2026.06.27 11:11
Dalinuosi su jumis ypatingai svarbia informacija, kurią jums būtina žinoti! Pasidalinkite ir jūs! – parašė Gintaras Furmanavičius savo Facebook paskyroje.
Kol mes mėgaujamės pagaliau atėjusia vasara, seimo komjaunuoliai tyliai kasa mums duobę.
Tekstas labai ilgas, bet vertas jūsų laiko!
„Ulbinaitės įstatymas“: ką iš tikrųjų vakar priėmė Seimas?
2026 m. birželio 25 d. Seimas priėmė Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 48, 50 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XVP-908(2).
Viešojoje erdvėje šis projektas jau vadinamas „Ulbinaitės įstatymu“, nes viena matomiausių jo gynėjų buvo Seimo narė Daiva Ulbinaitė.
Tačiau formaliai projektą pateikė Kultūros komitetas, o plenarinėje salėje jį pristatė Kultūros komiteto narys Vytautas Grubliauskas.
Įstatymo esmė – išplėsti dviejų institucijų galias: Lietuvos radijo ir televizijos komisijos bei Žurnalistų etikos inspektoriaus.
Joms suteikiama teisė duoti privalomus nurodymus interneto platformoms, socialinių tinklų paslaugų teikėjams ir prieglobos paslaugų teikėjams dėl tam tikros neskelbtinos ar neteisėtos informacijos šalinimo arba prieigos prie jos ribojimo.
Oficialiai šis pakeitimas siejamas su Europos Sąjungos Skaitmeninių paslaugų aktu. Kitaip tariant, Lietuva perkelia į nacionalinę teisę mechanizmus, kurie leistų valstybės institucijoms veikti ne tik prieš tradicines žiniasklaidos priemones, bet ir prieš interneto erdvėje veikiančius turinio platintojus.
„Informacinis skydas” ar cenzūros įrankis? Ką iš tikrųjų slepia naujasis dezinformacijos įstatymas
Čia ir prasideda pagrindinė diskusija
Viena vertus, valstybė turi teisę kovoti su karo propaganda, dezinformacija, smurto kurstymu, neapykantos kurstymu ar kita įstatymais draudžiama informacija. Kita vertus, tokie ribojimai tiesiogiai paliečia Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintą saviraiškos laisvę ir Konstitucijos 44 straipsnyje įtvirtintą cenzūros draudimą.
Todėl esminis klausimas yra ne tai, ar valstybė apskritai gali riboti pavojingą turinį, bet kiek aiškiai, proporcingai ir kontroliuojamai tai bus daroma.
Vyriausybė savo išvadoje projektui iš esmės pritarė, tačiau kartu pateikė labai svarbias pastabas. Pirmiausia buvo pažymėta, kad projekte nepakankamai aiškiai apibrėžta, dėl kokios konkrečios informacijos LRTK ir Žurnalistų etikos inspektorius galėtų duoti privalomus nurodymus.
Tai nėra smulkmena. Jeigu įstatyme nėra tiksliai pasakyta, kokį turinį galima šalinti, atsiranda pavojus, kad „neteisėto turinio“ sąvoka bus aiškinama plačiai ir priklausys nuo institucijų politinės, administracinės ar ideologinės nuovokos.
Vyriausybė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad formuluotė „pagal kompetenciją“ yra pernelyg bendra. Ji neatsako į klausimą, ar kalbama tik apie dezinformaciją, karo propagandą ir karo kurstymą, ar apie bet kokį neteisėtą turinį. Būtent čia slypi pavojingiausia vieta: kuo platesnė ir miglotesnė formuluotė, tuo daugiau erdvės instituciniam savavaliavimui.
Kita svarbi Vyriausybės pastaba – privalomi nurodymai turi atitikti Skaitmeninių paslaugų akto 9 straipsnio reikalavimus. Tai reiškia, kad kiekvienas nurodymas pašalinti turinį arba apriboti prieigą turi būti aiškus, pagrįstas, proporcingas ir teisiškai patikrinamas.
Kitaip tariant, negali būti taip, kad institucija tiesiog parašo platformai: „pašalinkite, nes mums nepatinka“. Turi būti nurodytas konkretus teisinis pagrindas, konkretus turinys ir motyvai.
Dar viena pastaba susijusi su sąvokomis
Vyriausybė pasiūlė tikslinti, kad vietoje siauresnės „socialinių tinklų paslaugų teikėjų“ sąvokos būtų vartojama platesnė ir ES teisę geriau atitinkanti „interneto platformos paslaugų teikėjų“ sąvoka.
Tai svarbu, nes šiandien viešoji informacija plinta ne tik per klasikinius socialinius tinklus, bet ir per įvairias platformas, prieglobos paslaugas, vaizdo įrašų, komentarų, forumų ar turinio dalijimosi sistemas.
Atskiras klausimas – pinigai
Vyriausybės išvadoje nurodyta, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai tokioms funkcijoms vykdyti kasmet reikėtų papildomai apie 150 tūkst. eurų darbo užmokesčiui, 15 tūkst. eurų darbo vietoms įrengti ir dar 50 tūkst. eurų technologiniams įrankiams.
Tai reiškia, kad įstatymas nėra tik „vienas sakinys popieriuje“. Jam įgyvendinti reikės naujų žmonių, naujų technologijų ir papildomų valstybės biudžeto lėšų.
Balsavimas Seime
Projektas turėjo aiškią valdančiosios daugumos ir dalies opozicijos paramą. Už įstatymą balsavo 62 Seimo nariai, prieš buvo 11, susilaikė 8. Frakcijų pjūvis atrodo taip:
- Socialdemokratų frakcija – 33 už ir 1 susilaikė;
- Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija – 19 už;
- Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ – 5 už;
- Liberalų sąjūdžio frakcija – 3 už;
- Seimo Pirmininkas – už.
Prieš daugiausia balsavo „Nemuno aušros“, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos bei Mišrios Seimo narių grupės atstovai.
Tai gana įdomus politinis vaizdas. Įstatymas, kuris potencialiai plečia valstybės galias interneto turinio kontrolės srityje, sulaukė tiek socialdemokratų, tiek konservatorių paramos. Kitaip sakant, šiuo klausimu politinė takoskyra ėjo ne pagal klasikinę valdžia–opozicija liniją, o pagal požiūrį į valstybės teisę reguliuoti informacinę erdvę.
Projekto svarstymo metu kalbėjo Ignas Vėgėlė, Vytautas Juozapaitis, Daiva Ulbinaitė, Rimas Jonas Jankūnas ir Valius Ąžuolas. Buvo teikta I. Vėgėlės pataisa dėl 1 straipsnio, tačiau Seimas nepritarė net jos svarstymui: už buvo 19, prieš 0, susilaikė 13.
Po to įstatymas buvo priimtas galutiniu balsavimu.
Vertinant iš esmės
Šis įstatymas turi dvi puses.
- Pirmoji – teisėta ir suprantama: valstybė nori turėti instrumentus reaguoti į pavojingą turinį internete, ypač karo, informacinių operacijų, propagandos ir dezinformacijos kontekste.
- Antroji – pavojinga: kai institucijoms suteikiama teisė duoti privalomus nurodymus šalinti turinį, būtina labai aiški riba tarp teisėto ribojimo ir cenzūros.
Didžiausia rizika yra ne pats tikslas, o formuluočių platumas. Jeigu įstatymas būtų taikomas tik aiškiai apibrėžtoms kategorijoms – karo propagandai, smurto kurstymui, neapykantos kurstymui, akivaizdžiai neteisėtam turiniui – tuomet jis būtų vienas iš informacinio saugumo įrankių. Tačiau, jeigu praktikoje jis taps priemone šalinti politiškai nepatogią, aštrią ar valdžiai nemalonią nuomonę, tai jau būtų visiškai kita istorija.
Todėl svarbiausias klausimas dabar persikelia iš Seimo salės į taikymo praktiką.
Kas spręs, kad turinys neteisėtas?
Kaip greitai turinio autorius galės apskųsti sprendimą? Ar bus vieša statistika, kiek nurodymų duota, kam jie duoti ir dėl kokių pagrindų? Ar bus teismo kontrolė? Ar institucijos skelbs savo sprendimus? Be šių saugiklių net ir formaliai gražiai atrodantis įstatymas gali tapti labai patogia tylos administravimo mašina.
Trumpai tariant, Seimas priėmė ne paprastą techninę pataisą, o įstatymą, kuris keičia valstybės santykį su interneto turiniu. Vieniems tai bus būtinas atsakas į propagandą ir dezinformaciją. Kitiems – dar vienas žingsnis link reguliuojamos, prižiūrimos ir filtruojamos viešosios erdvės.
Tiesa, kaip dažnai būna, paaiškės ne iš įstatymo pavadinimo, o iš to, kaip juo bus naudojamasi.
Pagrindiniai šaltiniai: LRS nurodo, kad projektas XVP-908(2) buvo pateiktas 2025-12-09, svarstytas 2026-06-09, priimtas 2026-06-25, o priėmimo metu buvo kalbos, I. Vėgėlės pataisa ir galutinis balsavimas.
Vyriausybės išvadoje aiškiai įvardytos rizikos dėl nepakankamo turinio kategorijų konkretumo, proporcingumo, Skaitmeninių paslaugų akto 9 straipsnio ir papildomo finansavimo poreikio.
Frakcijų balsavimas: LSDP 33 už, TS-LKD 19 už, „Vardan Lietuvos“ 5 už, Liberalų sąjūdis 3 už, „Nemuno aušra“ 0 už / 4 prieš / 4 susilaikė.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt


580


viskas pagal švaba .
tai nebera musu valdzia-tai ziurkes prastumtos visais imanomais budais-ju isleisti istatymai ir isakymai yra niekiniai-jie ir ju statytinis „konstitucinis teismas” pazeide konstitucija ir jie sulauze priesaika dirbti Lietuvai-jie yra uzurpatoriai-jie yra kolaborantai ir Lietuvos priesai
Greičiau ne pagal švabą, o pagal neliustruotus…
lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_radijo_ir_televizijos_komisija
–
(„Rimantas Bagdzevičius, paskirtas LR Seimo”) – 2025 m.
!
Nemaniau, kad šis absurdiškas įstatymas bus priimtas.
Tai žinoma, kad jis yra skirtas bausti valdančiųjų kritikams.
Neatsitiktinumas yra tas faktas, kad įstatyme nėra nurodyta už kokius konkrečius tariamus prasižengimus būtų baudžiama – taip tikslingai yra palikta vieta manipuliacijai. Tai įstatymas, sutampantis su švabo-sorošo ideologija, ir manau kad už jį balsavusieji bei teikusioji Ulbinaitė būtent yra davosošvabomasonų statytiniai.
Konservatoriai ir socialdemokratai vėlgi balsuoja broliškai vieningai. Jų tariama priešprieša yra tik akių dūmimas, iškarto matosi kokių jėgų įtakoje jie yra.
Yra būtinas užsienio agentų įstatymas, nes manau užsienio sorošinių fondų apmokami statytiniai užsiima kenkimu Lietuvai.
Furmanavičius vadina įstatymą Ulbinaitės įstatymu, bet kažkodėl nepasako, ar bent jau nesuabejoja, kad čia KGB GRYBAUSKAITĖS ĮSTATYMAS – kas gi kitas, jei ne šita garsi kgbistė stovi už savo parankinės Ulbinaitės!
Grybauskaitė ruošiasi grįžti į prezidentūrą ir nori išvalyti informacinę erdvę, kad niekas rinkiminės kampanijos metu negalėtų jos pavadinti lesbiete arba kgbiste – tokie iš karto bus uždaryti ir išjungti.
arba TSKPiste Kremliauskaite..
Cenzūros įstatymą pateikė „liberalas” Vytautas Grubliauskas, ir čia labai aiškiai matosi, kad jokie jie ne liberalai, o paprasčiausi fašistai.