infa.lt

Daugelis ekspertų dirbtinį intelektą laiko kone pagrindine grėsme žmonijai. Tačiau kiek šios baimės yra pagrįstos?

Mašina prieš žmogų

Beveik kasdien girdime, kad robotai visur pakeičia žmones. Optimistiškiausios prognozės teigia, kad per ateinančius dešimtmečius dėl mašinų darbo neteks milijonai žmonių. Tačiau daugeliu atvejų kalbame apie labai specializuotas programas, kurios, nors ir gali pakeisti vieną specialistą, niekada netaps „alternatyva” Homo sapiens.

Ne paslaptis, kad dirbtinis intelektas jau gali konkuruoti su žmonėmis. Ryškiausias to pavyzdys – „Google” sukurta programa „AlphaGo”. Anksčiau įvairios programos jau įveikė žmones šaškių, šachmatų ir nardų žaidimuose. Tačiau senovės kinų loginis žaidimas go buvo laikomas „per sudėtingu dirbtiniam intelektui”.

Jame yra ypač gilus strateginis turinys. Tiesa ta, kad beveik neįmanoma išsiaiškinti visų „go” derinių, todėl dirbtiniam intelektui sunku apskaičiuoti scenarijus. Nepaisant to, 2016 m. „Google” programai „AlphaGo” pavyko įveikti Europos „Go” čempioną Fang Hui. Ir tai ji padarė triuškinančiu rezultatu 5:0.

Tačiau kaip jie pasiekė tokį rezultatą? Juk, kaip jau minėjome, įprastiniai algoritmai čia negalėjo būti taikomi. „AlphaGo” kūrėjai sukūrė du neuroninius tinklus: specialius algoritmus, kurie imituoja žmogaus smegenų neuronų grandinių darbą. Vienas tinklas buvo atsakingas už dabartinės padėties lentoje nustatymą, o antrasis taikė pirmojo tinklo atliktos analizės rezultatus, kad pasirinktų sekantį veiksmą.

„Nobelio premijos laureatas”

Šis nuostabus pavyzdys nėra vienintelis vis didėjančios dirbtinio intelekto galios įrodymas. Neseniai Australijos fizikų komandai pavyko sukurti programą, kuri pati gali atlikti tyrimus. Be to, jiems jau pavyko pakartoti eksperimentą, už kurį 2001 m. buvo skirta Nobelio fizikos premija.

Tai apdovanojimas, kuris 2001 m. atiteko Erikui Korneliui (Eric Cornell), Volfgangui Ketterlei (Wolfgang Ketterle) ir Karlui Vimanui (Carl Wiman) už „eksperimentinį Bozės-Einšteino kondensacijos stebėjimą praskiestose šarminių metalų atomų dujose ir pirmąjį fundamentalų kondensatų savybių tyrimą”.

Eksperimento metu mokslininkai atšaldė dujas iki maždaug vieno mikrokelvino temperatūros, o paskui perdavė dirbtiniam intelektui valdyti kelis lazerio spindulius, kad šis atšaldytų įšilusias dujas iki nanokelvino.

Mašina išmoko atlikti eksperimentą greičiau nei per valandą. Be to, ji sugebėjo kūrybiškai pritaikyti šį procesą. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas pakeitė vieno lazerio galią, kompensuodamas tai kitu lazeriu. Patys naujojo tyrimo autoriai teigia, kad „žmogus negalėjo sugalvoti tokio dalyko”.

Kas yra kas

Kaip matome, pažanga dirbtinio intelekto srityje akivaizdi, o pirmiau aprašyti atvejai yra tik vieni iš daugelio. Kitas klausimas: ką tiksliai reikia laikyti dirbtiniu intelektu ir, be to, ką galima įtraukti į „visaverčio dirbtinio intelekto” sąvoką?

Šis klausimas jau kelis dešimtmečius domina didžiuosius protus, tačiau net ir dabar, mūsų pažangiame informacijos amžiuje, į jį atsakyti labai sunku. 1980 m. amerikiečių filosofas Johnas Rogersas Searle’as sukūrė terminą „stiprusis dirbtinis intelektas”.

Tai programa, kuri bus ne tik proto modelis, bet tiesiog taps protu. Priešingai, „silpnojo dirbtinio intelekto” šalininkai vertina dirbtinį intelektą tik labai specializuotų užduočių kontekste. Paprasčiausiai, jie negali įsivaizduoti mašinos, kuri veiktų lygiaverčiai su žmonėmis.

Ne mažiau svarbus yra moralinis ir etinis aspektas. Tarkime, kad mokslininkai sukuria pažangų dirbtinį intelektą, kuris pakeis žmones tiesiog visose srityse. Tačiau ar tokia programa turės žmonių visuomenei pažįstamą moralę? O gal iš principo bus neįmanoma jai suteikti tokių savybių…

Įdomu tai, kad anksčiau buvo įvestas specialus terminas „grynasis dirbtinis intelektas”: šiuo atveju mašina supranta ir sprendžia klausimus kaip tikras žmogus, tačiau neturi žmogiškų emocijų. Beje, pastarasis aspektas gali būti mašinos konkurencinis pranašumas prieš žmogų, bet apie tai vėliau.

Grėsmė išlikimui?

„Silpnas dirbtinis intelektas, žinoma, gali išstumti žmones iš darbo rinkos, tačiau vargu ar jis taps grėsme visos Homo sapiens rūšies išlikimui. Ekspertai pagrindine grėsme vadina pažangų visavertį dirbtinį intelektą, kuriam paprasčiausiai nereikės žmonių. Garsus britų fizikas teoretikas Stephenas Hawkingas 2015 m. paskelbė gana bauginančią prognozę, kad po šimto metų mašinos įveiks žmones.

„Per ateinančius 100 metų dirbtinis intelektas pralenks žmogaus intelektą. O prieš tai turime įsitikinti, kad mašinų tikslai sutampa su mūsų tikslais”, – sakė Hawkingas. Tyrėjas nerimauja dėl dirbtinio intelekto kūrėjų trumparegiškumo.

Jis jau anksčiau nurodė priežastį, kodėl dirbtinis intelektas pranašesnis už Homo sapiens: jo teigimu, žmonės evoliucionuoja labai lėtai, o mašinos gali neįtikėtinai greitai tobulėti.

Hawkingo nuogąstavimams pritaria ir „Microsoft” įkūrėjas Bilas Geitsas. „Aš priklausau tai stovyklai, kuri nerimauja dėl superintelekto evoliucijos perspektyvos. Iš pradžių mašinos atliks didžiąją dalį darbo už mus, tačiau jos neturės superintelekto. Viskas gerai, jei tik tinkamai ją valdysime. Po kelių dešimtmečių dirbtinis intelektas bus pakankamai pažangus, kad keltų susirūpinimą”, – sakė jis 2015 m.

Įdomu tai, kad net pagrindinis šių laikų inovatorius Elonas Muskas, kuris, atrodytų, visose naujose technologijose turėtų įžvelgti privalumų, kalba apie dirbtinio intelekto keliamą grėsmę.

Jis pareiškė, kad jau per kelerius ateinančius metus bus sukurtas visavertis dirbtinis intelektas. „Dirbtinis intelektas labai sparčiai tobulėja. Net neįsivaizduojate, kiek. Tai vyksta geometrine progresija”, – sakė jis 2015 m.

Fantazija ir tikrovė

Fantastai, žinoma, prisidėjo prie dirbtinio intelekto grėsmės tezės plitimo. Bene labiausiai gąsdinanti pasaulio pabaigos prognozė yra „pilkosios gleivės”. Tokiu atveju nekontroliuojami, savaime besidauginantys nanorobotai, vykdantys savaiminio dauginimosi programą, sunaudos visą mūsų planetoje esančią gyvąją medžiagą.

Dabar tai gali skambėti kaip iliuzija, tačiau daugeliui žmonių šis scenarijus neatrodo toks neįtikėtinas. 2015 m. škotų mokslininkas Duncanas Forganas netgi pasiūlė ieškoti mirusių ateivių civilizacijų pagal „pilkąsias gleives”.

Jis mano, kad tokio pasaulio pabaigos scenarijaus atveju svetima planeta būtų padengta miniatiūrinių mašinų „smėliu”. Jis atspindėtų šviesą ir smarkiai padidintų planetos ryškumą, kai ji praskrietų pro šviesulio diską.

Tačiau ne visi mokslinės fantastikos rašytojai robotus laiko grėsme. Sistemingiausiai į dirbtinio intelekto kūrimo klausimą pažvelgė garsusis Aizekas Azimovas, suformulavęs tris robotikos taisykles:

1. Robotas negali pakenkti žmogui arba savo neveikimu leisti, kad žmogui būtų pakenkta.
2. Robotas privalo paklusti visiems žmogaus duodamiems įsakymams, išskyrus tuos atvejus, kai šie įsakymai prieštarauja Pirmajam dėsniui.
3. Robotas turi pasirūpinti savo saugumu tiek, kiek tai neprieštarauja Pirmajam ar Antrajam dėsniui.

Bet kokiu atveju, kol kas dirbtinis intelektas duoda daugiau naudos nei žalos, todėl nėra pagrindo manyti, kad „robotai sumąstė prieš žmones kažką negero”. Pagrindinis Homo sapiens priešas yra ne mašinos, gamtos stichijos ir net ne ateiviai iš kitų pasaulių.

Pagrindinis pavojus žmogui yra kitas žmogus. Dirbtinio intelekto nauda ir žala priklausys tik nuo to, kaip patys žmonės panaudos naujus mokslo ir technologijų pasiekimus.