infa.lt

Na, tai dabar pamėginkim eiti toliau. Kai jau pasikartojom kai kuriuos Marxo ir Engelso pasiryžymus iš Komunistų manifesto, o įžvalgesni sugebėjo juos palyginti su nauju pasauliui ruošiamu perkrautos tvarkos modeliu, kuriame numatyta nuosavybės, nacionalinių valstybių panaikinimas ir absoliutus gyvenimo skaitmenizavimas, įtvirtinant centralizuotą kontrolę, galime pereiti prie kitų reikalų.

Ir prisiminti, pavyzdžiui, bolševikų, vedamų Lenino bei kitų pažangiųjų komunistų bei komjaunuolių, pirmuosius dekretus, įsigaliojusius po Spalio revoliucijos. „Santuokos ir lytinių santykių srityje artėja revoliucija, artima proletarinei revoliucijai“ (Leninas).

Taigi, ką nuveikė marksistai ir leniniečiai pirmiausia Rusijoje? Svarbiausi darbai: bažnyčios, tikėjimo, asmeninės nuosavybės sunaikinimas, santuokos, šeimos, motinystės, tėvystės desakralizavimas, vaikų ir tėvų supriešinimas, vaikų atidavimas auklėti valstybei, visą dėmesį sutelkiant į ideologinį auklėjimą, laisvų lytinių santykių, aborto dekriminalizavimas, vyrų ir moterų lygių teisių, laisvų santuokų ir skyrybų įteisinimas.

Vienas savarbiausių ir pirmučiausių bolševikų uždavinių buvo sulaužyti vertybinį visuomenės stuburą, iki pamatų sugriauti „senąją tvarką“ ir su šaknimis išrauti buržuazinį gyvenimo būdą. O kaip gi tu tai gali padaryti? Taip, perkeitęs visuomenės sąmonę ir įtvirtinęs naują vertybių sistemą. Tad žūtbūt reikėjo išardyti šeimą, perkeisti lyčių vaidmenis ir išprievartauti bažnyčią. Šiuose reikaluose bolševikai nestabdė.

Ką naujo padarė revoliucionieriai? Bažnyčią atskyrė nuo valstybės, panaikino bažnytinę santuoką, kulto namus pavertė sandėliais, tvartais arba kultūros rūmais. Išsityčiojo iš dvasininkų, juos naikindami fiziškai, „gujo iš gyvenimo“ tikėjimą krikšioniškomis vertybėmis, morale, gyvybės šventumu, dvasingumu, bet kuo, kas neparemta mokslu, evoliucija, materializmu.

„Mylėk savo artimą“ bolševikams buvo neparankiausia, nes jų veikimo pamatas – sukiršinti, supriešinti visuomenę, ne tik priversti kovoti socialinę klasę prieš klasę, naikinant, žudant, prievartaujant ir žeminant kitaip manančius, bet ir priverčiant vaikus kovoti su „tamsiais, atsilikusiais“ tėvais bei seneliais.

Įtvirtinę civilinę santuoką, Lenino pasekėjai paleido vadžias į visas puses – galėjai tuoktis ir skirtis kiek nori kartų ir be jokių ten ypatingų įrodymų. Kadangi buvo panaikinta privati nuosavybė, desakralizuota motinystė ir tėvystė, o vaikai tapo valstybės nuosavybe, santuokos pamatas – „laisvai pasirenkama meilė“. Kitaip tariant, legalizuota prostitucija, nes komunoje „visi miegos po viena antklode“.

Šiuose reikaluose didžiulis Aleksandros Kolontaj – rusų revoliucionierės, feministės, pirmosios bolševikų vyriausybės narės – indėlis. Ji pristatė „lytinio komunizmo“ sampratą, kurią revoliucinis jaunimas bandė visu pajėgumu įgyvendinti. Įprastu dalyku tapo raginimai: „Žmonos, draugaukite su savo vyro mylimąja“ arba „Gera žmona pati išrenka savo vyrui tinkamą mylimąją, o vyras savo žmonai rekomenduoja savo draugus“.

Bolševikai pirmieji pasaulyje įteisino abortą, leisdami lengvai išspręsti problemas, kurios lyg cunamis ėmė kilti užčiaupus bažnyčią ir vaiko pradėjimą pavertus TIK lytinio akto pasekme, užmegztą gyvybę TIK ląstelių dariniu, o santuoką – lytinio akto įteisinimu.

Prie kokių pasekmių tai privedė? Prie masinių venerinių ligų išplitimo, masinių skyrybų, masinių abortų ir galiausiai – katastrofiškos demografinės padėties.

Citata: „Lytiniu keliu plintančios ligos tapo tikra dirbančio jaunimo rykšte. 1927 m. paaiškėjo, kad pusė „Raudonojo trikampio“ gamyklos darbuotojų buvo užsikrėtę sifiliu ir kitomis ligomis. Jaunuoliai buvo užsikrėtę ne nuo prostitučių, o vieni nuo kitų.

Atvejų skaičius, palyginti su ikirevoliuciniu laikotarpiu, išaugo dešimtis kartų! 3-ajame dešimtmetyje Raudonosios armijos Trockio sukurtoje struktūroje buvo net „Venkuopos“ – vienetai, sudaryti vien iš sifilitikų.“

10 000 santuokų Petrograde teko 92,2% skyrybų, iš 100 išsiskyrusių santuokų 51,1% buvo trumpesnės nei vieneri metai, 11% – trumpesnės nei vienas mėnuo, 22% – trumpesnės nei du mėnesiai, 41% – trumpesnės nei 3-6 mėnesiai ir tik 26% – laikėsi ilgiau 6 mėnesių.

Per 1920-uosius metus gyventojų skaičius išaugo trimis milijonais, o per 1931-1936 laikotarpį – 3,5 mln.

Palyginimui kita statistika apie iki revoliucinę Rusiją: skyrybos neviršijo 2-3%. Šeimos buvo didelės, kartu gyveno ne tik tėvai ir vaikai, bet ir seneliai. Valdant Nikolajui II per mažiau nei ketvirtį amžiaus (22 metus), Rusijos gyventojų skaičius padidėjo 62 milijonais žmonių.

Abortas buvo nemokamas ir išrašomas lengva ranka, tačiau pirmenybė teikta pagal klasinę ir socialinę padėtį, tad iš tiesų „buržuazinės atliekos“ susimokėti privalėjo. Privilegijas turėjo: vienišos bedarbės motinos; vienišos darbininkės su vienu vaiku; daugiavaikės šeimos, dirbančios gamyboje; darbininkų žmonos, turinčios daug vaikų.

Vienas iš 1918 metų šeimos kodekso autorių, žinomas rusų teisininkas, turintis ikirevoliucinės patirties A.G. Goichbargas pabrėžė, kad vienas iš komunistinės sistemos uždavinių yra be jokių išimčių pakeisti privatų, individualų, tėvų rūpinimąsi vaikais jų viešuoju auklėjimu.

Valstybinės globos organizavimas, jo nuomone, „turėtų parodyti tėvams, kad valstybinė vaikų priežiūra duoda daug geresnių rezultatų nei privatus, individualus, nemokslinis ir iracionalus“.

Vaikus stengtasi kuo ankstesniame amžiuje perduoti valstybės globon, steigiami darželiai, mokyklos, vaikų namai, kurie niekaip neįstengė susitvarkyti su išaugusiu paliktų, neprižiūrimų, našlaičiais likusių vaikų skaičiumi. Ir dar – į mokyklas patekę vaikai buvo raginami „perauklėti“ savo tamsius, neišsilavinusius, klaidingų pažiūrų tėvus arba juos įskųsti, jei propagavo buržuazinį, religinį gyvenimą.

Na, o dabar apie lyčių lygybę. Leninas sakė: „moteris ir toliau yra namų vergė, nepaisant visų išlaisvinimo įstatymų, nes ją spaudžia, smaugia, bukina, menkina smulkus namų ūkis, pririšantis prie virtuvės ir vaikų kambario, grobdamas jos triūsą iki žiaurumo neproduktyviu, smulkmenišku, nervus ištampančiu, bukinančiu, užmušančiu darbu.

Tikrasis moterų išlaisvinimas, tikrasis komunizmas prasidės tik ten ir tada, kur ir kada prasidės masinė kova (vadovaujama valstybės valdymą paėmusio proletariato) prieš šį smulkų namų ūkį arba, tiksliau, jo masinį pertvarkymą į didžiulę socialistinę ekonomiką.“

Taip pat jis džiaugėsi, kad Rusijos komunistai pirmieji pasaulyje iš pašaknų išrovė nelygybę tarp vyro ir moters:

„Moterų padėtis Sovietų Rusijoje dabar yra tokia, kad pažangiausių valstybių požiūriu ji yra ideali. Bet mes sau sakome, kad, žinoma, tai tik pradžia“.

Keistas dalykas, tačiau iš vyro atėmus jo prigimtines reikmes, pasąmonėje įsitvirtinusį šeimos aprūpintojo, globėjo, saugotojo, namų šeimininko vaidmenį, įsijungė taip vadinami kompensavimo mechanizmai. Dabar, kai žmona ėmė uždirbti tiek pat, o vaikais rūpinosi valstybė, vyras neteko labai svarbių, natūralių, o religijos prasme – privalomų pareigų.

Šis išmuštas pagrindas, ši vertybių sunaikinimo politika davė tokią reakciją – vyrui reikėjo kažkur kompensuoti savo prarastą vyriškumo realizavimą, todėl dažnai tai „pramušdavo“ šeimoje, parodant fizinę jėgą prieš moterį. Beje, vyras imtas vaizduoti ir pristatinėti kaip smurtautojas.

Tai pakartoja dabar plačiai aptarinėjama Stambulo konvencija ir visos kitos neobolševikinės doktrinos nori įrodyti, kad vyras nuo neatmenamų laikų nekenčia moters ir prieš ją smurtauja tik dėl to, kad ji yra moteris.

Panašus kompensacinis mechanizmas ėmė veikti ir moterų sveikatą. Tapusios lygiateisėmis darbe bei visuomeninėje veikloje, jos privalėjo suspėti viską – eiti į darbą, atlikti namų ruošą (nes to nepavyko eliminuoti net Leninui).

Išsekimas, depresija, nepasitenkinimas – štai kaina už primestą supermoters vaidmenį, kuri gali ir statybose dirbti, ir politiką daryti. Pasąmoningai suvokdama, kad ji vis tik negali fiziškai tempti tokios pat naštos (leftisai tai žino taip pat, todėl įteisino berniukų, vyrų, laikančių save moterimi, teisę varžytis su moterimis sporto varžybose) – būti pirmūne ir aktyviste, moteris irgi „susirgo“, o jos nepasitenkinimas peraugo į įvairias fobijas, kad nepajėgs, nesuspės, nebus ideali.

Iš to išplaukia dar aklesnis ir tūžmingesnis noras gauti dar daugiau teisių, t. y. atsiriboti nuo sąžinės, kuri neleidžia nejausti, nesigraužti, nekaltinti savęs dėl atsiribojimo nuo motinystės, moralės, etikos, dvasinių poreikių.

Tad pabaigai dar viena Lenino ištartis: „Tezėse turėtų būti aiškiai pabrėžiama, kad tikrasis moterų išlaisvinimas įmanoma tik per komunizmą. Būtina nuodugniai išanalizuoti neišardomo moters, kaip asmens ir visuomenės nario, padėties ir privačios gamybos įrankių nuosavybės klausimą.

Tuo mes patikimai atsiribosime nuo buržuazinio „moterų emancipacijos“ judėjimo. Tai taip pat sukuria pagrindą svarstyti moterų kaip socialinio, darbinio klausimo dalį ir taip leidžia jį tvirtai susieti su proletarine klasių kova ir revoliucija.

Pats moterų komunistinis judėjimas turi būti masinis, turi būti bendro masinio judėjimo dalimi, ne tik proletarų, bet ir visų išnaudojamų ir engiamų, visų kapitalizmo aukų, dalimi. Tai yra moterų judėjimo reikšmė proletariato klasių kovoje ir jo istorinėje kūrybinėje užduotyje: komunistinės visuomenės kūrime“.

P. S. Tai yra mano asmeninė iniciatyva priminti istoriją, kurią pamiršę, nesuprantame ir šios dienos dalykų. Tai paskatino niekuo neparemtas kai kurių valstybės „patriotų” susidvejinimas, iš vienos pusės pasmerkiant komunistinę ideologiją, iš kitos pusės – ją įgyvendinant.

P. P. S. Tai mano asmeninė nuomonė, kurios niekam neprimetu, ir kurios laikausi savo privataus gyvenimo ribose. Tikiuosi, kad dėl mano antibolševikinių pažiūrų niekas manęs nepersekios.

Erika Drungytė

Pirmą kartą medžiaga paskelbta autorės FB asmeninėje paskyroje.