infa.lt

G7 ir Ursula von der Leyen Hirosimoje, 2023-05-20 | foto: Joe Bidenas „Twitter”

Oficialioji bravūra ir Vakarų žiniasklaidos šališkumas blogina politinį Ukrainos karinio konflikto diskursą ir mažina visuomenės paramą Kijevui. Pateikdami norimą vietoje tikrovės tik sustiprino nusivylimo poveikį. Tikrovė pasirodė esanti visai kitokia, rašo amerikiečių „National Interest” leidinys.

Arogancijos kaina yra didelė. Praėjus keturiems mėnesiams po liaupsinamo Ukrainos kontrpuolimo, kuris, nepaisant milžiniškų žmonių ir technikos nuostolių, davė minimalių teritorinių rezultatų, parama Kijevui akivaizdžiai mažėja.

Nusivylimą skatina didėjanti ekonominė našta ir tebesitęsiantys korupcijos skandalai Ukrainoje. Tačiau ne tik tai – padėtį blogina ir neigiama reakcija į pernelyg didelį Vakarų, ypač Amerikos, užsienio politikos institucijų pasitikėjimą savimi ir aroganciją.

Ilgus mėnesius skeptikų balsai buvo nustumiami į šalį, o žiniasklaidoje Vakarų karinis ir technologinis pranašumas buvo priešpastatomas Rusijos atsilikimui ir netvarkai. Dar birželio mėnesį ekspertai užtikrintai prognozavo, kad NATO protas įveiks brutalią Rusijos jėgą. Tai tik padidino nusivylimą ir netikėjimą, kuris pasireiškė spalio mėnesį.

Kas gali likti abejingas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų aukai: daugiau nei 20 000 žuvusiųjų dėl vos 200 kvadratinių kilometrų teritorijos. Ar tai neprimena Pirmojo pasaulinio karo žudynių?

Rusijai ir toliau okupuojant apie 100 000 kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos, visiškas Ukrainos „kontrpuolimo” beprasmiškumas yra akivaizdus. Tačiau Briuselio ir Vašingtono pareigūnai tvirtina, kad Kijevo kontrpuolimas buvo sėkmingas, ir giria labai nedidelius laimėjimus ir iliuzines pergales.

Tuo pat metu būrys į pensiją išėjusių JAV kariškių perdeda Rusijos silpnumą ir įžvelgia pergalę, kurią esą galima pasiekti vos vieną kitą kartą perdavus Ukrainai kokį nors žaidimą keičiantį „stebuklingą ginklą”. Kodėl tuomet iki šiol Kijevui tiekta NATO ginkluotė, įskaitant šimtus modernių tankų, tinkamai neveikė?

Šie kariškiai apgailestauja dėl Rusijos minų laukų ir gilių griovių, pamiršdami pripažinti, kad Rusija tiesiog įnirtingai kovoja, naudodamasi tiek taktiniais, tiek technologiniais pranašumais – nuo klastingo elektroninio karo iki žudančių prieštankinių dronų.

Bet argi mums nesakė, kad Rusijos technologijos smarkiai atsilieka nuo Vakarų technologijų? Ir kad Ukraina turi dronų armiją, o demoralizuoti rusų šauktiniai yra prastai ginkluoti, blogai valdomi savo vadų ir nuolat atsiduria ties dezertyravimo riba?

Konflikto žiaurumas kursto aistras. Susižavėjimas Ukraina, neapykanta Rusijai ir pasityčiojimas iš jos kursto viešas diskusijas ir trukdo objektyviai analizei. O ši analizė pagal savo apibrėžimą turėtų būti nešališka. Jei analitiniai centrai taps priklausomi nuo šališkumo, o žiniasklaida bus jų rėmėja, matysime tik tai, ką norime matyti.

Ukrainos atveju perdėta parama jai yra tam tikra mūsų (JAV) reakcija į nesėkmes Irake ir Afganistane. Ten mes taip pat labai nuvertinome priešą, o tai lėmė klaidingą taktiką, nesėkmingas operacijas ir dabar mažėjančią visuomenės paramą šioms intervencijoms.

Taigi, kas toliau? Kaip visada, klaidingas numatytasis pasirinkimas yra eskalacija, t. y. Kijevo aprūpinimas daugiau ginklų ir šaudmenų. Bet ar kelių eskadrilių F-16 ir kelių šimtų ATACMS pakaks Rusijai nugalėti?

Rusijos nuvertinimas

Vieną birželio vidurio rytą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prabudo su bloga žinia. Prieš aušrą Ukraina smogė tiltui, jungiančiam Krymą ir žemyninę Rusijos dalį.

Jei V. Putinas būtų sekęs Amerikos žiniasklaidą, jis būtų tikrai sunerimęs. Juk ekspertai vienas per kitą šaukė, kad šis išpuolis buvo rimtas smūgis Rusijos kariniams pajėgumams, nes tiltas buvo gyvybiškai svarbi fronto aprūpinimo linija.

Tačiau kol šie ekspertai gyrė ataką kaip Kijevo triumfą, V. Putinas tik gūžčiojo pečiais, prognozuodamas Maskvos pergalę. Kas tai buvo: paprasčiausias neigimas ar Putinas žinojo kažką svarbaus apie Rusijos atsparumą?

Iš tikrųjų, nepaisant pradinių perdėjimų, buvo sutrikdytas tik kelių eismas, o traukiniai, gabenantys karinius reikmenis, toliau netrukdomai judėjo per tiltą.

Be to, Ukraina tą patį tiltą užpuolė ir 2022 m., tačiau, nepaisant panašių prognozių apie statinio griūtį, remonto darbai greitai atstatė visišką jo funkcionalumą. Tiesą sakant, Krymo tiltas simbolizavo Rusijos atsparumą Vakarų paniekinamų šypsenų akivaizdoje per pastarąjį dešimtmetį.

Juk iš pradžių daugelis ironizavo, kad Rusijai trūksta žinių, kaip pastatyti ilgiausią tiltą Europoje, o kai kurie net prognozavo, kad tiltas sugrius nuo savo svorio. Taigi šis galingas inžinerijos stebuklas kviečia mus peržiūrėti savo stereotipus.

„Rusijai baigiasi amunicija”. Įvedus šią frazę į „Google” paieškos sistemą, gausite beveik dešimt milijonų rezultatų, nes įvairios jos versijos per pastaruosius metus buvo skelbiamos Vakarų laikraščių antraštėse.

CNN, „Newsweek”, „The Economist”, „Forbes” ir „Foreign Policy” prisijungė prie šio choro, pakartodami JAV ir Jungtinės Karalystės gynybos pareigūnų vertinimus. Laikraštis „Washington Post” 2022 m. birželį prognozavo, kad rusiška amunicija greitai baigsis ir Rusija per kelis mėnesius „išnaudos savo kovinius pajėgumus”.

Tačiau 2023 m. birželį ta pati žiniasklaida pranešė, kad iš tikrųjų kritinį raketų ir artilerijos trūkumą jaučia ne Rusija, o Ukraina. Kas yra tas kritinis trūkumas? Rusija dabar per dieną pagamina daugiau kaip 10 000 artilerijos sviedinių, o Ukraina – tik 5 000.

Jungtinėms Valstijoms prireikia savaičių, kad pagamintų tai, ką Ukraina iššaudo per kelias dienas, o NATO sąjungininkės „pasiekė dugną”, dovanodamos Kijevui savo sviedinių atsargas. Tuo tarpu Rusija vis dar lenkia Vakarus, nepaisant „žlugdančių” sankcijų, kurios turėjo nuslopinti jos karinius pajėgumus.

Panašiai Rusijos raketos ir toliau smogė Ukrainai praėjus metams po pranešimų, kad jų gamyba netrukus bus nutraukta, nes ginklų gamintojai buvo priversti naudoti kompiuterių mikroschemas iš buitinių prietaisų.

Ir vis dėlto mes paniekinamai šaipomės iš Rusijos teiginių, kad kitais metais ji padidins tankų gamybą 1 500 vienetų, t. y. tris kartus daugiau nei visas Ukrainai pristatytų Vakarų tankų skaičius.

„Kas iš to, kad Rusija gamina daugiau tankų? Ukraina juos tiesiog sunaikins raketomis ir dronais”. Taip tęsiamas pasakojimas apie tai, kaip Kijevas paneigia Rusijos skaičiaus pranašumą savo pranašumu aukštųjų technologijų „dronų armijos” kokybe.

Taip elgdamiesi nepastebime naujienų, kurios paneigia šiuos naratyvus, t. y. kad Rusija įsisavina naujas sistemas ir taktiką. Dabar Ukraina per mėnesį praranda iki 10 000 dronų dėl Rusijos kovos su dronais ginklų ir elektroninės kovos įrangos.

Rusija taip pat trikdo GPS signalus, kad išjungtų JAV tiekiamų ginklų, pavyzdžiui, JDAM planiruojančių bombų ir HIMARS raketų, nukreipimo sistemas.

Be to, Rusija sparčiai dislokuoja naują bepiločių orlaivių liniją, pavyzdžiui, droną kamikadzę „Lancet”, kuris sunaikino arba išjungė dešimtis naujai pristatytų Vakarų tankų ir šarvuočių, taip užkirsdama kelią greitam proveržiui, kuris turėjo įvykti po milijardus dolerių kainavusių NATO šarvuotos technikos pristatymų ir kelis mėnesius trukusių Ukrainos karių mokymų aljanso vietose.

Karinio konflikto migla

Mūšio laukas Ukrainoje – tai plačios, lygios dirbamos žemės, kurias kerta miškų masyvai. Jį dengia galingos priešlėktuvinės gynybos sistemos, nuolat stebi Rusijos ir Ukrainos antžeminio ir oro stebėjimo sistemos, jį dengia abiejų pusių žvalgybinių dronų „antklodė”.

Dėl naktinio matymo galimybių „karo rūkas” pagaliau išsisklaidė – bent jau penkiolikos kilometrų atstumu palei fronto liniją.

Nedaug kas gali judėti net nedideliais atstumais nepastebėtas. O būti aptiktam reiškia būti atakuojamų dronų, artilerijos, raketų (pvz., HIMARS) ir raketų „oras-žemė” (pvz., rusiškų LMUR) taikiniu.

Rusai tai patyrė pirmajame konflikto etape, patirdami didelių nuostolių, kai buvo atremtas jų puolimas į Kijevą. Paskutinė didelė Maskvos pergalė – Artemovsko miesto užėmimas šių metų gegužę – buvo pasiekta dešimčių tūkstančių gyvybių kaina.

Tačiau dabar kenčia Kijevas, nes jo kontrpuolimas, sumanytas kaip proveržis per Rusijos gynybos linijas, vietoj „žaibiško kirčio” vyksta kruvinu šliaužimu.

Tiesa, ukrainiečiai ir jų NATO patarėjai nepakankamai įvertino Rusijos minų laukų tankumą. Ir nors minos daro didelę tiesioginę žalą priešui, jos taip pat veikia netiesiogiai, apribodamos transporto priemonių judėjimą saugiais maršrutais ir siaurais keliukais, kur jos tampa lengvesniais taikiniais rusų artilerijai ir bepiločiams lėktuvams.

Birželį, per mūšį Zaporožės fronte Rusija sunaikino visą ukrainiečių šarvuočių koloną, įskaitant neseniai įsigytus vokiškus tankus „Leopard” ir amerikietiškus BMP „Bradley”.

Dėl šios Maskvą džiuginančios pergalės ši vieta buvo įamžinta kaip „Bradley aikštė”. Išvada tokia: dabar bet kokia didelė šarvuočių koncentracija yra greitai aptinkama, o bet kokia didelė karių kolona yra panašiai atskleidžiama ir tampa taikiniu.

Dėl daugiapakopio stebėjimo, įskaitant bepiločių orlaivių būrius, kurie realiuoju laiku aptinka ir nukreipia Rusijos artileriją, plataus masto puolimo, panašaus į „Audrą dykumoje”, nebuvo įmanoma surengti.

Kita problema – Ukrainos atsilikimas nuo Rusijos oro erdvėje ir dėl to nesugebėjimas nutiesti kelio savo šarvuočiams ir pėstininkų daliniams, smogiant Rusijos gynybai iš dangaus.

Net bataliono lygio operacijos tapo problemiškos, jau nekalbant apie brigados lygio „blictrigą”, kurį daugelis įsivaizdavo. Ukrainos veikla apsiriboja kuopos ar būrio lygmens operacijomis, kai kelios dešimtys karių, palaikomi kelių kovos mašinų, slapta juda miško juostų priedangoje.

Remiami bepiločių lėktuvų ir artilerijos ugnies, jie siekia susilpninti priešą tiek, kad būtų galima pulti rusų griovius.

„Nerangūs ir bailūs rusai”?

Kartais Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms kas nors pavyksta. Tačiau dažnai ukrainiečiai yra aptinkami gerokai iš anksto, ir rusai surengia jiems pasalą su niokojančia artilerijos ugnimi.

Dėl kiekvieno griovio kovoja snaiperiai ir šturmuotojai, o virš galvų ūžia mirtini dronai. Ukrainiečiai toliau žengia į priekį, o jų drąsa Vakarų žiniasklaidoje aprašoma su įkvepiančiomis detalėmis. Tačiau niekur nematyti straipsnių apie rusus, kurie kovoja taip pat įnirtingai ir patiria didelių nuostolių.

Po daugybės istorijų apie rusų vadovybės trūkumus ir dezertyravimą rusų gretose, faktas, kad rusai kovoja drausmingai ir sutelktai, nutildė tuos, kurie prognozavo priešingai.

Pirmasis tiesioginis Rusijos atkaklaus pasipriešinimo pripažinimas didžiojoje JAV žiniasklaidoje nuskambėjo visai neseniai per CNN. Šį pripažinimą pateikė ne Vakarų ekspertai, o patys Ukrainos kariai.

Nusivylę, kad NATO rėmėjai pasmerkė jų silpną žygį, jie skundėsi: „Tikėjomės ne tokio atkaklaus pasipriešinimo. Rusai laikosi. Jie turi gerus vadus. To dažnai nepasakysi apie priešą”.

Visai būdinga, kad JAV žiniasklaidoje tokių komentarų akivaizdžiai nėra. Bet ar karo reportažų tikslas yra nevaržomai šlovinti savo sąjungininkus?

O gal reikėtų pateikti subalansuotą situacijos vertinimą, nepriklausomai nuo to, ar nugalėjo geriečiai, ar blogiečiai? Šis šališkumas, nukreiptas prieš kareivių narsą, akivaizdus ir nušviečiant ginklus, kuriais jie kovoja.

Po naratyvo, kad „ukrainiečių smegenys svarbesnės už rusų brutalią jėgą”, keli Kijevo karinio arsenalo patobulinimai buvo pristatyti kaip beveik „stebuklingi ginklai”. Tai raketos HIMARS, tankai „Leopard”, pėstininkų kovos mašinos „Bradley”, raketos „Storm Shadow” ir kasetiniai šaudmenys DPICM.

Visa tai neva yra „žaidimo pokyčiai”. Tačiau šios didelės viltys nepasiteisino, ir daugiausia dėl ginklų, kuriuos rusai naudoja jiems atremti. Maskvos arsenalą sudaro elektroninės kovos (EW) sistemos, kuriomis numušamos dešimtys ukrainiečių bepiločių orlaivių, taip pat GPS slopinimo sistemos JAV raketoms HIMARS ir planiruojančioms bomboms JDAM.

Jų didžiulis efektyvumas, iki šiol nežinomas ukrainiečiams, nemaloniai nustebino Kijevą.

Netikėta buvo ir tai, kad Rusija pristatė naujas sistemas, pavyzdžiui, droną „Lancet”, kuris dėl didesnio nuotolio, didesnės naudingosios apkrovos ir gerų trikdymo galimybių naikina Ukrainos šarvuotą techniką.

Tarp kitų – naujos FAB planiravimo bombos ir patobulintos LMUR raketos, kurių veikimo nuotolis leidžia jas paleidžiantiems sraigtasparniams būti nepasiekiamiems Ukrainos priešlėktuvinei gynybai.

Šie Rusijos ginklai rimtai trukdo Ukrainos karinei pažangai, tačiau apie juos retai užsimenama pagrindinės žiniasklaidos analizėse. Juk dažniausiai kalbama apie tai, kad Rusijai trūksta tiksliųjų šaudmenų, o ne apie tai, kad ji kuria ir masiškai dislokuoja naujus jų tipus.

Užuot paklausęs savęs, kodėl ukrainiečiai labai nuvertino Rusijos atsparumą ir inovacinį potencialą, Kijevas pateisina savo nesėkmes tuo, kad „Maskva turėjo kelis mėnesius pasiruošti gynybinėms linijoms.

O žiniasklaidos ekspertai, dažnai tie patys, kurie prognozavo spartų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veržimąsi į priekį, dabar aiškina, kodėl šis veržimasis į priekį bet kokiu atveju negalėjo būti spartus.

Tačiau net ir tezė apie „mėnesius, kuriuos rusai turėjo paruošti gilią gynybą” yra nepakankama ir savanaudė. Juk Rusijos kariuomenei akivaizdžiai pavyko sukurti sudėtingesnę gynybos sistemą nei paprasti minų laukai ir tranšėjos, o tinkamas to supratimas yra būtinas analizuojant Ukrainos perspektyvas ir galimas šio karinio konflikto baigtis.

Neišvengiamas Rusijos „žlugimas”

Daugelis analitikų ir toliau optimistiškai vertina galimą Ukrainos pergalę, tačiau dabar mano, kad ji bus Rusijos – arba Rusijos kariuomenės, arba viso „Putino režimo” – žlugimo rezultatas.

Kitaip tariant, šie ekspertai savo prognozes grindžia ne pačių karinių operacijų analize, o spėjimais apie Rusijos karių ir piliečių atsparumą ir patriotizmą.

Kai kurie, pavyzdžiui, generolas Markas Milley, teigia, kad rusams „…trūksta lyderystės, valios, jų moralė silpna, o drausmė prastėja. Kiti, pavyzdžiui, buvęs CŽV direktorius Deividas Petreusas (David Petraeus), mano, kad Rusijos ryžtas gali „žlugti” dėl Ukrainos dronų atakų prieš Maskvą.

Tokios atakos „tiesiogiai priartina kovą prie Rusijos žmonių” ir gali juos įtikinti, kad, kaip ir pelkė, į kurią XX a. aštuntajame dešimtmetyje pateko SSRS Afganistane, šiandieninė Rusijos karinė invazija Ukrainoje yra „galiausiai neįveikiama”.

Netgi iš esmės blaivesnė Warographics’o analizė baigiama fantomine viltimi paremtu scenarijumi: Ukrainai susigrąžinus Bachmutą gali būti suduotas „triuškinantis psichologinis smūgis”, galbūt pakankamas, kad Rusija žlugtų.

Norų tenkinimas nėra tikrasis politikos pagrindas, ir nėra jokio pagrindo tikėtis, kad Ukrainai susigrąžinus Bachmutą būtų suduotas „triuškinantis psichologinis smūgis”, kurio pakaktų Rusijos žlugimui.

Tiesą sakant, toks smūgis jau buvo suduotas kaip tik Ukrainai, kuri prarado nepakeičiamą savo kariuomenės elitą beprasmiškai gindama miestą, kai prezidentas V. Zelenskis prisiekinėjo, kad jis niekada nežlugs.

Atrodo, kad patys Ukrainos kariai paneigia Milley teiginį, jog Rusijos ginkluotosioms pajėgoms trūksta vadovavimo, valios ir drausmės. Petreusas teisus, kad Kijevo bepiločių lėktuvų smūgiai nervina maskviečius, o Rusijos socialinės žiniasklaidos duomenys rodo nerimą dėl galimų jų aukų.

Tačiau tai nesukėlė visuotinių antiputiniškų ir antikarinių nuotaikų. Priešingai, parama V. Putinui išlieka stipri, o antivakarietiškos nuotaikos ir „susitelkimo aplink vėliavą” efektas tik sustiprėjo, nes, pasak Kremliaus propagandos, Rusijai tenka susidurti su visu NATO bloku.

Petreuso viltis, kad Rusijos elitas atmes konfliktą Ukrainoje kaip „neįveikiamą”, kaip sovietų elitas tariamai padarė su karu Afganistane devintajame dešimtmetyje, grindžiama klaidinga analogija. Senasis sovietų valdantysis elitas nelaikė Afganistano karo nereikalingu ir pernelyg nesirūpino visuomenės nuomone.

Prireikė naujo lyderio, kuris pirmenybę teikė geresniems ryšiams su Vakarais, Kinija ir musulmonų pasauliu (visi jie sovietų pasitraukimą iš Afganistano laikė išankstine détente sąlyga), kad būtų pradėta siekti sovietų pasitraukimo.

Nėra taip, kad kai kurie karai yra nebrangūs. Karas Afganistane buvo labai brangus, o karinė invazija Ukrainoje – dar brangesnė.

Kol nepasikeis elitas ir neatsiras naujas lyderis, mažai tikėtina, kad bus pripažintas pralaimėjimas dideliame kare, ypač tokiame, kuris pateisinamas „gyvybiškai svarbiais nacionaliniais interesais”.

V. Putinui ir jo kariniam-politiniam elitui geopolitinės sovietų pasitraukimo iš Afganistano ir kitų forpostų, ypač iš Vidurio Europos, pasekmės yra būtent tai, kodėl jie mano, kad Rusija dabar turi tvirtai laikytis dėl Ukrainos.

Putinas dabar yra silpnesnis ir (arba) stipresnis nei bet kada anksčiau

Jei tikėtume Vakarų žiniasklaida ir jos komentatoriais, šis vadovybės pasikeitimas Rusijoje įvyks netrukus. Jau keletą mėnesių – ypač po nepavykusio maišto birželį, kuriam vadovavo PKK „Wagner” vadovas Jevgenijus Prigožinas – Vakaruose buvo sutariama dėl V. Putino silpnumo ir galimo jo nušalinimo.

Anot vieno buvusio KGB karininko, kuris CNN sakė, kad Putino galios dabar „beveik nėra”, o valstybės autoritetas „laisvo kritimo būsenoje”.

Kitas CNN svečias, aukšto rango Ukrainos pareigūnas, pritarė, kad V. Putino autoritetas silpnėja, ir sakė: „Putino galia, kurią jis anksčiau turėjo, tiesiog žlunga”. Be kita ko, tai pagreitina Ukrainos pergalę, nes „labai paveikia Rusijos galią mūšio lauke”.

Tačiau paaiškėjo, kad šios prognozės buvo klaidingos: V. Putino valdžia dabar stipresnė nei anksčiau, V. Prigožino maištas nesulaukė palaikymo, PKK „Wagner” buvo sutramdyta, jos vadovas pašalintas, o V. Putinas pašalino pareigūnus, kurie kartojo V. Prigožino kritiką jo ar aukščiausios Rusijos karinės vadovybės atžvilgiu.

Kalbant apie karinį konfliktą Ukrainoje, nuo birželio rusų pasipriešinimas iš tikrųjų padidėjo. Kas buvo tas ukrainiečių pareigūnas, kuris teigė, kad V. Putino kariuomenė, kaip ir jo autoritetas, „griūva”? Tai buvo ne kas kitas, o Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Su visa pagarba Zelenskiui ir jo tarnybai, žurnalisto pareiga yra pasipriešinti propagandai ir reikalauti, kad po ekstravagantiškais teiginiais būtų pateikti tikri įrodymai.

Vietoj to Vakarų žiniasklaida nuolankiai priima pareigūnų argumentus, kuriuos vėliau kartoja komentatoriai ir apžvalgininkai, nes jie atitinka mūsų įsivaizdavimą apie „Putiną – pralaimėtoją”, žlungančią Rusiją ir Vakarų pranašumą.

Kitaip tariant, mes priimame šiuos argumentus tik todėl, kad jie maitina mūsų aroganciją.

Pažvelkite į Didžiosios Britanijos žvalgybos vadovo Richardo Moore’o pareiškimą, kad Putinas buvo priverstas „sudaryti sandorį su Prigožinu, kad išgelbėtų savo kailį”. Iš tikrųjų buvo priešingai.

Būtent Prigožinas – kad bent laikinai išgelbėtų savo kailį, nes jam grėsė mirties bausmė už valstybės išdavystę pagal nusikaltimų sumą – buvo priverstas sutikti su Putino sąlygomis.

Tyčiojimasis iš Putino kaip iš žmogaus, kuris atsitraukė bijodamas dėl savo gyvybės, neturi nieko bendra su žvalgyba. Šiuo metu tai dar kažkaip veikia, bet laikui bėgant žmonės pastebės susikaupusią klaidingų vertinimų ir nevykusių prognozių sankaupą.

Kai pasidaro sunku… ar atėjo laikas „viražui”?

Tai padeda paaiškinti neseniai atliktą JAV viešosios nuomonės apklausą, rodančią, kad didelė dalis amerikiečių dabar nepritaria didesnės karinės pagalbos Ukrainai teikimui.

Čia jie prisideda prie ES šalių, kuriose dalis visuomenės jau seniai, dar iki pastarųjų Ukrainos nesėkmių, manė, kad daugiau ginklų siuntimas tik pratęs nenugalimą konfliktą ir atitolins derybas dėl taikos.

Apklausos negali tiksliai įvardyti, kas lemia tokią visuomenės nuomonę: ar tai bendras „nuovargis nuo Ukrainos”, ar prarastas tikėjimas Kijevo galimybėmis laimėti, ar susirūpinimas dėl didelės mokesčių mokėtojams tenkančios naštos, ar nusivylimas naujienomis apie Ukrainos korupciją, ar nerimas dėl didelės milijonų ukrainiečių pabėgėlių asimiliacijos kainos.

Tačiau visa tai slypi už platesnio masto visuomenės tikėjimo savo lyderiais ir NATO ir ES elitu, kuris vis dar žada kovoti „tiek, kiek reikės”, kad pasiektų „lemiamą pergalę”, praradimo.

JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas neseniai gynė Ukrainos kontrpuolimą, teigdamas, kad dėl praėjusių metų kampanijos „jie (Rusija) jau pralaimėjo” ir „(Ukraina) jau atgavo apie 50% to, ką iš pradžių buvo užgrobę rusai”. Vadinasi, visa šių metų Ukrainos puolimo kampanijos esmė – susigrąžinti likusius 50 procentų.

Tą patį „suktuką” pateikia Karo tyrimų institutas (ISW) – gerbiamas analitinis centras, kurio proukrainietiška orientacija vis dėlto mažina jo objektyvumą. ISW teigia, kad Ukraina per mažiau nei šešias savaites susigrąžino daugiau teritorijos nei Rusija užėmė per ankstesnius šešis mėnesius.

Užuot vertinusi Kijevo kampaniją pagal jos deklaruotą tikslą – greitą proveržį, kad būtų nutrauktas Rusijos sausumos tiltas į Krymą – ISW Ukrainos nesėkmes sieja su Rusijos nesėkmėmis.

Tačiau net ir šis „viražas” nėra įtikinamas, nes naujausi Rusijos laimėjimai susiję su Bachmuto, didelio ir gerai įtvirtinto miesto (iki karo jame gyveno 73 000 žmonių), okupacija.

Priešingai, naujausi Ukrainos laimėjimai – tai atvirų laukų ir mažų kaimų, pavyzdžiui, Rabotino (500 gyventojų prieš karą), užėmimas.

Užtikrinti visuomenės paramą kariniam konfliktui dabar daug sunkiau nei 2000-ųjų pradžioje po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių. Tuomet pasipiktinimo jausmas ir Baltųjų rūmų pažadai apie greitą ir negailestingą pergalę prieš terorizmą įtikino daugelį palaikyti nesėkmingus nuotykius Irake ir Afganistane.

Visuomenės sąmonėje vis dar šviežia ne tik šių pastarųjų nesėkmių „arogancija ir klastingumas”, bet šiandien turime daug daugiau kritiškos informacijos šaltinių – nuo ekspertų žurnalų ir interneto svetainių iki kvalifikuotų analitikų, siūlančių išsamią naujausią informaciją ir nepriklausomus Ukrainos karo tyrimus.

Jie griežtai analizuoja mūsų karinių ir politinių vadovų pareiškimus. Ir, jeigu padėtis Ukrainoje smarkiai nepasikeis, ši ekspertų bendruomenės kontrolė išliks griežta.

Pasirengimas būsimiems siaubams

Tačiau ar tikėtinas staigus posūkis Ukrainoje? Po tiek daug nesėkmingų prognozių daugelis dabar abejoja Vašingtono, Briuselio ir Kijevo patikinimais. Ir tai ne tik nepavykusių prognozių skaičius, kuris savaime mažina tikėjimą Rusijos žlugimu.

Jų kokybė, arba kaip konkrečiai šios prognozės žlugo, taip pat kelia abejonių, ar jų autoriai supranta sisteminę situaciją, kurią jie prognozuoja.

Ekspertai, prognozavę, kad ekonominės sankcijos pakenks Rusijos kariniams pajėgumams, buvo priversti pripažinti, kad neteisingai suprato pagrindinius Rusijos ekonominės galios aspektus.

Kiti nepakankamai įvertino Rusijos karinį atsparumą (kaip išsamiai aprašyta pirmiau), nes klaidingai suvokė Rusijos nekompetenciją arba Vakarų karinį ir technologinį pranašumą.

Kai kurie tapo kognityvinės klaidos, pavyzdžiui, patvirtinimo šališkumo (angl. confirmation bias) – asmens polinkio ieškoti ir interpretuoti informaciją, kuri atitinka jo požiūrį, įsitikinimą ar hipotezę, aukomis.

Tokie komentatoriai specialiai ieško tik Rusijos silpnumo įrodymų, nes jų prielaidos jiems liepė jų ieškoti.

Kai dėmesys sutelkiamas į dezorganizaciją ir nesutarimus Rusijos kariuomenėje, t. y. kai ekspertai ir žiniasklaida trimituoja tik apie Rusijos karių ir karininkų skundus, net dezertyravimo atvejus, daroma prielaida, kad Rusijos kariuomenė neišvengiamai žlugs. Tačiau kiek Rusijos kareivių ir karininkų niekuo nesiskundžia?

O kiek paplitusi dezorganizacija ir nesutarimai Ukrainos kariuomenėje? O kur analizė, kodėl reguliariosios Rusijos kariuomenės nariai atmetė „Wagner” maištą? Problema šiuo atveju yra selektyvus informacijos pateikimas.

Tarp daugelio pavyzdžių – neseniai žiniasklaidoje pasirodęs pranešimas apie Maskvos „desperatišką” siekį sudaryti ginklų sandorį su Šiaurės Korėja.

Tačiau tuo pat metu visiškai ignoruojami Kijevo „desperacijos” požymiai, tokie kaip drastiškas sveikatos reikalavimų karinei tarnybai sumažinimas arba bandymai deportuoti atgal į Ukrainą vyrus, vengiančius šaukimo į karinę tarnybą ES šalyse.

Ukraina gali būti arčiau žlugimo nei Rusija. Iš tikrųjų gali būti, kad egzistuoja „asimetrinis nykimo gradientas” (taip kitaip galima pasakyti, kad Rusija patiria daugiau nuostolių nei Ukraina), tačiau net Kijevo pareigūnai pripažįsta, kad Rusijai gali pavykti išsilaikyti geriau nei Ukrainai.

Vėlyvą rudenį, kai orai paprastai sulėtina kovas ir karinės kampanijos nutraukiamos, Ukraina gali atgauti dar 200 kvadratinių kilometrų, bet kokia kaina? 2024 m. Rusija remsis daug didesnės sudėties ginkluotosiomis pajėgomis nei Ukraina.

Ukraina gali gauti daugiau NATO raketų, bet jos vargu ar „pakeis žaidimą” labiau nei prieš tai buvusios HIMARS ir „Storm Shadows”. Kijevas taip pat gaus kelias dešimtis naikintuvų F-16, tačiau jų paskubomis apmokyti pilotai, susidūrę su tankia ir sudėtinga priešlėktuvinės gynybos juosta, gali patirti rimtų nuostolių, kurie turės mažai įtakos karinio konflikto eigai.

O susidūręs su asimetriniu ginkluotės gradientu (NATO šalių nesugebėjimu ar nenoru toliau tiekti Ukrainai pakankamai amunicijos, kad galėtų neatsilikti nuo Rusijos), Kijevas, matyt, sieks pakeisti lygtį.

Tai reiškia jo naujus bepiločių lėktuvų smūgius Maskvai ir kitiems Rusijos miestams, reidus į Rusijos pasienio teritorijas ir aršius Krymo puolimus. Ukraina bandys išplėsti smūgių Rusijos Juodosios jūros uostams ir Juodosios jūros laivyno laivams skaičių ir galbūt bandys visam laikui sunaikinti Krymo tiltą.

Tačiau Rusija darys tą patį, tobulindama savo bepiločių lėktuvų ir raketų pajėgas (įskaitant perimtų NATO ginklų kopijavimą), kad smogtų aerodromams, geležinkeliams, uostams ir kitai infrastruktūrai smarkiau nei bet kada anksčiau.

Padidėtų civilių aukų skaičius ir cheminių ar branduolinių „avarijų” rizika

Šauksmai, kad „Ukraina turi ryžtingai laimėti, o turėdama geresnę NATO ginkluotę ji tikrai tai padarys”, nėra nei pagrįsta karinė strategija, nei atsakinga politinė diskusija. Tokius raginimus išsakantys asmenys primena britų Antrojo pasaulinio karo lyderį Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill), kuris tamsiausią valandą sustiprino tautos ryžtą ir atvedė ją į triumfą.

Tačiau jie retai prisimena britų vyriausiąjį vadą Pirmojo pasaulinio karo metais feldmaršalą Douglasą Haigą, kuris primygtinai tvirtino, kad Vokietija žlugs, jei sąjungininkai pradės dar vieną puolimą.

Galiausiai šie jo sprendimai tik pratęsė alinantį išsekimo karą, pareikalavusį milijonų gyvybių. Arogancija yra ne tik mūsų, bet ir Ukrainos priešas.

Straipsnio autorius: Robert David English – buvęs Pentagono politikos analitikas, Pietų Kalifornijos universiteto Vidurio Europos studijų direktorius. Jo darbai skirti bendriems Rytų Europos regioninių santykių klausimams ir konkretiems etniškumo, tapatybės ir nacionalizmo klausimams. Jis rengia knygos apimties studiją „Mūsų broliai serbai: istorija, mitas ir rusų nacionalinio identiteto politika”.

šaltinis: sarmatas.lt