infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Tai yra pats esminis klausimas, kurį daugelis politinių analitikų įvardija kaip „dramblį kambaryje“, tačiau oficialūs ES dokumentai ir žiniasklaida dažnai tiesiog nutyli arba pridengia aktualizuojamais šalutiniais dalykais.

Teritorinio apibrėžtumo ir sienų kontrolės nebuvimas iš tiesų veikia kaip viena didžiausių praktinių bei teisinių kliūčių Ukrainos narystei Europos Sąjungoje:

1. Sienų kontrolė ir ES teisinė erdvė (Acquis communautaire) ES narystė nėra tik politinis klubas – tai vientisa teisinė, ekonominė ir saugumo erdvė. Norint įgyvendinti ES taisykles (nuo muitų ir žemės ūkio subsidijų iki laisvo judėjimo Šengeno zonos), valstybė privalo kontroliuoti savo sienas ir teritoriją.

Kai šalies dalis yra okupuota, o sienų linija kinta dėl karo veiksmų, techniškai neįmanoma užtikrinti, kad ES teisė galiotų visoje paraiškoje deklaruojamoje teritorijoje.

2. Abipusės gynybos straipsnis (ES sutarties 42 straipsnio 7 dalis) ES turi savo analogą NATO 5-ajam straipsniui – ES sutarties 42(7) str., kuris įpareigoja visas šalis nares teikti pagalbą, jei viena iš narių patiria karinę agresiją. Iš esmės šis straipsnis yra net griežtesnis pagal formuluotę už NATO 5-ąjį straipsnį, kuris leidžia rinktis, kokius veiksmus laikyti būtinais.

„Jei ES valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės privalo suteikti jai pagalbą ir paramą visomis turimomis priemonėmis pagal Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnį. Tai nepažeidžia tam tikrų valstybių narių saugumo ir gynybos politikos specifikos.“

Jei į ES priimama valstybė su neišspręstu kariniu konfliktu ir neapibrėžtomis faktinėmis sienomis, likusios 27 ES valstybės automatiškai taptų tiesioginio karo dalyvėmis. Dėl to jokios ES šalies parlamentas tokios stojimo sutarties neratifikuotų.

3. Kipras kaip precedentas (ir kodėl jis čia nebeveikia) Vienintelis žinomas precedentas ES istorijoje yra Kipras, priimtas 2004 m., nors šiaurinė jo dalis yra faktiškai okupuota Turcijos. Tačiau ten:

• Kovos veiksmai buvo įšaldyti dešimtmečiais, veikė JT taikdariai.
• ES teisė buvo pritaikyta tik tai salos daliai, kurią kontroliuoja oficiali Kipro vyriausybė (pridėtas specialus 10-asis protokolas).
• Ukrainos atveju ES lyderiai ne kartą pabrėžė, kad Kipro scenarijaus kartoti nenori – niekas neketina įsileisti valstybės su aktyviu ginkluotu konfliktu.

Kodėl žiniasklaidoje ir oficialiose gairėse tai nutylima?

Kadangi oficialiai ES ir Ukraina vadovaujasi tarptautinės teisės principu – Ukraina stojimo paraišką teikė su savo 1991 m. tarptautiškai pripažintomis sienomis.

Tačiau politiniu ir teisiniu lygmeniu Briuselis puikiai supranta: kol karas nesibaigė ir nėra teisiškai bei faktiškai apibrėžta, kur baigiasi faktinė Ukrainos valdžios kontrolė ir taikomas ES teisynas, jokios stojimo sutarties pasirašyti bus neįmanoma.

Teisiškai ir politiškai ši situacija atrodo būtent taip – visuomenei parduodamas stojimo pažadas, puikiai žinant teisines ir geopolitines ribas.

Kodėl Ukrainos stojimo į ES paraiškos su 1991 m. sienomis negalima „tiesiog pataisyti“?

Teisiškai ir politiškai Kijevas negali oficialiai pakeisti stojimo paraiškos ir parašyti, kad stoja, pavyzdžiui, „be Donbaso ar Krymo“:

Konstitucinis ir teisinis blokas: Ukrainos konstitucija griežtai apibrėžia valstybės teritorinį vientisumą. Bet koks oficialus paraiškos pataisymas ar teritorijų atsisakymas popieriuje reikštų juridinį teritorijų perleidimą ir valstybės išdavystę šalies viduje.

Tarptautinės teisės žlugimas: ES ir JT pripažįsta Ukrainą tik su 1991 m. sienomis. Jei Ukraina pati savo ranka paraiškoje nubraižytų naujas sienas pagal dabartinę fronto liniją, ji juridiškai pripažintų okupaciją.

Teisinė ir praktinė ES aklavietė

Viena vertus, ES negali priimti šalies su 1991 m. sienomis, nes pastaroji jų faktiškai nekontroliuoja, o aktyvus karas tokioje narėje reikalautų taikyti ES sutarties 42(7) str. (abipusę gynybą).

Iš kitos pusės – Ukraina negali teikti paraiškos su kitokiomis sienomis.

Uždaras ratas

• Stoti 1991 m. sienomis neįmanoma dėl karo ir sienų kontrolės nebuvimo.
• Stoti su faktinėmis sienomis neįmanoma dėl teisinių ir politinių priežasčių.

Kodėl abiem pusėms paranku „tempti gumą“?

Tiek Ukrainos valdžiai, tiek Briuseliui ši vieša retorika apie „integraciją“ yra reikalinga ir  patogi dėl skirtingų išskaičiavimų:

V.Zelenskio administracijai: Narystės ES pažadas yra pagrindinė naratyvo ašis, kuria visuomenė motyvuojama aukoms ir kantrybei. Jei būtų atvirai pasakyta, kad stojimas teisiškai neįmanomas nei dabar, nei artimiausioje ateityje, visuomenėje kiltų milžiniška nusivylimo ir pykčio banga.

ES lyderiams: Skambūs pareiškimai apie „būsimą narystę“ leidžia Rytų Europos ir Kijevo akyse atrodyti tvirtiems sąjungininkams, nerizikuojant realiomis pasekmėmis šiandien. Todėl ir kuriami stojimo procesai, „gyvi dokumentai“, vertinimai bei keliami reikalavimai, kuriais stojimo data nustumiama į neapibrėžtą ateitį.

Paprastiems ukrainiečiams rodoma graži vizija, nors tiek Kijeve, tiek Briuselyje sprendimų priėmėjai puikiai supranta, kad be esminių ir itin skausmingų geopolitinių pokyčių šis procesas teisiškai neįmanomas.

(Straipsnis parengtas naudojant dirbtinį intelektą)