infa.lt

Vakariečiai Rusijos karą laiko išpuoliu prieš taisyklėmis grindžiamą tvarką, tačiau Kinijos mokslininkai jį vertina kaip dar vieną JAV hegemonijos pabaigos pranašą. Nors amerikiečiai ir europiečiai gali nesutikti su šia pozicija, būtų klaida į ją nežiūrėti rimtai, rašo Europos užsienio santykių tarybos direktorius, Markas Leonardas portale „Project Syndicate”.

BEIJINGAS – Ar Rusijos įsiveržimas į Ukrainą yra tik pirmasis iš daugelio konfliktų, dėl kurių artimiausiais metais Europa taps panašesnė į Artimuosius Rytus? Praėjusią savaitę šį klausimą man uždavė vienas kinų akademikas, pageidavęs likti nežinomas, o jo samprotavimai parodė, kaip skirtingai nevakariečiai vertina karą, kuris keičia Europos geopolitinę tvarką.

Kalbėdamas su kinų akademikais, norėdamas suprasti, kaip jie žiūri į pasaulį, pastebėjau, kad jie pradeda nuo iš esmės kitokios pozicijos nei daugelis Vakaruose. Ne tik dėl to, kad dėl karo Ukrainoje jie labiau linkę kaltinti NATO plėtrą, o ne Kremlių, bet ir dėl to, kad daugelis jų pagrindinių strateginių prielaidų taip pat yra priešingos mūsų prielaidoms.

Europiečiai ir amerikiečiai šį konfliktą vertina kaip pasaulio istorijos lūžį, o kinai – kaip dar vieną intervencinį karą, kuris yra dar mažiau reikšmingas nei per pastaruosius 75 metus Korėjoje, Vietname, Irake ir Afganistane pradėti karai. Jiems vienintelis esminis skirtumas yra tas, kad šį kartą jį pradėjo ne Vakarai.

Be to, nors daugelis Europoje mano, kad šis karas reiškia Amerikos sugrįžimą į pasaulinę areną, Kinijos intelektualai jį laiko dar vienu ateinančio postamerikietiško pasaulio patvirtinimu. Jiems atrodo, kad Amerikos hegemonijos pabaiga sukūrė vakuumą, kurį dabar užpildo Rusija.

Jei vakariečiai mato puolimą prieš taisyklėmis pagrįstą tvarką, mano draugai kinai mato labiau pliuralistinio pasaulio atsiradimą – pasaulio, kuriame Amerikos hegemonijos pabaiga leidžia įgyvendinti įvairius regioninius ir subregioninius projektus.

Jie teigia, kad taisyklėmis grindžiamai tvarkai visada trūko teisėtumo; Vakarų galios sukūrė taisykles ir niekada nesikuklino jas keisti, kai tai buvo naudinga jų tikslams (pvz: kaip Kosove ir Irake).

Tai argumentai, kuriais grindžiama Artimųjų Rytų analogija. Mano pašnekovas iš Kinijos situaciją Ukrainoje vertina ne kaip agresyvų karą tarp suverenių šalių, o kaip pokolonijinių sienų peržiūrą pasibaigus Vakarų hegemonijai. Panašiai ir Artimuosiuose Rytuose valstybės kvestionuoja sienas, kurias Vakarai nubrėžė po Pirmojo pasaulinio karo.

Tačiau ryškiausia paralelė yra ta, kad Ukrainos konfliktas visuotinai laikomas tarpiniu karu. Kaip karus Sirijoje, Jemene ir Libane kurstė ir išnaudojo didžiosios galios, taip [išnaudoja] ir karą Ukrainoje. Kas yra pagrindiniai naudos gavėjai?

Mano draugas kinas teigia, kad tai tikrai nėra Rusija, Ukraina ar Europa. Greičiau tai Jungtinės Valstijos ir Kinija, kurios galiausiai gauna daugiausia naudos, ir abi į šį konfliktą žvelgia kaip į tarpinį karą savo didesnėje konkurencijoje.

Amerikiečiai gavo naudos, nes privertė europiečius, japonus ir korėjiečius naujai suderinti JAV diktuojamus prioritetus, izoliavo Rusiją ir privertė Kiniją paaiškinti savo poziciją tokiais klausimais kaip teritorinis vientisumas. Tuo pat metu Kinija gavo naudos, nes įtvirtino Rusijos pavaldumo poziciją ir paskatino daugiau pasaulio pietų šalių laikytis neprisijungimo principo.

Europos lyderiai, laikantys save XXI a. Čerčiliais – kinų akimis yra tik pėstininkai didesniame geopolitiniame žaidime. Visi mokslininkai, su kuriais kalbėjausi, vieningai sutaria, kad karas Ukrainoje yra gana nereikšminga diversija, lyginant su trumpalaikiais COVID-19 trikdžiais arba ilgalaike JAV ir Kinijos kova dėl viršenybės.

Aišku, galima ginčytis su mano pašnekovo iš Kinijos mintimis. Europiečiai neabejotinai turi daugiau įtakos, nei jis mano, o ryžtingas Vakarų atsakas į Rusijos agresiją gali užkirsti kelią tam, kad šis karas netaptų pirmuoju iš ilgesnės pasienio konfliktų serijos (kaip tai įvyko per dešimtmetį trukusius Jugoslavijos įpėdinystės karus dešimtajame dešimtmetyje).

Vis dėlto tai, kad Kinijos stebėtojai viską vertina kitaip nei mes, turėtų mus priversti susimąstyti. Bent jau mes Vakaruose turėtume geriau pagalvoti apie tai, kaip mus suvokia likęs pasaulis.

Taip, kyla pagunda atmesti kinų argumentus kaip paprastas kalbas, kuriomis siekiama palaikyti priešiško, nedemokratinio režimo palankumą (Kinijoje viešos diskusijos apie Ukrainą yra griežtai kontroliuojamos, kaip ir Lietuvoje). Tačiau galbūt reikėtų šiek tiek nuolankumo.

Tai, kad Kinijos stebėtojų požiūris taip radikaliai skiriasi, gali padėti paaiškinti, kodėl Vakarai beveik nesulaukė visuotinio pritarimo sankcijoms prieš Rusiją.

Tuo metu, kai stiprėja „kontrolės susigrąžinimo” politika, neturėtume taip stebėtis, kad kitos vyriausybės nuvertina Ukrainos svarbą.

Mes matome taisyklėmis grindžiamos tvarkos gynybą, o kiti – paskutinį Vakarų hegemonijos atodūsį pasaulyje, kuris greitu tempu tampa daugiapoliu.