infa.lt

asociatyvi nuotr.: REUTERS/Alessandro Garofalo

1953 metais Vengrijos futbolo rinktinė prestižiniame Vemblio stadione rezultatu 6:3 sutriuškino Angliją. Tai buvo istorinis įvykis, įrodęs britams, kad jie nebėra savo pačių išrasto žaidimo šeimininkai.

Nors Vengrijos dominavimo ženklai buvo akivaizdūs – komanda buvo olimpinė čempionė ir nepralaimėjusi trejus metus, o jos priešakyjee žaidė legendinis Ferencas Puskásas – Anglijos sporto spauda prieš rungtynes tikino, kad tradicinis, „vyriškas“ angliškas futbolas ir „kieti kėliniai“ lengvai sustabdys Vengrijos „kamuolio žonglierius“.

Po šešių mėnesių Budapešte įvykęs revanšas baigėsi dar didesniu Anglijos pralaimėjimu – 1:7, primena furtbolo istoriją „Euractiv“ autorius savo analizėje.

Šis sporto istorijos epizodas, aprašytas Jonathano Wilsono knygoje „Apverčiant piramidę: futbolo taktikos istorija“, tiksliai iliustruoja dabartinę Europos ekonomikos situaciją.

Susidūrusi su agresyvia Rusija, stiprėjančia Kinija ir nenuspėjama, bet galinga JAV, Europa pasirinko strategiją „tapti griežta“: karpyti biurokratizmą, didinti išlaidas gynybai ir įvesti baudžiamuosius muitus.

Tačiau šiame reguliavimo, militarizmo ir protekcionizmo kokteilyje trūksta aiškaus plano, kaip tai paskatins Europos ekonomikos atgimimą.

Europos struktūrinės problemos ir nesėkmingas kopijavimas

Europos Sąjunga pati pripažįsta, kad Kinijos lyderystė pažangių technologijų (pavyzdžiui, elektromobilių) srityje yra ilgalaikio strateginio planavimo ir valstybės subsidijų rezultatas.

Panašiai ir JAV subsidijuoja aukštųjų technologijų kompiuterinių lustų gamybą. Vis dėlto centralizacija daugeliui ES sostinių išlieka nepriimtina, o žodis „subsidijos“ Briuselyje vis dar vertinamas neigiamai.

Briuselio kovingumas Pekino atžvilgiu, bandant muitais stabdyti bet kokį Kinijos eksportą (nuo elektromobilių iki plieno), ignoruoja faktą, kad JAV prieš metus bandė daryti tą patį ir pralaimėjo. Nepaisant ekonominių praradimų, Briuselis lieka įsitikinęs, kad žino geriau už Pekiną ir Vašingtoną.

Šiandien ES primena sunkumų patiriančią futbolo komandą

• Senstanti sudėtis: 450 milijonų ES piliečių populiacija sparčiai sensta.
• Prasta lyderių forma: Pagrindinės komandos žvaigždės – Vokietija ir Prancūzija – demonstruoja prastus rezultatus.
• Prarastas pasitikėjimas: Politiniai vadovai – nuo Friedricho Merzo iki Emmanuelio Macrono – prarado visuomenės palaikymą.
• Neveikiančios taktikos: Bandymai keisti formacijas (Veimaro trikampis, E5, E6 ar tradicinė Prancūzijos ir Vokietijos ašis) neduoda jokių rezultatų.

Daugelis akivaizdžių sprendimų ES yra neprieinami: naujų narių (Ukrainos, Moldovos ar Juodkalnijos) priėmimas yra politiškai ir techniškai sudėtingas; komandos atjauninimas imigrantais – politiškai neįmanomas; o didžiulės valstybės investicijos laikomos finansiškai neatsakingomis.

Be to, tiesiogiai kopijuoti JAV ar Kinijos modelių neįmanoma. JAV mokslinius tyrimus finansuoja iš didžiulio federalinio biudžeto (23% BVP), kai tuo tarpu ilgalaikis ES biudžetas nesiekia nei 1% BVP.

Tuo tarpu Kinijos eksportu grįsta ekonomika laikosi ant valstybinės gerovės politikos ir autoritarizmo, kuris europiečiams yra nepriimtinas.

Todėl ES blaškosi: bandoma atšaukti prieš kelis mėnesius priimtus žaliuosius įstatymus, atnaujinti prekybos karus, o Vokietija vėl stumiama tapti karine supervalstybe.

Tačiau futbole kamuolio padavimas atgal retai padeda įmušti įvartį ir dažnai baigiasi įvarčiu į savo vartus.

Strateginė inovacijų taktika ir vienybė

Vis dėlto istorija rodo, kad išeitis yra. Praėjus trylikai metų po pralaimėjimo prieš Vengriją, Anglija 1966 metais tapo pasaulio čempione. Šį triumfą lėmė ne tik sėkmė, bet ir strateginiai taktiniai pokyčiai, kuriuos išprovokavo būtent pralaimėjimai prieš vengrus.

Anglijoje prasidėjo inovacijų dvasia: buvo įvesta keturių gynėjų linija, atsisakyta tradicinių krašto puolėjų (komanda gavo „Wingless Wonders“ pravardę) ir pradėti naudoti „mąstantys“ puolėjai.

Anglija pasimokė iš kitų, bet jų aklai nekopijavo – ji sukūrė savo unikalią sistemą.

Šį požiūrį šiandien turėtų pritaikyti ir Europa. Jai reikėtų:

• Centralizuoti finansų rinkų priežiūrą, kaip tai daro JAV, tačiau nekopijuoti neatsakingo Vašingtono reguliuotojo modelio.
• Leisti daugiau bendros ES skolos svarbioms investicijoms finansuoti, bet nustoti apsimetinėti, kad euras privalo pakeisti dolerį.
• Giliau integruoti bendrąją rinką, kartu pripažįstant, kad kalbiniai ir kultūriniai skirtumai niekada neleis jai tapti tokiai pat vientisai kaip konkurentų rinkos.

Kai kurie iš šių siūlymų jau skinasi kelią. ES finansų ministrų susitikime Ispanija pasiūlė metodą, kaip sutelkti valstybių narių skolinimąsi ES lygmeniu. Nors Nyderlandai ir kitos „taupiosios“ šalys tai atmetė, Europos Komisija pasiūlymui neprieštaravo.

Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti Airija, nepaisant pradinio skeptiškumo, įsipareigojo siekti susitarimo dėl centralizuotos finansų priežiūros iki šių metų pabaigos.

Airijos finansų ministras Simonas Harrisas pabrėžė: „Diskusija Europoje neturėtų būti tik apie tai, kaip pasidalinti pyragą. Ji turėtų būti apie tai, kaip mes tą pyragą auginame.“

Esminė pamoka Europai – išlaikyti vienybę strateginių iššūkių akivaizdoje, lygiai taip pat, kaip Europos čempionate vieningai kovoja futbolo komandos.