis).

ES migracijos paktas, dažnai klaidingai suprantamas tik kaip politinis koregavimas, yra svarbus rodiklis, rodantis, kad Europoje vis labiau nyksta liberalioji demokratija, kuri vis dažniau laikoma netinkama šiuolaikiniams iššūkiams.

Europos Sąjungos politinis elitas garsiai pasisako už liberaliosios demokratijos apsaugą, tačiau tuo pat metu priima pokyčius, kurie ją paverčia fasadine, demonstruojančia senus idealus ir atitrūkusia nuo dabartinės tikrovės. Šis fasadas slepia naujų struktūrų, siekiančių išsaugoti tik pasirinktinai naudingus liberaliosios demokratijos elementus, atsiradimą.

Lenkijoje į migracijos paktą pirmiausia žiūrima per jo solidarumo mechanizmą, pagal kurį migrantai, gavę teisę gyventi sąjungoje, paskirstomi po ES šalis arba jų atsisakant mokamos 20 000 eurų įmokos už kiekvieną nepriimtą asmenį į solidarumo fondą.

Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, sekdamas konservatyvios opozicijos lyderio Jaroslawo Kaczyńskio pavyzdžiu, išreiškė griežtą nepritarimą šiam aspektui ir pažadėjo, kad Lenkija nedalyvaus nei perkėlime, nei mokės išmokas už migrantus, kurių ji nuspręs nepriimti.

Tuo tarpu dešiniojo sparno partijos spėja, kad, nepaisant šių garantijų, Donaldas Tuskas vykdys Berlyno nurodymus, kurie, jų manymu, galiausiai bus politiškai naudingi jam.

Priešingai, Vakarų Europos vyriausybės paktą vadina sėkme. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas gyrė jį už tai, kad juo sukurta prieglobsčio sistema, kuria siekiama mažinti nelegalią migraciją ir palengvinti naštą labiausiai nuo jos kenčiančioms šalims.

Tačiau šis požiūris smarkiai kontrastuoja su pasaulio pietų šalių požiūriu, apie kurį praneša „Al Jazeera”, pabrėžiančiu pasipriešinimą paktui, įskaitant daugiau kaip 160 humanitarinių organizacijų protestus ir pasmerkimą.

Šie pranešimai atskleidžia kitą situacijos aspektą, keliantį pasipiktinimą Vakarais, kurie suvokiami ne kaip liberalios demokratijos gynėjai, o kaip apgaulės ir veidmainystės karalystė.

Pakte yra keletas „vartų į ateitį”, atskleidžiančių platesnes jo pasekmes ir strategines korekcijas ES viduje. Tarp jų – vieningos ES biometrinės informacijos duomenų bazės sukūrimas, nuostatos dėl neterminuoto migrantų sulaikymo ES pasienyje esančiuose centruose, migrantų perkėlimas į ES nepriklausančias šalis ir pagreitintos prieglobsčio prašymų atmetimo procedūros iš saugiomis laikomų šalių.

Ši migracijos politikos reforma yra didesnės transformacijos Europoje dalis, kai tradicinės liberalios demokratijos vertybės vis labiau nustumiamos į šalį, o pirmenybė teikiama pragmatiškai, kartais nacionalistinei politikai.

Šį pokytį iliustruoja bendradarbiavimas tarp tokių lyderių kaip Italijos Giorgios Meloni ir ES Ursulos von der Leyen, kurios susitarė su Šiaurės Afrikos šalimis dėl migrantų srautų kontrolės mainais į finansinę pagalbą ir susitarimus dėl išteklių naudojimo.

Šie pokyčiai yra platesnės migracijos valdymo strategijos, kuri apima planus tokiose šalyse kaip Albanija steigti didelius sulaikymo centrus, skirtus migrantų srautams iš Viduržemio jūros regiono į Europą valdyti, dalis.

Su šiais pokyčiais susijęs naratyvas nesukelia tokio politinio aistringumo ar žiniasklaidos dėmesio, kokio būtų galima tikėtis. Vietoj to, didėjantis migrantų iš pasaulio pietų šalių antplūdis į ekonominę įtampą patiriančias ES šalis, sustiprino vietos konkurenciją dėl valstybės išteklių, pavyzdžiui, socialinių išmokų ir būsto, todėl padidėjo įtampa, o rinkėjų lojalumas tradicinėms partijoms perėjo prie dešiniųjų alternatyvų.

Tokia padėtis lėmė laipsnišką gerovės valstybės eroziją ir pakirto visuomenės pasitikėjimą politiniu elitu, kuris, kaip manoma, labiau rūpinasi teoriniu liberalios demokratijos idealų palaikymu, o ne praktinių rinkėjų problemų sprendimu.

Taigi, demokratija Sąjungoje tampa liberalesnė tik pagal pavadinimą. Viena vertus, pašėlusiu tempu teisiniuose dokumentuose koduojama moderni jos simbolika: teisė į abortą, mažumų apsauga su LGBTQ asmenimis priešakyje, kova su „neapykantos kalba” ir pan.

Kita vertus, ramiai sustabdomas pagrindinių jos idėjų, susijusių su laisve, žodžio laisve, asmens teisių apsauga ir rūpinimusi žmogaus teisėmis prieš tuos, kurie laikomi grėsme esamai tvarkai, laikymasis kasdieniame gyvenime.

Tai apima ir migrantus. Vis dar būsime liudininkai, kad Europoje demokratija (galbūt vis dar vadinama liberalia) pasikeis neatpažįstamai. Nebent Senasis žemynas nesugebės atremti jam iškilusių grėsmių ir istorinių iššūkių, ir gyvybiškai privalės keistis.