infa.lt

Europos pramonę smaugia didžiulės sąskaitos už energiją ir biurokratija, rašo „Spiked” portalas. Kadaise Europa buvo inovacijų ir plėtros centras. Tad kodėl tiek daug pramonės milžinų dabar perkelia gamybą kitur?

Prieš kelias dienas didžiausia pasaulyje chemijos bendrovė BASF paskelbė, kad mažina gamybos apimtis Europoje, uždaro keletą gamyklų Vokietijoje ir panaikina beveik 2 600 darbo vietų.

Vokietijos chemijos milžinė kaip vieną iš priežasčių nurodė energijos kainų šuolį, tačiau nutylėjo kitus, ne mažiau svarbius veiksnius. Visų pirma, Europos rinka nebėra konkurencinga pasauliniu mastu dėl pernelyg didelės biurokratijos ir per didelių mokesčių. Ateityje Europos klientams chemikalai bus tiekiami iš Kinijos, Pietų Korėjos ir JAV.

BASF yra Vokietijos bendrovė, tačiau iš tikrųjų ji yra dar senesnė už pačią Vokietiją. Ji gimė 1865 m., šešeriais metais anksčiau už Vokietiją, kuri susivienijo tik 1871 m. Daugeliu atžvilgių BASF atstovauja XIX a. Europos ekonomikos išradingumui, todėl gali būti kaip padėties Senajame pasaulyje ir jo ateities XXI amžiuje kamertonas.

XVII-XIX a. Vakarai dominavo pasaulyje. Tačiau atidžiau pažvelgus į šiuos tris šimtmečius matyti, kad jie buvo kupini karų, korupcijos ir suirutės. Šiuo laikotarpiu buvo pasikėsinta į kelis JAV prezidentus, vyko Amerikos pilietinis karas, buvo nužudytas Rusijos caras Aleksandras II, kilo visuotiniai darbininkų neramumai.

Nepaisant viso to, tai buvo spartaus vystymosi laikotarpis. Gyventojų skaičius augo, gamyba plėtėsi, visose srityse buvo diegiamos naujovės. Progresas ėjo šuoliais. Per šimtą metų buvo padėti modernaus pasaulio pamatai. 1831 m. Maiklas Faradėjus atrado magnetinę indukciją.

1840 m. Justus von Liebigas atrado augalų metabolizmą (medžiagų apykaitą). 1865 m. Džeimsas Klerkas Maksvelas (James Clerk Maxwell) aprašė elektromagnetizmo reiškinį. Vos per 30 metų žmonija išvystė pakankamą fizinio pasaulio supratimą, kad galėtų gaminti elektrą, dirbtines trąšas ir diegti belaidį ryšį.

Kunkuliuojanti Vakarų socialinė energija atvedė juos prie pasaulinio dominavimo. Tai tapo įmanoma prailginus vertingiausio iš visų išteklių – žmonių – „naudingo tarnavimo laiką” ir išplėtus jų „gamybinį pajėgumą”. Tobulėjant medicinai ir kylant higienos standartams, ilgėjo gyvenimo trukmė ir didėjo gimstamumas.

Augant gyventojų skaičiui, tinkamos žemės ūkio paskirties žemės ėmė trūkti. Tuomet į pagalbą atėjo Vokietijos bendrovė. Fricas Haberis, Robertas Le Rossignolis ir Karlas Boschas BASF lėšomis padėjo pagrindus dirbtinių trąšų gamybai. XX a. pradžioje atradus „Haberio ir Boscho procesą”, žemės ūkio pramonė galėjo išmaitinti vis didėjantį pasaulio gyventojų skaičių.

Kadaise Europa buvo inovacijų ir plėtros centras. Tad kodėl tiek daug pramonės milžinų dabar perkelia gamybą kitur? Iš Europos pasitraukia ne tik BASF ir Vokietijos chemijos pramonė, kuria dar neseniai buvo labai žavimasi. Neseniai ir „Volkswagen” paskelbė, kad didelę dalį savo gamybos perkels iš Vokietijos į JAV.

Ir ši neganda paliečia ne tik Europą. Nors JAV desperatiškai bando sumažinti savo priklausomybę nuo Azijos, jos pastebėjo, kad joms trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, kuri padėtų sugrąžinti gamybą į normalias vėžes; Amerika dešimtmečius neinvestavo į savo pramonės bazę.

Iš pirmo žvilgsnio Europos ir JAV ekonomikos vis dar yra stipriausios pasaulyje. Tačiau ir Kinija XVI a., prieš jos nuosmukį, atrodė nepasiekiama. Dauguma ekonominių tendencijų Vakarams nežada nieko gero. Pavyzdžiui, energijos gamyba. Vartotojai nuo Kalifornijos iki Kopenhagos jau dabar susiduria su didelėmis kainomis.

Dar blogiau, kad vyriausybinės agentūros, pavyzdžiui, JAV branduolinės energetikos reguliavimo komisija, uždaro atomines elektrines visur, kur tik gali jas pasiekti. Tuo tarpu Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kurie paprastai menkinami vadinant juos didele degaline, pernai pastatytas trečias branduolinis reaktorius per dešimtmetį.

O kaipgi atsinaujinančioji energija, taip dažnai reklamuojama kaip panacėja klimato problemoms ir energijos kainų kilimui spręsti? Net ir atmetus gerai žinomas vėjo ir saulės energijos problemas, tokias kaip nepastovumas, naujos elektrinės vis dar nėra statomos tokiu tempu, kokio reikia mūsų visuomenei aprūpinti energija.

Norėdama pastatyti vėjo jėgainių parką prie Didžiosios Britanijos Norfolko pakrantės, bendrovė „Boreas” turėjo pateikti net 13 275 puslapių aplinkosaugos vertinimą. Tai 144 puslapiais daugiau nei visi Levo Tolstojaus raštai ir Prusto septynių tomų opusas „Prarasto laiko beieškant”, sakė Samas Dumitriu (Sam Dumitriu) iš organizacijos „Remaking Britain”.

Vokietija, norėdama iki 2030 m. pasiekti savo žaliojo perėjimo tikslus, turės pastatyti 43 futbolo aikštes saulės baterijų ir 1 600 šilumos siurblių per dieną bei 27 sausumos ir keturias jūros vėjo jėgaines per savaitę. Nėra prasmės aiškinti, kad tai iš esmės nepasiekiama.

Vakarai apgaudinėja patys save. Esame verčiami tikėti, kad Naujasis žaliasis kursas ir baterijų inovacijos stebuklingai išspręs visas mūsų problemas. Jei turėtume protėvių gyvybingumo, dar galėčiau tuo patikėti. Bet mes jo neturime.

Nė vienos civilizacijos istorijoje nėra tobulų akimirkų, tačiau kai kurie laikotarpiai tokie atrodo po fakto. Pagrindinis klausimas, kurį turi užduoti bet kurios šalies vadovas, yra toks: kur mes einame – žemyn ar aukštyn? Beje, didžiosios dalies Europos šalių atžvilgiu atsakymas visiškai akivaizdus.

Straipsnio autorius, Ralfas Schoellhammeris yra Vienos Vebsterio universiteto ekonomikos ir politikos mokslų docentas.