infa.lt

Foto: Yves Herman / Reuters

Donaldas Trampas (Donald Trump) vėl sudrebino Artimųjų Rytų geopolitinę padangę. Šįkart taikiklyje – ne karinės bazės ar branduoliniai objektai, o vandens gėlinimo gamyklos.

D. Trampas pirmadienį pagrasino, kad jei susitarimas su Iranu „netrukus nebus pasiektas“ ir jei Hormuzo sąsiauris „nedelsiant“ nebus atidarytas, JAV „visiškai sunaikins“ Irano elektros, energetikos ir vandens infrastruktūrą.

Nors galutinis sprendimas dar nepriimtas, pats faktas, kad tokia galimybė atsidūrė ant Baltųjų rūmų stalo, signalizuoja apie pavojingą lūžio tašką.

Tai nėra tiesiog nauja strategija – tai pripažinimas, kad tradicinės spaudimo priemonės išseko.

1. Iranas: skausminga, bet ne mirtina

Pirmiausia reikėtų apžvelgti patį taikinį. Iranui vandens gėlinimo gamyklų praradimas būtų sunkus smūgis pietinėms provincijoms, tačiau tai nėra valstybės egzistencinis klausimas. Iranas turi tai, ko neturi jo kaimynai – istorinę užtvankų sistemą, dideles požeminio vandens atsargas ir natūralias upes (pvz., Karūną).

Teheranas gali išgyventi troškulį, nes jo civilizacija tūkstantmečius laikėsi ant drėkinimo sistemų, kurios nėra priklausomos nuo vieno elektros jungiklio ar vakarietiškos raketos.

2. Regioninis domino: mirtinas grįžtamasis ryšys

Štai čia atsiveria tikroji praraja. Jei JAV nuspręstų žengti šį žingsnį, Iranas neabejotinai atsakytų tuo pačiu. O kitoje įlankos pusėje vaizdas kardinaliai kitoks: JAE, Kataras, Kuveitas ir Saudo Arabija yra beveik 100% priklausomi nuo dirbtinio vandens gėlinimo.

Susprogdinta gamykla Dubajuje ar Dohoje reiškia, kad modernus miestas nustoja egzistuoti per tris dienas. Tai asimetrija, kurią Donalds Trampas privalo įvertinti: smūgis Iranui gali tapti mirties nuosprendžiu artimiausiems JAV sąjungininkams, kurių gyvybė tiesiogine prasme priklauso nuo pramoninių membranų.

3. Ženevos konvencijos laidotuvės

Trečiasis ir bene pavojingiausias šio plano dėmuo – tarptautinės teisės erozija. Ženevos konvencija vienareikšmiškai draudžia atakuoti objektus, kurie yra būtini civilinės populiacijos išlikimui (maistą, vandenį, drėkinimo sistemas).

Jei JAV oficialiai į savo arsenalą įtrauktų vandens gėlinimo gamyklų naikinimą, tai sugriautų paskutinius susitarimus dėl karų vedimo taisyklių. Tai atvertų Pandoros skrynią: jei „geriečiai“ gali bombarduoti vandens stotis, kodėl to negali daryti bet kuris kitas diktatorius ar teroristinė grupuotė bet kuriame kitame pasaulio kampelyje?

4. Karo ekonomikos bankrotas: nusikaltimas kaip išeitis?

Galiausiai grįžtame prie to, nuo ko pradėjome – prie karo ekonomikos. Kai baigiasi brangios „Patriot“ raketos (kurių JAV jau priversta neoficialiai prašyti net iš Lenkijos), kai dronų spiečiai išsemia gynybos biudžetus, o įprasta karinė jėga neatneša greito rezultato – ateina strateginis bankrotas.

Kai nebelieka efektyvių spaudimo priemonių, galingiausias valstybes apima desperacija. Grasinimas sunaikinti civilinę infrastruktūrą yra ženklas, kad įprastas „chirurginis“ karas pralaimėtas.

Klausimas tik vienas: ar tikrai tikima, kad karo nusikaltimas padės ten, kur nepadėjo moderniausios technologijos? O gal tai tiesiog paskutinis, itin rizikingas blefas žaidime, kuriame žetonų nebeliko?