infa.lt

Jekaterina Rojaka
Seimo kanceliarijos, O. Posaškovos nuotr.

Beveik ketverius su puse metų Rusijai pavyko iš esmės apsaugoti savo ekonomiką nuo tiesioginio karo poveikio. Nepaisant sankcijų, naftos eksportas toliau generavo pajamas, biudžetas finansavo rekordines karines išlaidas, o daugumai gyventojų karas liko tolimu reiškiniu.

Tačiau 2026 metų pavasarį situacija pradėjo keistis – karas vis sparčiau persikelia į Rusijos ekonomiką ir gyventojų kišenes.

Balandį Ukraina pradėjo vieną intensyviausių kampanijų prieš Rusijos energetikos infrastruktūrą nuo plataus masto invazijos pradžios. Skirtingai nei ankstesniais etapais, taikiniais tapo ne pavienės naftos bazės, o didžiausios šalies naftos perdirbimo gamyklos, siurblinės, kuro saugyklos ir logistikos mazgai.

Smūgiai pasiekė objektus, esančius ne tik 300–500 kilometrų nuo Ukrainos sienos, bet ir daugiau kaip 1200–1400 kilometrų atstumu.

Ukrainos prezidentui paskelbus apie naujos kartos iki 3000 kilometrų nuotolio dronus, tampa akivaizdu, kad vis didesnė Rusijos pramonės ir energetikos infrastruktūros dalis patenka į potencialių taikinių zoną.

Ekonominiu požiūriu pasirinkti taikiniai nėra atsitiktiniai. Karinė ir ekonominė šalies galia priklauso ne nuo išgaunamos naftos kiekio, o nuo gebėjimo ją paversti benzinu, dyzelinu, aviaciniu kuru ir kitais produktais, reikalingais kariuomenei, transportui ir pramonei, ir gyventojams.

Kitaip tariant, Ukraina smogia ne žaliavai, o didžiausią pridėtinę vertę kuriančiai grandinei.

Per kelis mėnesius buvo atakuotos vienos svarbiausių Rusijos gamyklų: Kirišių (20 mln. tonų per metus, antra pagal dydį rusijoje), TANECO Tatarstane (17 mln. tonų, trečia), NORSI Nižnij Novgorode (16–17 mln. tonų, ketvirta), Jaroslavlio (15 mln. tonų), Maskvos Kapotnios (11,6 mln. tonų), Tuapsės ir kitos.

Dalis jų buvo atakuotos pakartotinai, taip siekiant neleisti atkurti gamybos. Keturios didžiausios atakuotos gamyklos sudaro beveik 70 mln. tonų metinių perdirbimo pajėgumų, arba beveik trečdalį visos šalies naftos perdirbimo pramonės.

Ukraina nebando sunaikinti visos energetikos sistemos, o taikosi į jos kritinius mazgus, kurių sutrikdymas sukelia grandininį efektą visoje ekonomikoje.

Degalai didžiąja dalimi nėra galutinis vartojimo produktas – jie yra tarpinė prekė, naudojama praktiškai visuose sektoriuose. Kai sutrinka jų gamyba ar logistika, didėja transporto, logistikos, žemės ūkio, statybų ir pramonės sąnaudos.

Tai sukelia infliaciją, mažina įmonių pelningumą ir lėtina ekonomikos augimą bei mažina gyventojų perkamąją galią.

Šiandien tai jau matoma praktikoje. Daugumoje Rusijos regionų ribojamas degalų tiekimas, įvesti eksporto apribojimai, nepriklausomose degalinėse benzino kainos kai kur viršijo 100 rublių už litrą, o kuro trūkumas sutapo su javapjūtės pradžia, kai dyzelino poreikis yra didžiausias per metus.

Rusijos centrinis bankas jau pripažino, kad sumažėję naftos perdirbimo pajėgumai neigiamai paveiks šalies ekonomikos augimą. Tai rodo, kad vieno sektoriaus sutrikimai per tiekimo grandines persiduoda visai ekonomikai.

Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl šie smūgiai tampa tokie skausmingi – jie atskleidė jau anksčiau susiformavusį Rusijos ekonomikos pažeidžiamumą, prie kurio prisidėjo rekordinės karinės išlaidos, darbo jėgos trūkumas, ribotos investicijos į civilinę ekonomiką, sankcijos, apsunkinančios atsarginių dalių importą.

Daugelis šiuolaikinių naftos perdirbimo įrenginių nėra lengvai pakeičiami, jų remontas užtrunka mėnesius. Todėl kiekvienas pakartotinis smūgis dar labiau prailgina šį procesą.

Ne mažiau svarbi ir fiskalinė pusė. Rusijos likvidžioji nacionalinio gerovės fondo dalis nuo karo pradžios sumažėjo nuo maždaug 7 proc. iki 1,7 proc. BVP, o beveik pusė federalinio biudžeto jau skiriama gynybai ir įslaptintoms išlaidoms.

Tai reiškia, kad kiekvienas papildomas ekonominis sukrėtimas tampa vis sunkiau absorbuojamas. Valstybė priversta vienu metu finansuoti karo veiksmus, remontuoti infrastruktūrą, subsidijuoti degalų kainas, stiprinti oro gynybą ir organizuoti kuro importą.

Reuters jau skelbia, kad Rusija pradėjo importuoti benziną iš Indijos, taip pat derasi dėl papildomų tiekimų iš Kazachstano ir Baltarusijos. Energetikos supervalstybei tai yra paradoksali situacija.

Tai nereiškia, kad Rusijos ekonomika artėja prie žlugimo. Toks vertinimas būtų pernelyg kategoriškas, Rusija išlieka viena didžiausių pasaulio naftos gamintojų, jos ekonomika vis dar prisitaiko prie sankcijų, ir valstybė išlaiko pakankamus finansinius išteklius tęsti karą.

Tačiau karo kaina keičiasi. Ekonomikoje egzistuoja sąvoka „ribiniai kaštai“. Kiekvienas papildomas karo mėnuo Rusijai tampa brangesnis nei ankstesnis. Vis daugiau lėšų tenka skirti ne naujoms investicijoms, produktyvumui ar technologijoms, o jau padarytos žalos likvidavimui.

Tai mažina potencialų ekonomikos augimą ir silpnina ilgalaikį konkurencingumą. Būtent taip ir veikia „ekonominio išsekimo“ mechanizmas.

Ši istorija svarbi ne tik Ukrainai ar Rusijai. Ji siunčia labai aiškią žinią Lietuvai ir visai Europos Sąjungai.

Pirmiausia, ekonominis atsparumas yra neatsiejama nacionalinio saugumo dalis. Energetika, logistika, elektros tinklai, duomenų centrai, telekomunikacijos ir finansų sistema šiandien yra tokie pat svarbūs kaip oro gynybos sistemos.

Moderni valstybė gali pralaimėti karą nepraradusi nė kilometro teritorijos, jei praras gebėjimą palaikyti šių sistemų veikimą.

Antra, Europa turi keisti požiūrį į efektyvumą. Pastaruosius tris dešimtmečius ekonomika buvo kuriama pagal „just-in-time“ principą, maksimaliai mažinant atsargas ir rezervinius pajėgumus.

Karas parodė, kad kritinėse srityse reikia pereiti prie „just-in-case“ modelio – didesnių strateginių atsargų, alternatyvių tiekimo maršrutų, rezervinių elektros tinklų, papildomų gamybos pajėgumų ir decentralizuotos infrastruktūros.

Tai kainuoja, tačiau krizės metu šios investicijos tampa daug pigesnės nei jų nebuvimas.

Trečia, gynybos politika ir ekonomikos politika nebegali būti planuojamos atskirai. Investicijos į elektros tinklus, SGD terminalus, geležinkelius, uostus, kibernetinį saugumą ar vietinę gynybos pramonę yra ne tik konkurencingumo, bet ir nacionalinio saugumo investicijos.

Tai reiškia, kad ES fiskalinės taisyklės, investicijų politika ir gynybos finansavimas turės vis labiau integruotis.

Ketvirta, šis karas dar kartą parodė, kad ekonominės sankcijos neveikia kaip vienkartinis šokas. Jos veikia kaupiamuoju principu – nesugriauna ekonomikos per vieną dieną, tačiau silpnina technologinį potencialą, lėtina remontą, didina kaštus ir mažina valstybės gebėjimą prisitaikyti prie naujų šokų.

Ilgalaikiuose konfliktuose būtent ekonominis atsparumas vis dažniau tampa lemiamu strateginiu veiksniu.