infa.lt

foto: infa.lt / DI

Europos Sąjunga pristatė naują tarptautinę iniciatyvą, kuria siekiama išspręsti vieną didžiausių globalios aplinkosaugos problemų – kaip įtikinti turtingus verslo investuotojus mokėti už gamtos atkūrimą, rašo „Politico“ leidinys.

Armėnijoje vykstančiame Jungtinių Tautų (JT) biologinės įvairovės viršūnių susitikime (COP17) Europos Komisija kartu su Prancūzija bei Peru paleido platformą „Friends of Credits for Nature and Biodiversity“.

Šiuo žingsniu siekiama sukurti tarptautinę „gamtos kreditų“ rinką ir padėti užpildyti JT įvardytą kasmetinį 700 mlrd. JAV dolerių (apie 640 mlrd. eurų) biologinės įvairovės finansavimo deficitą.

Mechanizmas veiktų panašiai kaip „apyvartinių taršos leidimų“ rinka: gamtos kreditas atspindėtų pamatuojamą ekosistemos pagerėjimą (pavyzdžiui, miško ar pelkės atkūrimą), o įmonės galėtų juos pirkti norėdamos kompensuoti savo veiklų padarytą žalą aplinkai.

Europos Komisijos aplinkos komisarė Jessika Roswall pabrėžė, kad ši iniciatyva siunčia stiprų signalą pasauliui apie ES pasiryžimą bendradarbiauti tarptautiniu lygiu ir įrodyti, jog investicijos į gamtosaugą gali nešti finansinę grąžą tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu.

Pagrindinėse diskusijose kartu su ES jau dalyvauja tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, Kanada, Indonezija ir Tailandas.

Vis dėlto, naujasis modelis sulaukė aštrios aplinkosaugininkų ir teisininkų kritikos.

Organizacijos „ClientEarth“ atstovai įspėja, kad be griežtos kontrolės ir tikslių ekologinių rodiklių tokia sistema taps tiesiu keliu į „žaliąjį melą“ (greenwashing), leidžiantį taršioms bendrovėms nusipirkti „švarią reputaciją“.

Be to, keliamas esminis klausimas, ar šie pinigai iš tiesų pasieks realius gamtosaugos objektus. Skeptiškai nusiteikę ir Europos Parlamento nariai bei NVO, primindami, kad privatūs kreditai neturi tapti akstinu mažinti valstybinį gamtosaugos finansavimą.

Papildomą įtampą kelia vietos ir čiabuvių bendruomenės, kurios ilgai kritikavo bet kokius mėginimus monetizuoti gamtą.

Jų teigimu, tokie projektai dažnai sukelia žemės nuosavybės ginčus ir kelia grėsmę vietinių gyventojų pragyvenimui, jei jie patys neįtraukiami į sprendimų priėmimą.

JT Aplinkos programos (UNEP) vadovė Inger Andersen pripažino šią riziką, tačiau patikino, jog galima rasti balansą tarp čiabuvių teisių apsaugos ir privataus kapitalo pritraukimo, nes gamta teikia paslaugas visiems, todėl finansiniai mechanizmai yra tiesiog būtini.