infa.lt

Vakarų liberalaus elito propaguojama multikultūriškumo ideologija žlugo. Jos lyderiai apsimestinę gerovę – „migrantų gynėjo įvaizdį” – iškėlė aukščiau už savo piliečių interesus, todėl smurtas smarkiai išaugo net kadaise buvusioje turtingoje Švedijoje, rašo „Spiked” leidinys.

Štai kas svarbu: nebūtina būti rasistu, kad galėtum kalbėti apie integracijos krizę.

Jau galime kalbėti apie Švediją, tiesa? Neseniai Švedijos kariuomenės buvo paprašyta padėti policijai kovoti su nusikalstamumu ir gaujų smurtu – galbūt Švedijos karalystėje tikrai kažkas negerai.

Pasipūtę Amerikos ir Europos technokratai jau daugelį metų mums kartoja, kad Švedijoje viskas gerai. Tik marginalai ir kiti maištininkai galėtų teigti kitaip. Tačiau dabar, kai premjeras paprašė kariuomenės panaudoti viską – nuo „sprogmenų išmanymo” iki „sraigtasparnių logistikos”, kad pažabotų gangsterių epidemiją, galbūt šie žmonės pagaliau išsigydys savo skandinavišką naivumą.

Naujienos iš Švedijos iš tiesų kelia nerimą. Ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas užsimojo perrašyti teisės aktus taip, kad kariuomenė galėtų „tiesiogiai dalyvauti” kovoje su nusikalstamumu. Prieš tai šalyje nerimą kėlė gatvių riaušių protrūkis.

Vien rugsėjo mėnesį per smurtą gatvėse žuvo 11 žmonių. Vien per vieną dieną (trečiadienį, rugsėjo 27 d.) Stokholme buvo nušauti du vyrai, o už 80 km į šiaurę nuo sostinės esančiame Sturvrete per sprogimą žuvo 25 metų moteris. Ji buvo mokytoja. Manoma, kad bomba buvo skirta kitai kaimynystėje gyvenusiai aukai.

Vadinasi, per sprogdinimus jau žūsta jauni mokytojai? Kaip toli nukeliavome nuo tos palaimingos akimirkos, kai laikraštis „The Guardian” su pasigėrėjimu rašė, kad Švedija primena „ateitį iš laiko mašinos”!

Iš tiesų net „The Guardian”, kurio autoriai dar visai neseniai piešė Švediją kaip socialdemokratinį rojų, priešingą Didžiosios Britanijos pragarui, dabar nenoriai pripažino, kad Skandinavijos šalį „užgriuvo smurto banga”.

Rugsėjis tapo mirtinų susišaudymų skaičiaus rekordu nuo 2016 m., kai jie buvo pradėti oficialiai registruoti, teigiama leidinyje. Ir jame cituojami apgailėtini, bet savaip gydantys Kristerssono žodžiai: „Švedija niekada nėra mačiusi nieko panašaus. Jokia kita Europos šalis nieko panašaus nėra mačiusi”.

Taigi Švedija ir toliau išlieka unikaliu pavyzdžiu, tačiau šį kartą blogąja prasme.

Neramumų Švedijoje mastą sunku pervertinti. Kristerssonas net palygino situaciją su terorizmu. Rugpjūčio 30 d. per vieną valandą šalį sudrebino keturi sprogimai. 2022 m. įvyko 90 sprogimų, o dar 101 sprogimo pavyko išvengti. Šiemet per šešis su puse mėnesio iki rugpjūčio 15 d. įvyko 109 sprogimai.

Nejaugi niekam nekyla klausimas, kodėl šioje kadaise taikioje ir laimingoje šalyje sproginėja bombos? 2022 m. įvyko 391 susišaudymas, 62 iš jų – mirtini (palyginimui, 2021 m. per susišaudymus žuvo 45 žmonės).

Šaunamųjų ginklų yra visur. Mažo Örebro miestelio socialinės tarnybos teigia, kad dabar taip lengva „gauti” ginklų, kad „rizikos grupės” jaunuoliams nesunku jį gauti tą pačią dieną, kai jo prireikia.

Šiuolaikinėje Švedijoje sprogsta tiek daug granatų, kad ji yra vienintelė šalis, išskyrus Meksiką, kuri jas registruoja. Pastaraisiais metais situacija tapo tokia nekontroliuojama, kad net BBC, kuri ne visada atvirai kalba apie problemas „gerosiose” ES šalyse, 2019 m. skambino pavojaus signalu: „100 sprogimų Švedijoje vien šiais metais: kas vyksta?”.

Be gaujų smurto, neretai pasitaiko ir islamistų riaušių. Praėjusių metų balandį, reaguodami į dešiniųjų grupuotės Korano sudeginimą, musulmonų riaušės kelioms dienoms apėmė visą šalį. Šalies policijos vadas netgi sakė, kad tokių žiaurių riaušių dar nėra matęs.

Dabar švedų kariams gali tekti atkurti tvarką. Kristerssonas susitiko su vyriausiuoju vadu ir paprašė pagalbos dėl „rimtos šaudymų ir sprogimų bangos”. Viename pranešime teigiama, kad tai „labai neįprastas žingsnis” Skandinavijos šaliai.

Na, neįprastas bet kuriai Vakarų demokratinei valstybei. Įsivaizduokite tokį įvykių posūkį Didžiojoje Britanijoje: kassavaitiniai sprogdinimai, islamistų riaušės, kariuomenės įsitraukimo į vidaus reikalus perspektyva. Mes būtume pasibaisėję. O dabar tai vyksta mūsų artimiausioje sąjungininkėje, ir yra dėl ko pasibaisėti.

Kas nutiko ne taip? Kristerssonas, centro dešiniosios Nuosaikiųjų partijos vadovas, sako tiesiai šviesiai. Jis sako, kad Švedijai atėjo „sunkūs laikai” dėl „politinio naivumo” ir „nesėkmingos integracijos”.

Už gaujų smurto bangos ir, žinoma, iki šiol nematytų nusikaltimų, tokių kaip sprogdinimai ir šaudymai, slypi žmonių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos antplūdis į Švediją per 2015 m. migracijos krizę.

Dėl nesugebėjimo įdarbinti atvykėlių ir įdiegti jiems socialinių vertybių Skandinavijos šalyje atsirado platus piliečių sluoksnis, neturintis ką veikti ir svetimas savo naujajai šaliai.

Panašią poziciją išreiškė ir buvusi Socialdemokratų partijos ministrė pirmininkė Magdalena Andersson. Praėjusių metų balandį ji teigė, kad valdžios institucijos per ilgai užmerkė akis prieš „paralelinių bendruomenių” atsiradimą, ir apgailestavo, kad dėl precedento neturinčio imigracijos lygio integracija yra prasta.

O apie gaujų smurtą ir islamizmą ji kalbėjo pranašiškai: „Gyvename toje pačioje šalyje, bet visiškai skirtingose realijose.”

Džiugu, kad Švedijos politikai – tiek kairieji, tiek dešinieji – pradėjo pripažinti integracijos krizę. Per ilgai euroelitas rasizmu kaltino visus, kurie kėlė nerimą dėl daugiakultūriškumo ideologijos arba garsiai svarstė, kaip nekontroliuojama ir precedento neturinti imigracija dera su moraliniu reliatyvizmu ir principiniu atsisakymu asimiliuotis.

Net tie iš mūsų, kurie pasisako už liberalų požiūrį į imigraciją, integracijos trūkumą laiko problema. Tai ypač pasakytina apie migrantus, kurie dažnai gyvena savotiškame etniniame burbule, kartais veikiami savų religinių vertybių, o kartais nesugeba susikalbėti savo gimtąja kalba.

Daugiakultūriškumo ideologija glosto baltąjį elitą savo parodomuoju postmodernistiniu dorumu, tačiau kenkia migrantams ir mažumoms.

Christerssonas pagrįstai kritikavo Europos lyderius, kurie vengia spręsti sunkią integracijos užduotį, dėl „politinio naivumo”. Būtent tie lyderiai, kurie apsimestinį pamaldumą – šiuo atveju migrantų gynėjo įvaizdį – iškelia aukščiau už savo šalių interesus.

Tačiau tai buvo ne tik naivumas – tai buvo arogancija. Tarp Europos elito atstovų tuščioje vietoje vyravo akivaizdus snobizmas migracijos krizės atžvilgiu. Mes darome gerą darbą, o visi, kurie mums prieštarauja, yra pamišę dešinieji radikalai – tokia buvo jų pozicija.

O paskui jie stebisi, kodėl nuo 2015 m. populiarėja „Alternatyva Vokietijai”, Italijoje į valdžią atėjo Giorgia Meloni, o Skandinavijoje geriau sekasi dešiniesiems Švedijos demokratams.

Taip atsitiko ne todėl, kad teisingi piliečiai staiga netikėtai tapo įnirtingais rasistais. Taip atsitiko todėl, kad jiems atsibodo nuo tikrovės atitrūkusi valdžia, kuriai narcisizmas svarbiau už socialinę sanglaudą.

Padėtis Švedijoje iškalbingiau nei bet kurioje kitoje šalyje byloja apie tai, kokia mirtina yra technokratų arogancija. Ar galime pamiršti, kaip 2017 m. establishmentas tyčiojosi iš Donaldo Trampo (Donald Trump), kai jis pasakė, kad Švedija turi „problemų, kurių ji niekada neįsivaizdavo”?

„Švedijoje viskas gerai”, – šaukė nuolatiniai teisieji. O dabar D. Trampui antrina ir pats premjeras: „Švedija dar niekada nėra mačiusi nieko panašaus”. Taigi niekas nėra gerai. Mums buvo meluojama.

Savo technokratinę valdžią su jos pseudovertybėmis jie pavertė neklystančia, o kritikus apšaukė idiotais ir prietarų kupinais ksenofobais. Tad ar reikia stebėtis, kad populizmas kasdien įgauna vis didesnį pagreitį?

Straipsnio autorius: Brendan O’Neill (Spiked vyriausiasis politikos komentatorius ir podkasto vedėjas)