infa.lt

Biudžetas ir išlaidos
Foto: Youtube kadras

Taip švelniai pasisveikino verslininkas savo Facebook paskyroje su savo sekėjais, žinoma, adresuodamas tai ne jiems, o tiems ekspertams, kurie etatiniu būdu mus informuoja kaip gerai gyvename šiandien ir dar geriau gyvensime rytoj. Tai šis minėto verslininko straipsnis apie tą „gerovės rytojų“. Toliau autoriaus tekstas:

Spalio 7 d. Irakas padarė tai, ko Lietuva padaryti negali – per vieną rytą sumažino savo pinigų vertę beveik 15 procentų. Priežastis paprasta: dėl karo Irane ir sutrikusio naftos eksporto sumažėjo pajamos, o išlaidos niekur nedingo. Vien šių metų biudžete politikai buvo priplanavę apie 100 tūkst. naujų darbo vietų valstybės sektoriuje.

Ką daryti? Devalvuoti valiutą. Dabar kiekvienas naftos doleris biudžetui atneša daugiau dinarų ir biudžetas magiškai „pasipildo“. Magija. Tik už kiekvieną fiskalinį triuką kažkas sumoka. Irake sumokės žmonės, gaunantys algas dinarais ir perkantys importuojamas prekes.

O kas sumokės Lietuvoje?

Margaret Thatcher yra sakiusi, kad socialistinių vyriausybių problema ta, jog anksčiau ar vėliau joms baigiasi kitų žmonių pinigai. Ji kalbėjo apie socialistus, bet Lietuvoje ši taisyklė galioja praktiškai visoms valdžioms.

Kai biudžete pradeda trūkti pinigų, iš esmės lieka keturios kišenės, į kurias galima įkišti ranką.

Antaniukas ir jo paskola

Imkim praėjusio posto Juozo sūnų Antaniuką. Jis gyvena Vilniuje, uždirba 2 000 eurų ir turi 100 000 eurų būsto paskolą, paimtą tais laikais, kai palūkanos buvo beveik nulinės. Tada įmoka buvo apie 260 eurų, dabar – apie 450. O kitąmet greičiausiai paskola kainuos apie 550 eur. Nes ECB planuoja didinti palūkanas.

Anksčiau Antaniukas dėl to labai nesuko galvos. Alga augo, paskolos atrodė pigios, todėl kartais pasiimdavo dar vieną – automobiliui, remontui, vartojimui. Juk alga auga. Kas galėtų nutikti? Skolų dabar iki kaklo.

Bet ateina momentas, kai pajamos nebespėja paskui skolos aptarnavimo išlaidas. Tada Antaniukas turi du pasirinkimus: pirkti pigesnius grikius arba valgyti tuos pačius, tik skolon. Kaip manot, ką jis pasirinks?

Dar galėtų susirasti papildomą darbą, bet jis jau apmokestinamas progresiniais tarifais . Arba imti akmenį į skvernelį ir eit į protestą.

Kijosakis tokią skolą vadintų bloga skola. Gera – kai pasiskolini turtui, kuris generuoja pajamas. Bloga – kai skoliniesi vartojimui ir skola pati nieko neuždirba. O kai skola pabrangsta tiek, kad nuomos pajamos nedengia sąnaudų, tada prasideda krizė ir Kijosakiui .

Valstybė, aišku, nėra Antaniukas. Ji gali rinkti mokesčius, refinansuoti skolą ir skolintis dešimtmečiams. Bet vienas principas tas pats: kuo daugiau pajamų suvalgo seni skoliniai įsipareigojimai ir skolos aptarnavimas, tuo mažiau lieka esamiems ar naujiems pasirinkimams. Tą ir turim.

Valstybės alga jau išdalinta dar jos negavus

2026 m. valstybės biudžete – apie 21,1 mlrd. eurų pajamų ir 27,5 mlrd. išlaidų. 2027 m. projekte – apie 22,2 mlrd. pajamų ir 27,9 mlrd. išlaidų. Vadinasi, kitąmet valstybės „alga“ padidėja maždaug milijardu.

Skamba neblogai. Tik pažiūrėkim, kas tą milijardą jau išsidalino jam dar neįkritus į sąskaitą.

Vien pensijų didinimui papildomai reikia papildomai 715,5 mln. eurų.

Mokytojų, mokslininkų, pareigūnų, kultūros ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams – dar apie 450 mln. eurų.

Papildomai valstybės įmokai į sveikatos draudimą – apie 304 mln. eurų, socialinių išmokų indeksavimui – dar apie 142 mln. eurų, o skolos valdymo išlaidos PAPILDOMAI padidėja maždaug 367 mln. eurų.

Sudėjus vien šias eilutes gauname beveik 2 mlrd. eurų papildomų išlaidų. Ir nėra ką sumažinti!

Kitaip tariant, dar net negavome papildomo milijardo, o jau išleidome beveik du. Ir žinome, kad reikės refinansuoti senas pigias paskolas brangiai. Todėl kas tikrai augs, tai skolos aptarnavimas.

Kad tilptų į Mastrichto 3% rekalavimų kriterijus, kitų metų išlaidas reikėtų ne didinti, o sumažinti maždaug 400 mln. eurų. Vietoj to dalijame 2 milijardus pažadų.

Pagaunat kampą?

Politikai pirmiausia pasakoja apie pensijas ir atlyginimus. Bet kreditoriams negali pasakyti: „Žinokit, šiemet palūkanų nemokėsim, nes norėjom pakelti pensijas.“ Pensijų didinimas vyksta biudžete, kuris net ir augant pajamoms lieka deficitinis.

Taigi klausimas jau nebe tas, ar pinigų trūksta. Trūksta. Klausimas – iš kieno kišenės paimsime skirtumą? Čia apžvelgsiu keturias kišenes.

Pirmoji kišenė – mokesčių mokėtojai

Ankstesnės valdžios dar turėjo kur kasti. Galėjo kelti akcizus, nedidinti NPD, kelti MMA ir kartu surinkti daugiau mokesčių. Galima sugalvoti naują mokestį ir pavadinti jį „solidarumo“, „saugumo“ ar dar kokiu nors gražiu žodžiu. Didinti išlaidas prisidengiant gynyba. Bet juk visi matom, kad ne gynybai čia tie pinigai eina.

Problema ta, kad mokesčiai turi vieną nemalonią savybę – žmonės į juos reaguoja. Kai akcizai tampa gerokai didesni nei kaimyninėje šalyje, dalis pinigų išvažiuoja per sieną. Kai darbo jėga tampa per brangi, verslas pradeda skaičiuoti, ar tikrai verta samdyti Lietuvoje. Kai mokesčius keli per daug, pati mokesčių bazė pradeda judėti.

Kitąmet MMA kyla apie 8%, iki 1 245 eurų. NPD veikiausiai nedidės. Valstybė pasiims didesnę dalį augančio atlyginimo. Bet šita kišenė nėra begalinė.

Nuvažiuoti į gerą vakarėlį ir prataškyti tūkstantį lengva. Atidirbti tą tūkstantį – kažkodėl gerokai mažiau linksma.

Antroji kišenė – kreditoriai. Kai mokesčių neužtenka, skolinamės

Valstybė dabar refinansuoja dalį skolų, kurios buvo paimtos beveik už nulines palūkanas, bet dabar jau gerokai brangiau. 2025 m. valdžios sektorius palūkanoms išleido apie 752 mln. eurų – beveik penktadaliu daugiau nei metais anksčiau. Finansų ministerijos projekcijose skolos aptarnavimo išlaidos artimiausiais metais toliau smarkiai auga.

Čia man patinka vienas palyginimas. Šeimos paketui, kuris turėtų gelbėti Lietuvos demografiją, kitąmet numatyta apie 150 mln. eurų. Vien skolos aptarnavimo išlaidų augimas 367 mln. eurų. Skoloms aptarnauti skiriame daugiau, nei demografijai.

Kreditoriams mokėti nėra politinis pasirinkimas. Tai sąskaita

Antaniukas turi lygiai tą pačią problemą. Jo bankui visiškai neįdomu, kad šiemet jis norėjo daugiau pinigų skirti šeimai ar atostogoms ar ne. Bankas nori įmokos. Ir jis ją pasiims pirmiausiai.

Finansų ministerija 2027 m. planuoja apie 3,8% BVP valdžios sektoriaus deficitą – daugiau nei įprasti 3 procentai. ES fiskalinė riba. Vėliau deficitas prognozuojamas dar didesnis, o valstybės skola peržengia pusę BVP.

Galima guostis, kad fiskalinių problemų turi ir kitos Europos šalys. Antaniukas irgi gali grįžti namo ir pasakyti: „Mama, gavau trejetą, bet viskas gerai – pusė klasės gavo dvejetus.“ Mama tikriausiai „apsidžiaugs”.

Pažiūrėkit į Prancūziją ar Italiją. Didelę skolą ilgą laiką buvo nesunku aptarnauti, kai pinigai beveik nieko nekainavo. Kai skolinimasis brangsta, matematika pasikeičia. Bet jaunimas nesutinka apmokėti palūkanų savo švietimo kokybės sąskaita.

Bandoma pateikti taip, tarsi jaunimo protestai yra migrantų klausimas – ne. Tai yra todėl, kad valdžia siūlo mažinti finansavimą švietimui, kuris ir taip nėra geroje būklėje. Būtent todėl protestuoja studentai Prancūzijoje ar Italijoje. Ir turbūt kitur.

Be to, atsiranda dar vienas konkurentas valstybėms – milžiniškas privataus kapitalo poreikis energetikai, duomenų centrams ir DI infrastruktūrai. Kapitalas turi alternatyvų. Jeigu nori, kad jis skolintų tau, turi pasiūlyti tinkamą kainą. Taigi valstybės yra priverstos skolintis brangiau.

Antroji kišenė dar pilna. Tik ji kasmet brangsta. Bet dar ne greitųjų kreditų kaina.

Trečioji kišenė – anūkai

Čia viskas paprasčiau. Kiekvienas šiandienos pažadas, kuriam neužtenka šiandienos pajamų, tampa skola. O skola – būsimos pajamos, kurias jau išleidome šiandien.

Juozas gaus didesnę pensiją. Antaniukas mokės savo pabrangusią paskolą. O Antaniuko vaikai gaus valstybę su didesne skola ir didesne jos aptarnavimo sąskaita.

Kai pinigų pradeda trūkti, labai patogu mažinti tai, kas šiandien garsiai neprotestuoja: investicijas, rezervus, ateities įsipareigojimų finansavimą. Pensijas sumažinti politiškai labai sunku. Pensininkai balsuoja. Anūkai – dar ne.

Thatcher sakė, kad kitų žmonių pinigai baigiasi. Lietuvoje jie dar nesibaigė, bet eina į pabaigą.

Mes tiesiog radome naujų kitų žmonių – tuos, kurie dar negali paprieštarauti. Kurie dar gal net negimė.

Ketvirtoji kišenė – taupytojai

Lieka pati tyliausia kišenė – infliacija.

Ir čia svarbu neapsimesti, kad ECB oficialiai nori infliacijos. Nenori. Jo tikslas – 2 procentai. Tačiau didelę skolą turinčioms valstybėms infliacija turi vieną labai malonią savybę: ji mažina realią senos skolos vertę.

Jeigu valstybė skolinga 100 eurų, po dešimties metų ji vis dar skolinga nominalius 100 eurų. Tik tie 100 eurų jau verti mažiau. Kas pralaimi? Tas, kuris laikė savo 100 eurų grynaisiais ar sąskaitoje ir tikėjo, kad po dešimties metų jie bus verti tiek pat. O Lietuvoje tokių daug.

Todėl Irakas savo valiutą gali devalvuoti beveik 15 procentų vienu sprendimu. Euro zona taip negali. Bet ekonominis rezultatas skolininkui gali būti panašus, jeigu kainų lygis ilgesnį laiką auga greičiau.

Irako devalvaciją pamatai ryte valiutų kursų lentelėje. Infliacinę „devalvaciją“ pamatai po kelerių metų parduotuvėje. Tai nėra tas pats mechanizmas, bet tavo piniginei skirtumas kartais atrodo stebėtinai panašus.

Ką daryti Antaniukui?

Antaniukui nebūtina atspėti, ar ECB kitą kartą palūkanas pakels dar 0,25 procentinio punkto. Jam svarbiau suprasti vieną dalyką: valstybės skola niekur nedingsta. Keičiasi tik žmogus, kuris už ją sumoka.

Kartais sumoka mokesčių mokėtojas. Kartais – skolininkas per palūkanas. Kartais – taupytojas per infliaciją. O kartais sąskaita tiesiog padedama ant stalo žmogui, kuris dar net negimė.

Thatcher sakė, kad anksčiau ar vėliau baigiasi kitų žmonių pinigai.

Ne visai.

Kitų žmonių pinigai niekada nesibaigia. Tiesiog reikia surasti naujų kitų žmonių.

P. S. Tai ką daryti Antaniukui? Imti greitąjį kreditą grikiams?

P.P.S. Ir Jūs negalvokite, kad pinigai baigaisi tik Lietuvoje ar Prancūzijoje. Pabrangusi skola yra problema visiems skolos narkomanams. Kinijoje tame tarpe.

Autorius redakcijai žinomas