infa.lt

Ramūnas Karbauskis apie tai, kaip naujoj Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen nepasiūlė savo pavaduotojo vietos LVŽS frakcijai:

Apie „naują“ politinę kultūrą, konservatorių svajonę – supriešintą opoziciją arba kodėl lapkričio trylikta galimai tapo laiminga diena MG Baltic bylos kaltinamiesiems?

Vos tik sužinoję, kad laimėjo rinkimus, konservatoriai ėmė džiaugsmingai šūkauti, kad žmonės balsavo už „naują“ politinę kultūrą. Už kokią?
Pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis prasidėjo Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen išrinkimu. Skirtingai nuo 2016 metų Seimo pirmojo posėdžio, opozicija, kurios pagrindą sudaro Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nebandė kelti alternatyvių kandidatūrų, nežemino kandidatės, netgi, atvirkščiai, pasisakydami ją palaikė.

Bet kas nutiko, kai didelio Seimo narių palaikymo sulaukusi, kandidatė užsitikrino postą?

Mes tikėjomės, kad, kaip ir vykdavo anksčiau, Seimo Pirmininkas pasiūlys vienu iš savo pavaduotojų skirti didžiausios opozicinės frakcijos atstovą. To visų, net ir politologų, nuostabai, Seimo Pirmininkė sąmoningai ir nieko nepaaiškinusi nepadarė. O pavaduotoju tapti pasiūlė pačios mažiausios Seime opozicinės Darbo partijos frakcijos atstovui Andriui Mazuroniui.

Prisimenant 2016 metus, mums net nekilo minčių nepasiūlyti konservatorių, o būtent jie tuo metu buvo didžiausia opozicine frakcija, atstovui tapti vienu iš Seimo vadovybės narių – Seimo Pirmininko pavaduotoju. Juk tokios parlamento tradicijos ir, galų gale, Konstitucinė norma, raginanti laikytis proporcingo skirtingų politinių grupių atstovavimo ir lygiateisiškumo formuojant Seimo vadovybę.

Konstitucinis Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai 1993 m. ir 2001 m. nutarimuose yra pasakęs, kad Seime priimant sprendimus „reikėtų žiūrėti, kad mažos politinės grupės neatsidurtų geresnėje padėtyje negu didelės grupės tais atvejais, kai formuojama parlamento vadovybė“ ir „į politinių grupių narių skaičių būtina atsižvelgti ir tais atvejais, kai formuojama parlamento vadovybė, sudaromi komitetai ir skiriami jų vadovai, skirstomos lėšos, įgyvendinamos kitos parlamento funkcijos“.

Į keliamus klausimus, kas lėmė tokį naujosios Seimo Pirmininkės sprendimą, negavome jokio atsakymo. O susirūpinę, kodėl tokie sprendimai daromi, kas už to stovi ar yra kokie nors užkulisiniai susitarimai, klausė net keli skirtingoms frakcijoms atstovaujantys opozicijos atstovai.

Po tokių Seimo Pirmininkės žingsnių iš tiesų kilo abejonės jos sprendimų skaidrumu. Seimo Pirmininkės teiginys, jog ji tai nusprendė penktadienį, tuoj po jos išrinkimo, neatitinka tikrovės.

Labai gerai situaciją apibrėžė Seimo mišrios grupės seniūnė Rita Tamašunienė, pasakiusi, jog sekant naujosios Seimo Pirmininkės logika, dar vienas Seimo Pirmininkės pavaduotojas iš opozicijos bus siūlomas iš mišrios grupės Seimo narių tarpo, nes einama mažesnio atstovavimo kryptimi.

Čia norom nenorom prisimeni, kad visos trys partijos, jau atstovaujamos Seimo vadovybėje – konservatoriai, liberalai ir Darbo partija, turi bendrą vardiklį – ryšius su MG Baltic koncernu ir byla vis dar nagrinėjama teisme.

Dvi partijos (liberalų bei darbo) teisiamos politinės korupcijos bylose, o konservatorių lyderį G. Landsbergį puikiai atsimename epizode, kuomet jis su MB Baltic vadovybe 2016 metais derinosi TS-LKD rinkimų programą. Gal būtent tai tapo vienijančiu faktoriumi ?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog Gabrielius Landsbergis jau penktadienį puolė teisintis, jog antradienį viskas sustos į savo vietas. Neabejotinai, antradienį bus išrinkti likusieji Seimo Pirmininko pavaduotojai, tačiau mums nėra aktualu, ką apie tai galvoja konservatorių frakcijos seniūnas, nes kandidatus į Seimo Pirmininkės pavaduotojus siūlo ne jis, o naujoji Seimo Pirmininkė. O Seimo Pirmininkė toliau sėkmingai tyli, tarsi kažkas sprendžia už ją.

Vertinant susiklosčiusią situaciją, galima numatyti kelis scenarijus antradienio Seimo posėdyje.

Pirmasis – „naujoji“ Seimo valdančios daugumos politinė kultūra baigiasi spjūviu į Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytą nuostatą, jog Seimo vadovybė turi būti formuojama atsižvelgiant į Seimo frakcijų proporcijas ir Seimo Pirmininkė antrai pagal dydį Seimo frakcijai nepasiūlo kelti kandidato į Seimo vicepirmininkus.

Antrasis – Seimo Pirmininkė pasiūlo LVŽS frakcijos atstovei Aušrinei Norkienei (frakcija bendru sutarimu pritarė jos kandidatūrai) kandidatuoti į Seimo vicepirmininkus, bet pozicijai vieningai balsuojant „prieš“, ji neišrenkama. Akivaizdu, jog Aušrinei Norkienei galima priekaištauti tik dėl lojalumo LVŽS, bet jei tai priežastis už ją nebalsuoti, tai balsų nesurinks ir joks kitas LVŽS kandidatas. Todėl LVŽS nebekels jokio kito kandidato į Seimo vicepirmininkus, apie ką valdanti dauguma yra informuota. Šis scenarijus taptų figos lapeliu bandant pridengti „naujosios“ politinės kultūros tikslus, suvaidinant norą matyti LVŽS frakcijos žmogų Seimo vadovybėje, bet padarant viską, kad to neįvyktų.

Trečiasis – Seimo Pirmininkė siūlo ir Seimas išrenka Aušrinę Norkienę Seimo vicepirmininke. Tuo scenarijumi netikiu, nes kitaip nesuprantu spektaklio, kuris Seime buvo vaidinamas penktadienį.

Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad naujoji Seimo Pirmininkė per kelias valandas po savo išrinkimo sugebės prarasti dviejų didžiausių opozicinių frakcijų pasitikėjimą. O tereikėjo pasakyti tiesą, kad sprendimai jau priimti ir tai įvyko tikrai ne penktadienį, po susitikimų su frakcijomis.

„Naujosios“ politinės kultūros vykdytojams reikia prisiminti, jog pažeisdami Konstituciją ir apribodami nemažos dalies Seimo narių teises, jie pažeidžia šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių teises, kurie šiuos Seimo narius išrinko – šių piliečių balsams nebus atstovaujama Seimo vadovybėje.