infa.lt

Buvau penktokė.

Po choro repeticijos šniokštė liūtis. Pirmąkart gyvenime įšokau į autobusą be bilietuko. Kitoje stotelėje įlipo kontrolierė. Kaip ir dera gerai išauklėtai mergaitei, mane išmušė raudonis, širdis virpėjo ir jaučiau, kad tuoj pabirs ašaros.

Staiga šalia stovėjusi jauna moteris, kuri, matyt, pastebėjo mano paniką, nė žodžio netarusi įdėjo man į delną bilietėlį ir nuėjo durų link. Net nespėjau ištarti AČIŪ. Tyliai „išsimušiau“ taloną ir štai jau daugiau nei 30 metų saugoju jį savo jaunystės brangenybių skrynelėje, kaip prisiminimą apie tą dieną, kai visiškai svetimas žmogus man parodė GERUMO VERTĘ…

Nuo to laiko sutikau daugybę visokių žmonių. Teisuolių, viską išmanančių ir nušvitusių, dvasingas kalbas rėžiančių, bet visada pasiruošusių apspjauti parkritusį veidu į purvą, gyvenantį ne pagal jų taisykles.

Pijokėlių, geriančių iš pat ryto alų prie laiptinių, bet su ašara akyse glostančių ir maitinančių iš delno valkataujantį alkaną šunį.

Sutikau ir intelektualų, su panieka dalijančių bjaurius epitetus mažiau išsilavinusiems ir ne taip dosniai likimo apdovanotiems tautiečiams. Intelektualų, taip ir nesupratusių, kad PROTAS IR PATYČIOS NESUDERINAMI. Kam gi jiems tas išsilavinimas, jei vis krenta iki pasiutlige sergančio žvėriūkščio lygio?

Sutikau paprastų, nelabai raštingų, niekad neišvažiavusių iš savo Dievo užmiršto kaimelio, bet spinduliuojančių tokį neapsakomą gerumą ir išmintį, kad norisi ilgam pasilikti toje medumi ir džiovintais čiobreliais prakvipusioje trobelėje ir prašyti: išmokykite taip gyventi… Tokioje taikoje su savimi ir gamta, kad nebegeltų bitės, o stirnos valgytų iš delno…

Išmokykite likti ŽMONĖMIS, kai aplink velniai žino, kas darosi… Išmokykite nenusivilti, neieškoti kaltų, neskaičiuoti į priekį septyniolikos galimų variantų, o tiesiog MYLĖTI IR PRIIMTI.

Ir būti dėkingu už tai, kas duota. O juk iš tiesų mums kiekvieną dieną duodama tiek daug LAIMĖS. Ir be jokio išskaičiavimo.

Nušluoti parko takeliai. Ryškiaspalvės gėlės šalia pagrindinės gatvės. Skardinė pieno, rūpestingai palikta prie laiptinės nėščiai benamei katei. Laiškas, per klaidą įkritęs į tavo pašto dėžutę, kurį tu nunešei adresatui, nustebindamas ir suteikdamas džiaugsmą.

Tavo mėgstamiausias patiekalas, kurį visada pagamina mama, kai žino, jog atvažiuosi. Pora raudonskruosčių obuolių, kuriuos dosniai įmeta „viršaus“ močiutė turgelyje.
Žinutė iš vaikų namų: „Teta, atvažiuok, mes tavęs labai pasiilgome…“

Kad ir kaip banaliai nuskambės, bet juk mes visi iš to paties molio tų pačių rankų nulipdyti… Mano koja žengia į pėdą, kurią palikai tu…o tu kvėpuoji oru, kurį aš jau spėjau sušildyti…

Ir nėra jokio skirtumo tarp tavo vardo pirmos raidės ir mano vardo paskutinės, nes visas tas žmonių supriešinimas ir toji SUMAIŠTIS yra

TUŠČIA,
BEPRASMĖ,
APIE NIEKĄ.

Ir ką mes galime duoti vienas kitam, išskyrus lašą šilumos…

Autorė nežinoma, tekstas atrastas Telegram tinkle.