infa.lt

„Žaliasis kursas“ ir taupanti ekonomika
Foto: infa.lt / DI

Europos Sąjungos klimato politika ir kasmetinės pasaulinės klimato kaitos konferencijos (tokios kaip šį rudenį vykstantis 31-asis Jungtinių Tautų klimato kaitos susitikimas COP31) brėžia ambicingą liniją.

Deklaruojamas tikslas skamba kilniai: iki 2050 metų paversti Europą pirmuoju klimatui neutraliu žemynu, drastiškai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir sustabdyti globalų atšilimą.

Tačiau atidžiau pažvelgus į realius pramonės procesus, vartojimo ekonomiką ir globalios taršos geografiją, tarp oficialių lozungų ir fizinės realybės atsiveria gili praraja.

Besaikės gamybos ir BVP augimo kultas

Pagrindinis taršos šaltinis pasaulyje yra ne pavienių žmonių buitis, o pati šiuolaikinės ekonomikos konstrukcija, paremta nuolatiniu bendrojo vidaus produkto (BVP) ir gamybos apimčių augimu.

Visos pasaulio valstybės matuoja savo sėkmę pagal tai, kiek daugiau prekių ir paslaugų pagamino bei pardavė šiemet nei pernai.

Didesnė gamyba neišvengiamai reiškia didesnį išteklių gavybos, energijos sunaudojimo, logistikos ir atliekų kiekį.

Kol ekonomikos modelis reikalauja nuolatinio vartojimo skatinimo, bet kokie pažadai sumažinti globalią taršą prieštarauja pačiai sistemos prigimčiai.

„Žaliojo kurso“ įrankiai ir jų nutylima kaina

Siekdama klimato neutralumo, Europa pasirinko visiškos elektrifikacijos kelią. Pagrindiniais šios transformacijos įrankiais tapo vėjo ir Saulės elektrinės bei elektromobiliai, turintys pakeisti vidaus degimo variklius ir iškastinį kurą.

Popieriuje tai atrodo kaip švari ekonomika, tačiau vertinant visą šių technologijų gyvavimo ciklą, išryškėja didžiulė, dažnai nutylima tarša:

• Gavyba ir gamyba: Elektromobilių baterijoms, vėjo turbinų generatoriams ir Saulės elektrinių moduliams būtini milžiniški kiekiai ličio, kobalto, nikelio, vario ir retųjų žemės elementų. Šių išteklių gavyba Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje niokoja didžiulius žemės plotus, teršia gruntinius vandenis ir reikalauja milžiniškų energijos sąnaudų, kurios dažniausiai gaunamos deginant anglį.
• Utilizavimo aklavietė: Vėjo jėgainių sparnai gaminami iš itin tvirtų kompozitinių medžiagų (stiklo, anglies pluošto ir epoksidinių dervų), kurios sukurtos taip, kad neirtų dešimtmečius. Pasibaigus 20 metų tarnavimo laikui, jų neįmanoma ekonomiškai perdirbti – šiandien pasaulyje jie tiesiog pjaustomi ir užkasami sąvartynuose. Analogiška situacija laukia ir su milijonais tonų atitarnavusių ličio baterijų bei Saulės modulių, kurių perdirbimas yra toksiškas ir nuostolingas, todėl šios išlaidos šiandien nėra įskaičiuotos į „žaliosios“ energijos kainą.

Planuotas prekių senėjimas: kai vyriausybės ir verslas žaidžia vienoje komandoje

Tikroji ekologinė problema slypi pramonės taikomoje planuojamo senėjimo (planned obsolescence) koncepcijoje. Šiuolaikinėms korporacijoms finansiškai nenaudinga gaminti ilgaamžius daiktus, nes patvarus produktas stabdo pakartotinius pardavimus. Vyriausybės į šią praktiką žiūri pro pirštus, nes greitas prekių keitimas suka ekonomikos smagratį ir generuoja pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pajamas į biudžetą.

• Avalynė ir tekstilė: Anksčiau kokybiški odiniai batai tarnaudavo dešimtmetį. Šiandien masinės gamybos avalynė suprojektuota taip, kad padai ar siūlės iširtų per vieną ar du sezonus, verčiant pirkėją vėl eiti į parduotuvę.
• Apšvietimo lemputės: Kaitrinių lempučių uždraudimas buvo pateiktas kaip energijos taupymo revoliucija, tačiau pirmosios kompaktinės liuminescencinės (CFL) lemputės su gyvsidabriu dažnai perdegdavo greičiau, nei atsipirkdavo jų kaina. Šiuolaikinių LED lempučių kristalai gali šviesti dešimtmečius, tačiau gamintojai į jas deda pigiausius maitinimo komponentus ir taupo aušinimui, todėl lemputė perdega per metus ar dvejus.
• Elektronika: Išmanieji telefonai ir buitinė technika dažnai gaminami su nebekeičiamomis baterijomis, suklijuotais korpusais ir programine įranga, kuri po kelerių metų dirbtinai sulėtėja ir/arba nebegauna atnaujinimų, paversdama veikiantį prietaisą elektronine atlieka.

Automobilių evoliucija: nuo inžinerijos prie buhalterijos

Ryškiausias perėjimo prie trumpaamžiškumo pavyzdys – automobilių pramonė. Praėjusio amžiaus pabaigoje pagaminti automobiliai (pavyzdžiui, devintojo ir dešimtojo dešimtmečių „Mercedes-Benz“ ar BMW modeliai) buvo kuriami inžinierių, orientuotų į maksimalų patikimumą.

Storas kėbulo metalas, mechaninės sistemos ir didelio darbinio tūrio atmosferiniai varikliai leisdavo šioms transporto priemonėms be didesnių problemų nuvažiuoti pusę milijono kilometrų ir tarnauti 20–30 metų. Tokie automobiliai iki šiol sėkmingai restauruojami ir eksploatuojami.

Apie 2000-uosius automobilių pramonėje vairą perėmė finansininkai ir rinkodarininkai. Buvo apskaičiuota, kad gamintojui naudingiausia, jog automobilis be gedimų atlaikytų tik lizingo laikotarpį (3–5 metus), o vėliau taptų brangia problema, skatinančia pirkti naują.

Dėl griežtų CO2 normų varikliai buvo maksimaliai sumažinti ir apkrauti turbinomis – iš mažo darbinio tūrio išspaudžiama didelė galia sukelia milžiniškas temperatūrines ir mechanines apkrovas plonasieniams aliuminio blokams bei plastikinėms detalėms. Be to, šiuolaikinis automobilis tapo kompiuteriu ant ratų: po 15–17 metų, pasibaigus elektronikos valdymo blokų ir programinės įrangos palaikymui, jis taps nebetinkamas eksploatuoti net ir esant sveikai važiuoklei.

Kas iš tiesų būtų ekologiška?

Jei tikslas iš tiesų būtų aplinkos tausojimas ir išteklių taupymas, efektyviausias sprendimas būtų ne priverstinis perėjimas prie naujų technologijų, o daiktų gyvavimo ciklo ilginimas. Pavyzdžiui, 25 metus eksploatuojamas senos kartos dyzelinis ar benzininis automobilis, kurį galima suremontuoti bet kuriame garaže, keičiant atskiras mechanines detales, per visą savo gyvavimo ciklą palieka mažesnį ekologinį pėdsaką nei trys vienas po kito pagaminti, eksploatuoti ir išmesti nauji automobiliai (įskaitant elektromobilius).

Realus aplinkos išvalymas prasidėtų nuo privalomos 10–15 metų garantijos buitinei technikai bei elektronikai įvedimo, teisės į remontą (right to repair) užtikrinimo ir standartizuotų, lengvai keičiamų detalių grąžinimo į pramonę.

Globalūs teršėjai ir buhalterinis taršos eksportas

Vertinant klimato politiką globaliu mastu, išryškėja dar vienas struktūrinis paradoksas. Europos Sąjungos indėlis į pasaulines CO2 emisijas sudaro vos apie 6–7 procentus. Tuo metu pagrindiniai pasaulio teršėjai – Kinija, Indija ir kitos sparčiai besivystančios Azijos ekonomikos – toliau intensyviai stato anglimi kūrenamas elektrines ir didina pramonės apimtis. Viena Kinija į atmosferą išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei visos Vakarų valstybės kartu sudėjus.

Be to, Vakarų šalių statistinis taršos mažėjimas didžiąja dalimi yra buhalterinė iliuzija. Europa ir JAV per pastaruosius dešimtmečius tiesiog uždarė savo energijai imlias ir „nešvarias“ gamyklas (metalurgijos, chemijos, elektronikos, tekstilės pramonę) ir perkėlė jas į Aziją.

Šiandien Vakarų vartotojai toliau perka tas pačias prekes, tik jos pagaminamos Kinijoje ar Vietname naudojant pigią anglių energiją, o vėliau milžiniškais mazutu (angl. Heavy Fuel Oil – HFO) kūrenamais laivais atplukdomos į Europos uostus. Statistikoje ši tarša priskiriama Azijos šalims, nors galutinis jos užsakovas yra Vakarų rinka.

Kai „žaliasis kursas“ baigiasi sąvartyne: ilgalaikės taršos bomba

Didžiausia šiuolaikinės klimato politikos problema yra trumparegiškas požiūris į technologijų gyvavimo ciklą. Visas „žaliasis“ frontas – vėjo jėgainės, Saulės parkai ir elektromobiliai – šiandien pristatomas kaip švari alternatyva, nes eksploatacijos metu šie įrenginiai neišmeta CO2. Tačiau pasibaigus jų 10–25 metų tarnavimo laikui, visa ši infrastruktūra neišvengiamai virsta milžinišku, toksišku ir praktiškai neperdirbamu besikaupiančios taršos šaltiniu.

• Vėjo turbinų sparnai – šiuolaikinis asbestas: Kad atlaikytų ekstremalias vėjo apkrovas ir audras, milžiniški vėjo jėgainių sparnai (siekiantys 50–100 metrų ilgį) gaminami iš itin patvarių kompozitinių medžiagų – stiklo pluošto, anglies pluošto ir epoksidinių dervų. Ši medžiaga specialiai suprojektuota taip, kad būtų nesunaikinama ir neirtų gamtoje. Pasibaigus turbinos eksploatacijos laikui, tos pačios savybės tampa ekologiniu košmaru: sparnų negalima išlydyti kaip plieno ar aliuminio, o cheminis jų skaidymas yra toks brangus ir sudėtingas, kad neturi jokios ekonominės prasmės. Šiandien pasaulyje atitarnavę sparnai tiesiog supjaustomi ir užkasami milžiniškuose sąvartynuose po žeme, kur jie gulės šimtmečius.
• Saulės elektrinių atliekų lavina: Saulės modulių efektyvumas kasmet krinta, o po 20–25 metų juos tenka keisti. Tačiau perdirbti Saulės bateriją yra sudėtinga ir ekonomiškai nuostolinga. Modulis yra tvirtai suklijuotas „sumuštinis“ iš stiklo, aliuminio, silicio, plastikų ir sunkiųjų metalų – švino, kadmio bei seleno. Norint saugiai atskirti šias medžiagas, reikia specializuotų gamyklų ir didelių energijos sąnaudų. Dėl to didžioji dalis pasaulyje išmontuojamų modulių šiandien tiesiog išvežami į besivystančias šalis arba atsiduria sąvartynuose, kur lietaus vanduo iš jų plauna nuodingus sunkiuosius metalus tiesiai į gruntinius vandenis.
• Elektromobilių akumuliatorių spąstai: Elektromobilio širdis – kelis šimtus kilogramų sveriantis ličio jonų akumuliatorius – efektyviai tarnauja apie 8–12 metų. Pasibaigus jo resursui, susiduriama su dviem problemomis: itin pavojingu utilizavimu ir ekonominiu neatsiperkamumu. Ličio baterijos yra degios, sprogios ir chemiškai agresyvios. Išgauti iš jų vertingus metalus (litį, kobaltą, nikelį, manganą) šiandien kainuoja kelis kartus brangiau nei iškasti naujas žaliavas kasyklose. Todėl didžioji dalis akumuliatorių nėra visavertiškai perdirbama – geriausiu atveju jie tik susmulkinami, o pavojingos cheminės atliekos kaupiasi saugyklose.

Visa ši „žaliosios“ energetikos ir transporto infrastruktūra yra tiksinti ekologinė ir finansinė bomba. Šiandien vartotojai moka už ją per subsidijas ir mokesčius, džiaugdamiesi sumažėjusia tarša ataskaitose, tačiau po keliolikos metų ateis metas mokėti antrą kartą – už milijonų tonų neperdirbamų kompozitų, sunkiųjų metalų ir cheminių atliekų laidojimą.

Europietiškas „Žaliasis kursas“ globaliame fone

Visame šiame kontekste Europos Sąjungos „Žaliasis kursas“ ir siekis tapti klimatui neutraliu žemynu atrodo kaip ekonomiškai itin brangus ir globaliu mastu neveiksmingas eksperimentas. Net jei Europa visiškai sustabdytų savo pramonę ir pereitų prie brangios vėjo bei Saulės energetikos, Azijos pramonės gigantai europiečių „sutaupytas“ emisijas kompensuotų per kelis mėnesius.

Tuo pačiu metu europiečių pramonė praranda konkurencingumą dėl išaugusių energijos kainų ir taršos mokesčių, o eiliniai gyventojai yra verčiami mokėti vis brangiau už elektrą, transportą ir trumpaamžes prekes, taip finansuojant sistemą, kuri realios taršos nesumažina, o tik perkelia ją į kitus žemynus ir milžiniškus ateities sąvartynus.

Pabaigai: Antarktidos modelis ar ateities sąvartynai?

Visas šis eksperimentas atveda prie paprasto, bet politinėse deklaracijose nutylimo ekonominio fakto: visiškas klimato neutralumas yra įmanomas tik esant visiškai Europos deindustrializacijai. Tai reiškia ne tik gamyklų uždarymą pačiame žemyne, bet ir Europos kapitalo valdomų įmonių sustabdymą kitose šalyse, pereinant tik prie kitų pasaulio regionų pagamintos produkcijos pirkimo.

Tačiau čia iškyla esminis klausimas – už ką Europa pirks visas šias prekes, pati nieko negamindama ir nekurdama realios pridėtinės vertės?

Kaip taikliai pastebėjo vienas infa.lt skaitytojas, kurio komentaras paskatino šio straipsnio atsiradimą, vienintelis šiandien visiškai klimatui neutralus žemynas yra Antarktida.

Žiemos laikotarpiu ten gyvena vos apie tūkstantis žmonių, kurie patys nieko negamina, o visus išgyvenimui reikalingus produktus, kurą ir įrangą gauna tik atvežtinius, apmokamus kitų valstybių biudžetų sąskaita.

Tai ir yra tikroji alternatyva, prieš kurią šiandien stovi Senasis žemynas: ar Europa sąmoningai sutiks su tokia deindustrializuota, nuo importo ir išmaldos priklausoma „Antarktidos“ ateitimi, ar toliau forsuos dabartinį „žaliąjį kursą“, paversdama žemyną milžiniškų neperdirbamų baterijų, Saulės modulių ir vėjo jėgainių sąvartynu, tarp kurio po kelių dešimtmečių teks kapstytis ateities kartoms?

Ar vis tik grįš prie taupančios ir tikrai ekologiškos ekonomikos, pagrįstos kokybiškų prekių gamyba ir ilgalaikiu naudojimu?

(Straipsnis parengtas naudojant dirbtinį intelektą formatavimui ir redagavimui)