infa.lt

Šiame straipsnyje atskleidžiama esminė ekonominės sistemos, kuriai būdinga didėjanti valstybės ir korporacijų galios konvergencija, logika – trajektorija, kuri rodo, kad nuo „kapitalizmo“ bus pereita prie technokratinės ar net technofeodalistinės sistemos, kurioje e. prekybos platformos, algoritmai, programuojamos centralizuotos valiutos ir monopoliniai subjektai lems, kaip gyvensime.

Kapitalizmas neturi idealiai atitikti jokio konkretaus realaus pasaulio atvejo, bet yra konstruktas socialiniams ar ekonominiams reiškiniams analizuoti ir lyginti, rašo „Off-Guardian“ leidinio autorius, Colin Todhunter.

Šis įrėminimas labai svarbus: nors kapitalizmas dažnai apibūdinamas kaip laisvosios rinkos ir savanoriškų mainų sistema, iš tikrųjų jis dažnai remiasi suokalbiu, korupcija, valstybės ir korporacijų prievarta ir smurtu.

Tęsinys (Pirma dalis)

Indija kaip pasaulinis mikrokosmosas

Norėdami iliustruoti pasaulinę dinamiką ir realų neoliberalios politikos poveikį, galime panagrinėti Indijos žemės ūkio sektoriaus atvejį.

Struktūrinio koregavimo programos, kurias primetė tokios institucijos kaip TVF ir Pasaulio bankas arba dvišaliai susitarimai su JAV, privertė tokias šalis kaip Indija radikaliai pertvarkyti savo žemės ūkio sektorius.

Vėlesnėse direktyvose buvo reikalaujama išardyti valstybines paramos sistemas, tokias kaip valstybinis sėklų tiekimas, subsidijos ir valstybinės žemės ūkio institucijos, tuo pat metu skatinant į eksportą orientuotas prekines kultūras, kad būtų uždirbama užsienio valiuta.

Šie pokyčiai yra neoliberalios darbotvarkės, kuria siekiama toliau integruoti žemės ūkį į pasaulines kapitalo rinkas, mažinti viešojo sektoriaus vaidmenį ir atverti sektorių tiesioginėms užsienio investicijoms bei tarptautinėms žemės ūkio verslo korporacijoms, dalis.

Iki šiol Indijoje pasiektas rezultatas buvo pražūtingas milijonams smulkiųjų ūkininkų ir kaimo gyventojų. Neoliberalios reformos lėmė spirale didėjančias sąnaudas, priklausomybę nuo patentuotų sėklų ir agrochemikalų bei tradicinių ūkininkavimo sistemų eroziją.

Dėl to plačiai paplito įsiskolinimai, ekonominiai sunkumai ir sumažėjo žemdirbių skaičius – milijonai žmonių buvo išstumti iš žemės, daugelis nusižudė, o šimtai milijonų susidūrė su bedarbyste ir kaimo gyventojų perkėlimu.

Toks restruktūrizavimas palengvina žemės ūkio užvaldymą didelėms žemės ūkio verslo korporacijoms ir finansiniams investuotojams. Šie subjektai dominuoja pasaulinėje prekyboje žaliavomis ir vis labiau stiprina sėklų, gamybos priemonių, logistikos ir mažmeninės prekybos kontrolę.

Viešojo sektoriaus vaidmuo sumenkinamas iki privataus kapitalo tarpininko, taip sudarant sąlygas įsitvirtinti pramoniniam, genetiškai modifikuotais organizmais pagrįstam prekinių kultūrų žemės ūkiui, kuris labiau atitinka korporacijų interesus, o ne vietos aprūpinimą maistu ar ekologinį tvarumą.

Priešingai nei agroekologija, kuri yra priemonė, padedanti ūkininkams išsilaisvinti nuo priklausomybės nuo manipuliuojamų žaliavų rinkų, nesąžiningų subsidijų ir nesaugaus maisto tiekimo.

Agroekologijoje pirmenybė teikiama vietos maisto nepriklausomybei, ekologiniam tvarumui ir ūkininkų žinioms, o tai prieštarauja kapitalistinio žemės ūkio verslo propaguojamai redukcionistinei pramoninės žemdirbystės paradigmai.

Indijoje gyventojų perkėlimo politika verčia perkeltus kaimo darbuotojus migruoti į miestus ir ieškoti nesaugaus, menkai apmokamo darbo arba likti bedarbiais, taip gausinant perteklinės darbo jėgos gretas.

Ši rezervinė darbo jėgos armija nėra atsitiktinė, ji atlieka strateginę funkciją pasauliniame kapitalizme. Ji padeda mažinti darbo užmokestį ir silpnina darbuotojų bei profesinių sąjungų derybinę galią tiek Indijoje, tiek tarptautiniu mastu. Išlaikydamas didelį pigios ir nesaugios darbo jėgos rezervą, kapitalas gali drausminti darbininkus dėl konkurencijos ir nesaugumo.

Be to, daugelis šių išstumtų Indijos darbuotojų įtraukiami į ofšorines gamyklas ir pasaulines tiekimo grandines, o tai iš tikrųjų yra priemonė, padedanti pakenkti darbo teisėms ir sąlygoms turtingesnėse šalyse.

Ši analizė atspindi šalies įsiliejimą į pasaulinę kapitalistinę sistemą, kurioje kaimo vietovių gyventojų perkėlimas ir darbo jėgos „lankstumas“ yra svarbiausi kapitalistinės dinamikos palaikymo veiksniai.

Istoriškai galima palyginti žmonių iškeldinimą iš žemės Anglijoje per pramonės revoliuciją ir šiuolaikinį valstiečių iškeldinimą Indijoje neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis. Panašiai kaip Anglijoje, kur valstiečiai buvo prievarta iškeldinti iš savo žemės ir išstumti į miestus, kad taptų darbo jėga besiformuojančiam pramoniniam kapitalizmui, panašus procesas šiandien vyksta Indijoje.

Palanki kalba

Šis išstūmimas yra ne tik šalutinis „vystymosi“ produktas, bet ir sąmoningas procesas, susijęs su kapitalistiniu kaupimu ir imperialistiniu žemės ūkio pertvarkymu, kai vietos maisto sistemos ir kaimo pragyvenimo šaltiniai pajungiami korporacijų interesams ir pasaulinėms rinkoms.

Pasaulinė komunikacijos ir verslo strategijos bendrovė „APCO Worldwide“ yra lobistinė agentūra, tvirtai susijusi su Volstrito (JAV korporacijų) valdžia ir padeda įgyvendinti jos pasaulinę darbotvarkę.

Prieš kelerius metus, po 2008 m. finansų krizės, APCO pareiškė, kad Indijos atsparumas pasauliniam nuosmukiui privertė vyriausybes, politikos formuotojus, ekonomistus, korporacijas ir fondų valdytojus patikėti, kad ši šalis gali atlikti svarbų vaidmenį atsigaunant pasauliniam kapitalizmui.

Iššifravus tai reiškia, kad pasaulinis kapitalas saugiai kontroliuoja rinkas. Kalbant apie žemės ūkį, tai slepiasi po emocinga ir iš pažiūros altruistine retorika apie „pagalbą ūkininkams“ ir būtinybę „išmaitinti augantį gyventojų skaičių“ (neatsižvelgiant į tai, kad Indijos ūkininkai būtent tai ir daro).

APCO kalba apie tarptautinių fondų pozicionavimą ir palengvinimą korporacijoms išnaudoti rinkas, parduoti produktus ir užsitikrinti pelną.

Ir valstybė aktyviai padėjo. Planuojama išstumti valstiečius, sukurti žemės rinką ir sujungti žemės valdas į stambesnius ūkius, kurie labiau tiktų tarptautiniams žemės investuotojams ir į eksportą orientuotai pramoninei žemdirbystei.

Pavyzdžiui, 2021 m. balandį Indijos vyriausybė sudarė susitarimo memorandumą su „Microsoft“, leidžiantį jos vietos partnerei „CropData“ naudotis pagrindine ūkininkų duomenų baze. Bendrovei „CropData“ turėjo būti suteikta prieiga prie vyriausybinės 50 mln. ūkininkų duomenų bazės ir jų žemės įrašų.

Plėtojant duomenų bazę, į ją bus įtraukti ūkininkų asmeniniai duomenys, turimos žemės profiliai, gamybos informacija ir finansiniai duomenys.

Deklaruojamas tikslas – naudoti skaitmenines technologijas, kad būtų pagerintas finansavimas, gamybos priemonės, auginimas, tiekimas ir paskirstymas. Neįvardyti tikslai – primesti tam tikrą ūkininkavimo modelį, skatinti pelningas korporatyvines technologijas ir produktus, skatinti rinkos (korporacijų) dominavimą ir sukurti žemės rinką, sukuriant visos šalies žemės „įtikinamų nuosavybės teisių“ sistemą, kad būtų galima nustatyti nuosavybę ir vėliau žemę pirkti arba nusavinti.

Po 2008 m. finansų krizės visame pasaulyje žemės ūkio paskirties žemės finansavimas paspartėjo. Nuo 2008 m. iki 2022 m. žemės kainos visame pasaulyje išaugo beveik dvigubai.

Žemės ūkio investiciniai fondai 2005-2018 m. išaugo dešimt kartų ir dabar reguliariai įtraukia žemės ūkio paskirties žemę kaip atskirą turto klasę, o JAV investuotojai nuo 2020 m. padvigubino savo akcijas žemės ūkio paskirties žemėje.

Tuo tarpu prekiautojai žemės ūkio prekėmis spekuliuoja žemės ūkio paskirties žeme per savo privataus kapitalo patronuojamąsias įmones, o naujos išvestinės finansinės priemonės leidžia spekuliantams kaupti žemės sklypus ir nuomoti juos sunkiai besiverčiantiems ūkininkams, taip skatinant staigią ir ilgalaikę žemės kainų infliaciją.

Kalbant apie Indiją, ji tampa visaverte pasaulinio kapitalizmo dukterine įmone. Išstumti ūkininkai ir žemės ūkio darbininkai stumiami į miesto sektorius, pavyzdžiui, statybų, gamybos ir paslaugų, nors šiuose sektoriuose nesukuriama pakankamai darbo vietų.

Toks išstūmimas palengvina darbui imlių šeimos ūkių pakeitimą stambiomis mechanizuotomis monokultūrinėmis įmonėmis, kurias kontroliuoja kelios galingos tarptautinės agroverslo korporacijos ir finansų institucijos.

Be to, Indija vis dažniau naudojasi savo užsienio valiutos atsargomis, kad galėtų pirkti maisto produktų tarptautinėje rinkoje, nes yra priversta mažinti rezervines maisto atsargas.

Šį procesą skatina pasaulinio agroverslo ir finansinio kapitalo spaudimas, kuriuo siekiama išardyti Indijos viešojo maisto pirkimo ir paskirstymo sistemas, įskaitant Indijos maisto korporaciją (FCI) ir viešojo paskirstymo sistemą (PDS).

Šie valstybės remiami mechanizmai istoriškai užtikrino apsirūpinimą maistu, palaikydami strategines grūdų atsargas ir užtikrindami sąžiningas kainas ūkininkams.

Šių atsargų panaikinimas reikštų, kad Indija fiziškai nebeturės ir nebekontroliuos savo maisto atsargų. Vietoj to ji turėtų priklausyti nuo nepastovių pasaulio rinkų ir apsirūpinti būtiniausiomis maisto atsargomis, naudodama užsienio valiutos atsargas.

Dėl šio pokyčio Indija taptų pažeidžiama dėl kainų svyravimų, investicinių įmonių spekuliacijų ir pasaulinėse žaliavų rinkose dominuojančių tarptautinių korporacijų manipuliacijų.

Masiniai ūkininkų protestai Indijoje iš dalies buvo pasipriešinimas šiai politikai. Nesant atsargų, Indija už maisto produktų tiekimą, galbūt finansuojamą skolinantis tarptautinėse rinkose, faktiškai mokėtų tokioms korporacijoms kaip „Cargill“.

Pasipriešinimas ir atsisakymas

Čia pateiktas pasakojimas atskleidžia giliai sisteminę kapitalizmo krizę, kurios neįmanoma suprasti remiantis pavieniais įvykiais, asmenybių politika ar trumpalaikiais politikos pokyčiais.

Kapitalizmas nuolat išradinėja naujus mechanizmus, kad pratęstų kaupimo ciklą – nuo financializacijos, grobuoniškos praktikos užsienyje ir spekuliacinių rinkų iki valstybės remiamo gelbėjimo, karo ir skaitmeninės priežiūros.

Šiame straipsnyje atskleidžiama esminė ekonominės sistemos, kuriai būdinga didėjanti valstybės ir korporacijų galios konvergencija, logika – trajektorija, kuri rodo, kad nuo „kapitalizmo“ bus pereita prie technokratinės ar net technofeodalistinės sistemos, kurioje e. prekybos platformos, algoritmai, programuojamos centralizuotos valiutos ir monopoliniai subjektai lems, kaip gyvensime.

Tokie pokyčiai kelia neatidėliotinus klausimus apie būsimą visuomenės pavidalą ir, svarbiausia, kaip masinis judėjimas galėtų pasipriešinti, nebūdamas kooptuotas ar nuverstas. Tačiau šios dinamikos pripažinimas yra esminis pirmas žingsnis skatinant informuotas diskusijas ir veiksmingą pasipriešinimą.

Tačiau hegemoninė klasė, jos žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos toliau skirsto gyventojus pagal rasės, religijos, tapatybės politikos ir imigracijos požymius. Jie daro viską, kad pasėtų susiskaldymą arba nuramintų, mandagiai pasitelkdami techninius įtaisus, žaidimus, pramogas ir sportą.

Jų žiniasklaida darys viską, kad žmonės nesužinotų, kas iš tikrųjų vyksta ir kodėl.

Bet net ir tada, kai žmonėms pavyks įžvelgti pro dūmų uždangą, jie stengsis skatinti apatiją, įtikinėdami žmones, kad vis tiek nieko negalima padaryti.

Jie bandys bet ką, kad suskaldytų opoziciją ir nuslopintų sisteminių pokyčių siekiančius judėjimus.

Tai nereiškia, kad pasipriešinimo nėra – toli gražu, ypač maisto ir žemės ūkio srityje (apie tai kalbama mano knygose apie pasaulinę maisto sistemą, kurių nuorodos pateikiamos šio straipsnio pabaigoje).

Kova su kylančiu skaitmeniniu autoritarizmu jau vyksta ir įgauna įvairias formas: teisių grupės teismuose ginčija masinio sekimo įstatymus ir praktiką; organizuojamos kampanijos, kuriomis siekiama blokuoti arba atšaukti skaitmeninės atpažinties sistemas, veido atpažinimo ir masinio duomenų saugojimo sistemas.

Vis dažniau vyksta masinės mobilizacijos prieš stebėjimo infrastruktūrą, taip pat nesutikimo su skaitmeninės atpažinties reikalavimais, atsisakymo dalyvauti ir viešų duomenų slėpimo kampanijų forma.

Taip pat sparčiai auga judėjimas, kurio tikslas – kurti ir skatinti lygiaverčius, federacinius ar blokų grandine pagrįstus socialinius tinklus ir komunikacijos priemones, taip pat kurti paprastų žmonių interneto infrastruktūrą, kuri apeina valstybės ir korporacijų kontrolę.

Tarptautinis solidarumas taip pat labai svarbus siekiant atskleisti ir pasipriešinti sekimo technologijų eksportui ir pasauliniam represinės politikos derinimui.

Tuo tarpu šimtai milijonų žmonių gyvena skurde, o dar daugiau susiduria su pragyvenimo lygio mažėjimu ir socialinės paramos mažinimu. Tuo pat metu itin turtingi žmonės paslėptose sąskaitose turi sukaupę apie 50 trilijonų JAV dolerių (nuo 2020 m.) ir pastaraisiais metais tik dar labiau praturtėjo.

Ir čia slypi klausimo esmė – ekonominė galia.

Nors pasipriešinimas sekimo valstybei ir skaitmeniniam autoritarizmui yra gyvybiškai svarbus, gilesnė kova vyksta prieš turto ir kontrolės koncentraciją pasaulinio korporacinio ir finansinio elito rankose.

Visame pasaulyje darbininkai, valstiečiai ir bendruomenės organizuoja streikus, žemės okupacijas, agroekologijos, sėklų ir maisto nepriklausomybės judėjimus, pasipriešinimą skoloms ir kovą už viešųjų gėrybių susigrąžinimą.

Užduotis – sukurti judėjimus, kurie galėtų ne tik pasipriešinti, bet ir pakeisti visą sistemą grindžiančias ekonominės galios struktūras.

Norėdami išsamiau susipažinti su visais čia aptariamais klausimais, skaitytojai gali naudotis autoriaus atviros prieigos knygomis, kurias galima perskaityti arba atsisiųsti Figshare (nereikia prisijungti ar užsiregistruoti).

Šiame straipsnyje išsakyta nuomonė yra autoriaus nuomonė, ir nebūtinai atspindi infa.lt redakcijos nuomonę.