infa.lt

Kai Švediją užklupo stulbinanti organizuoto nusikalstamumo banga, ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas nerado kitos išeities, kaip tik pasitelkti paskutinę valstybės prievartos monopolio priemonę – ginkluotąsias pajėgas, portale „The European Conservative” rašo Svenas Larsonas.

Rugsėjo 28 d. Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas kreipėsi į tautą su neįprasta kalba. Pirmiausia jis kalbėjo apie pastaruoju metu šalyje įvykdytus sprogdinimus ir šaudymus, nusinešusius daugybę gyvybių.

Kaip pavyzdį jis paminėjo neseniai įvykdytą trijų paauglių egzekuciją: „Labai apgailestauju dėl trijų 13, 14 ir 14 metų amžiaus vaikų, kurie buvo rasti miške netoli Stokholmo, mirties. Jų tėvams teko išgyventi baisiausią savo gyvenimo košmarą”.

Premjero paminėti nusikaltimai greičiausiai yra dar vienas klanų tarpusavio kovų epizodas.

• Rugsėjo 26 d., antradienį, Linköpingo mieste sprogus bombai buvo sugriautas dviejų butų daugiabučio namo fasadas. Liudininkai tai prilygino „karo zonai”, o laiptus į viršutinius aukštus sprogimas „visiškai sunaikino”.
• Trečiadienį Stokholme nušauti du gaujos nariai. Vienam iš jų mirties bausmė įvykdyta viešai sporto arenoje, tiesiai priešais sportuojančius vaikus.
• Ketvirtadienį sprogus bombai žuvo 25 metų moteris, ramiai miegojusi savo namuose ramiame rajone į šiaurę nuo Upsalos. Bomba buvo skirta jos kaimynui.

Svetainės „Samhällsnytt” duomenimis, vien šiais metais nusikalstamos grupuotės šalyje įvykdė 124 sprogimus. Priešingai oficialiai statistikai, tai nėra aplaidumas, kai vaikai žaidžia su fejerverkais ir petardomis be priežiūros.

Šiais gerai parengtais sprogdinimais siekiama pašalinti konkuruojančių gaujų narius ir liudytojus baudžiamosiose bylose, įbauginti verslininkus ir valstybės tarnautojus.

Duomenys taip pat rodo, kad 2023 m. įvyko 261 gaujų susišaudymas, per kurį žuvo 34 žmonės ir 71 buvo sužeistas.

Ir tai dešimties milijonų gyventojų šalyje! Amerikiečiams: Švedijoje gyvena maždaug tiek pat žmonių, kiek Ohajo valstijoje. Nesunku įsivaizduoti teisėsaugos institucijų reakciją, jei Ohajo nusikalstamos gaujos automobilius, pastatus ir žmones sprogdintų tris ar keturis kartus per savaitę – mėnuo po mėnesio, metai po metų.

Teisingai, metai po metų. Organizuoto nusikalstamumo siautėjimas Švedijoje nėra jokia naujiena. Du ankstesni premjerai, vadovavę socialistų koalicijai nuo 2014 iki 2022 m., leido šiai eskalacijai išsiskleisti.

Ministras pirmininkas Kristerssonas, jo garbei, savo kalboje tai pripažino: „Faktas tas, kad daugelis iš mūsų tai numatė ir apie tai perspėjo.

Per pastaruosius dešimt metų atsirado ir sustiprėjo sunkus organizuotas nusikalstamumas. Per dešimt metų nužudymų, įvykdytų šaunamaisiais ginklais, skaičius patrigubėjo. Prie tokios padėties mus privedė politinis neveiklumas ir sąmoningas nemokšiškumas. Tokia padėtis susiklostė dėl neatsakingos imigracijos politikos ir nesėkmingos integracijos.”

Tai labai nuoširdūs žodžiai, nors ministras pirmininkas šiek tiek meluoja: studijavęs Švedijos politiką ir aktyviai joje dalyvavęs nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios (kai dar gyvenau šioje šalyje), galiu pranešti, kad dar visai neseniai pats Kristerssonas kategoriškai atsisakė sieti imigraciją su organizuotu nusikalstamumu.

Supratęs, kad jo vadovaujamai trijų partijų centro dešinės koalicijai labai reikia dešiniųjų Švedijos demokratų parlamentinės paramos, kad laimėtų 2022 m. rinkimus, Kristerssonas pakeitė retoriką ir pasekė jų pavyzdžiu kritikuodamas šalies migracijos politiką.

Ką gi, kartais politikų valdžios troškimas yra naudingas šaliai.

Drąsiai bandydamas patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamas grupuotes, premjeras paskelbė keletą šalies baudžiamojo kodekso pakeitimų. Jais siekiama smarkiai padidinti laisvės atėmimo bausmių trukmę ir suteikti vyriausybei galimybę išsiųsti užsienio piliečius vien už ryšių su nustatytais nusikaltėliais palaikymą.

Visos Ministro Pirmininko paskelbtos reformos, žinoma, yra sveikintinos. Problema ta, kad jos nepadės pasiekti esminių pokyčių, kurių jis siekia. Ir viena iš pagrindinių to priežasčių yra Švedijos policijos nekompetencija.

Tai pripažįsta ir pačios vidaus valdžios institucijos. Štai Nacionalinio operacijų direktorato vadovė Karin Jötblad sensacingame pareiškime atmetė „naivius” įsivaizdavimus apie policijos darbą, pačią visuomenę ir kovą su imigracijos skatinamu nusikalstamumu.

Jötblad labai atvirai pripažino, kad Švedijos policija negali sustabdyti organizuoto nusikalstamumo. Ji pažymėjo, kad ši problema išėjo iš kontrolės prieš 20 metų, ir nuo to laiko padėtis vis blogėja. Dabar šis reiškinys yra tokio plataus masto ir sudėtingas, kad policija negali su juo susidoroti.

Jos kapituliantiškam požiūriui į organizuotą nusikalstamumą pritaria ir policijos komisaras Jale Polarevius. Rugsėjo 12 d. po trijų šaudynių Upsaloje, kur jis vadovauja kriminalinei policijai, J. Polarevius skundėsi, kad jam labai trūksta resursų.

Vien jo mieste, kuriame gyvena mažiau nei 200 000 žmonių, policija žino apie daugiau nei 550 aktyvių gaujų narių. Polarevičius teigė, kad policija neturi pakankamai išteklių stebėti net 10% žinomų gangsterių – tų, kurie, policijos komisaro nuomone, turi daugiausia galimybių tapti konkurentų taikiniais.

Pagalvokite apie tai sekundę. Upsalos, ketvirto pagal dydį Švedijos miesto, policija nesugeba sulaikyti nė dešimtadalio savo jurisdikcijoje esančių gangsterių. Tad kaip jie vykdys įstatymus ir kovos su nusikalstamumu?

Polarevijaus nusivylimui vietos ar regioniniu lygmeniu antrina Jötblad nacionaliniu lygmeniu. Šių aukštų policijos pareigūnų žodžiai yra tikra sensacija: Švedijos policija pralaimėjo kovą su organizuotu nusikalstamumu.

Jų prisipažinimai savaip sveikintini, nes jie pripažįsta realybę, kuri, daugelio švedų nuomone, jau seniai vyrauja: nusikalstamos struktūros valdo šalį savo nuožiūra. O valstybė bejėgė jas sustabdyti.

Bet palaukite, gal už šių skambių pareiškimų slypi kas nors kita? Ar gali būti, kad šie du aukšto rango policijos pareigūnai paprasčiausiai tirština spalvas, kad parlamentas padidintų policijos biudžetą?

Politinis cinikas kiekviename iš mūsų linkęs išgirsti būtent tai. Tačiau yra vienas BET. Savo kalboje ministras pirmininkas Kristerssonas sakė, kad pradėjo konsultacijas su Švedijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu dėl pagalbos kovojant su organizuotu nusikalstamumu:

„Rytojui sukviečiau nacionalinės policijos komisarą ir vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą į susitikimą aptarti, kaip ginkluotosios pajėgos galėtų padėti policijai kovojant su organizuotu nusikalstamumu.”

Šis pareiškimas nuskambėjo praėjus geroms šešioms minutėms nuo kalbos pradžios – trukusios viso aštuonioms minutėms. Viskas, kas buvo pasakyta anksčiau, buvo skirta paruošti auditoriją šiai akimirkai.

Jo kalbos struktūra yra labai iškalbinga. Švedijos politinė retorika apskritai labai skiriasi nuo kitų šalių, ypač Jungtinių Valstijų, retorikos.

Amerikos politikas nori kuo anksčiau išsakyti savo mintį, kad ją pabrėžtų, o švedų politikas apie sunkius dalykus kalba tik iš pareigos. O kai jam tenka tai daryti, jis tai išsako kuo labiau paguodžiančiais žodžiais.

Šiuo atveju Kristerssonas pirmiausia paaiškino, kad padėtis labai rimta ir kad jo vyriausybė pasiryžusi padaryti viską, kas nuo jos priklauso.

„Bombą” galima mesti tik kuo labiau nuraminus visuomenę. Gerbiamieji piliečiai, į kovą su organizuotu nusikalstamumu turės įsitraukti ir kariuomenė.

Iki šiol toks Švedijos ginkluotųjų pajėgų vaidmuo policijoje buvo neįsivaizduojamas. Kaip ir kitose civilizuotose šalyse, Švedijoje toks ginkluotųjų pajėgų panaudojimas yra teisiškai uždraustas.

Be to, įstatymas, draudžiantis kariniams daliniams dalyvauti policijos operacijose, buvo sugriežtintas po 1931 m. incidento, kai kariuomenės dalinys atidengė ugnį į streikuojančius darbininkus Odaleno mieste Švedijos šiaurėje.

Vien tai, kad Kristerssonas norėjo įtraukti kariuomenę į valstybės pastangas palaikyti teisėtvarką, yra sensacija. Jei premjero konsultacijas su vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu vertinsime policijos komisarų Jötblado ir Polarevijaus pareiškimų kontekste, tai veikiau yra desperacijos ženklas.

Kristerssono vyriausybė į valdžią atėjo prieš metus. Nuo to laiko politikai, matyt, suprato, kokiu mastu jų pirmtakai apleido organizuotą nusikalstamumą, leisdami jam įsitvirtinti.

Apžvelgę problemą iš visų pusių, Kristerssonas ir jo vyriausybė nerado kito sprendimo, kaip tik pasikliauti paskutine valstybės priemone jėgos monopolijai įtvirtinti – ginkluotosiomis pajėgomis.

Likusi Europa turi suvokti padėties rimtumą. Švedijos vyriausybė prarado jėgos monopolį savo teritorijoje.

Jokia sveiko proto vyriausybė nesiimtų ginkluotųjų pajėgų kovai su nusikalstamumu – organizuotu ar neorganizuotu – nebent civilinės teisėsaugos funkcijos būtų rimtai pakenktos arba korumpuotos iki visiško žlugimo. (Švedija turi abi šias problemas. Štai teisėsaugos korupcijos pavyzdžiai:

– Vieno didžiausių Švedijos teismų darbuotojas buvo suimtas dėl kaltinimų perdavus slaptus dokumentus vienos didžiausių šalies nusikalstamų grupuočių vadovui.

– Vienos didžiausių šalies nusikalstamų gaujų (kurią sudaro etniniai kurdai) veiklą tiriantis prokuroras yra vieno iš jos vadeivų pusbrolis.

Vėlgi: jei tai būtų pavieniai pavyzdžiai, ištraukti iš konteksto, juos būtų galima atmesti kaip nelaimingas ir apmaudžias baudžiamosios justicijos sistemos klaidas.

Tačiau, atsižvelgdami į akivaizdžius policijos prisipažinimus ir desperatiškus ministro pirmininko bandymus pasitelkti į pagalbą kariuomenę, šiuos korupcijos pavyzdžius turėtume vertinti kaip rodančius Švedijos teisėsaugos tendencijas.

Daugelis švedų ministro pirmininko pareiškimą sutiks pritariamai linksėdami. Jie su palengvėjimu atsikvėps ir manys, kad tai išspręs problemą. Deja, jie beveik neabejotinai nusivils. Pirmiausia dėl to, kad Švedijos kariuomenė neturi didelių išteklių, kuriuos galėtų skirti organizuotam nusikalstamumui.

Nuo 2020 m. visoje Švedijos kariuomenėje, įskaitant jūreivius ir kareivius, dirbo 15 200 karo tarnautojų.

Su organizuotu nusikalstamumu kovojanti kariuomenė turi dvi pilnas brigadas ir vieną „sumažintą” brigadą. Kaip minėta, šie duomenys yra trejų metų senumo, o įvairūs kariuomenės pareiškimai rodo, kad kariuomenė aktyviai siekia padvigubinti pajėgas iki keturių pilnų brigadų.

Tačiau net ir turėdama keturias pilnas brigadas Švedijos kariuomenė teisėsaugos operacijose galėtų įdarbinti tik 20 000 vyrų.

Kartu kariuomenė net negalės pretenduoti ginti šalį nuo išorės priešų. Jiems netgi teks atsisakyti bendrų pratybų ir operacijų su kitomis šalimis.

Kristerssono kabineto teisingumo ministro Gunnaro Strömmerio (Gunnar Strömmer) teigimu, visoje Švedijoje veikiančioms organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms iš viso priklauso 30 000 narių.

Visose Švedijos policijos pajėgose dirba 22 000 pareigūnų, įskaitant pareigūnus ir susijusį personalą. Kai kuriais skaičiavimais, faktinis darbuotojų skaičius siekia apie 11 000.

Taigi, net jei Švedijos vyriausybė mestų visus savo policijos pareigūnus į kovą su organizuotu nusikalstamumu, jų skaičius būtų mažesnis. Vyriausybei tektų pridėti dvi pilnas karinio personalo brigadas, kad galėtų konkuruoti su gangsteriais „darbo jėgos” požiūriu.

Tikrovėje teisėsaugos institucijų veikla organizuota kitaip: nusikaltėlių visada bus daugiau nei policininkų. Tačiau 30 000 Strömmerio minimų nusikaltėlių yra organizuotų nusikaltėlių grupuočių nariai, turintys didelių išteklių – pinigų, ginklų, sprogmenų ir pan.

Vienintelė išvada, kurią galiu padaryti iš viso to, yra ta, kad Švedija, kaip valstybė, randasi laisvo kritimo būsenoje. Tokią išvadą, be kita ko, padariau dėl to, kad, mano vertinimu, kariuomenės pagalba a priori bus nepakankama, rašo straipsnio autorius.

Meldžiuosi ir viliuosi, kad klystu, nes jei esu teisus, Švedija kaip darni nacionalinė valstybė pamažu išnyks. Šalis „libanonizuosis” arba „balkanizuosis” – priklausomai nuo to, kokia analogija jums labiau patinka. Valstybės nykimas spartės, o šalis suskils į nevalstybinių subjektų valdomas teritorijas.

Norite pasakyti, kad aš išprotėjau? Galbūt. Bet nesu pirmas žmogus, kuris tai sako. Prisiminkite Bruce’o Bowyerio knygą „Kol Europa miegojo: kaip radikalusis islamas naikina Vakarus iš vidaus” (While Europe Slept: How Radical Islam is Destroying the West from Within).

Straipsnio autorius Svenas Larsonas yra politinis ekonomistas ir rašytojas. Jis yra Roskildės universiteto (Danija) ekonomikos mokslų daktaras. Kilęs iš Švedijos, jis gyvena Amerikoje, kur pastaruosius 16 metų dirbo viešosios politikos srityje. Jis yra kelių knygų, tarp jų „Demokratija ar socializmas: lemtingas klausimas Amerikai 2024 m.”, autorius.

šaltinis: sarmatas.lt