infa.lt

REUTERS

„Per vieną naktį ištirpo [Baracko] Obamos aparatas, kurį jis sukūrė pagal Čikagos Demokratų partijos aparato pavyzdį ir kurį jis naudojo šaliai valdyti, įskaitant prestižinius institutus ir žiniasklaidą.“

Amerikos revoliucija yra vadinamas visuomenės, pagrįstos protestantizmo etikos principais, sukūrimas 13-oje Anglijos kolonijų Šiaurės Amerikoje, remiantis demokratiniu modeliu, kilusiu iš senovės Atėnų ir Romos, modifikuotu remiantis prancūzo Monteskjė ir anglų Hobso bei Loko filosofinėmis teorijomis.

Užfiksuoti amerikonizmo pagrindai, suformuluoti JAV tėvų įkūrėjų JAV Nepriklausomybės deklaracijoje, jos Konstitucijoje, Teisių bilyje ir „Federalist“ veikale. Ant Amerikos revoliucijos ideologinio pagrindo susiformavo sėkmingiausia visuomenė žmonijos istorijoje: laisviausia, turtingiausia, stipriausia, rašo „Kontinent USA“ portalo autorius. -https://kontinentusa.com/boris-gulko-konecz-velikoj-amerikanskoj-kontrrevolyuczii/

Tačiau pasaulyje nėra nieko amžino. Gerai: beveik nieko. JAV patyrė kruviniausią karą savo istorijoje – 1861-65 m. pilietinį karą; ekonomines krizes, kol išmoko jas įveikti. XX a. pradžioje į JAV persikėlė socialistai iš Rusijos ir anarchistai iš Italijos.

Su socialistais susidorojo N. Chruščiovas ir A. Solženicynas – pirmasis savo pranešimu XX partijos suvažiavime, antrasis – knyga apie Gulagą. Su anarchistais susidorojo policija.

Marksizmas JAV išnyko, tačiau jį staiga pakeitė ne toks logiškas, o gal net juokingas, bet įvairesnis ir kai kam patrauklesnis neomarksizmas (kitas progresyvizmo pavadinimas).

Neomarksizmas pareiškė apie save panaikindamas religinę seksualinę moralę, o ilgainiui ir tradicinį žmonių skirstymą į dvi lytis. Dabar neomarksizmo tyrinėtojai suskaičiuoja apie 50 lyčių. Paieškos tęsiasi. Lyčių simbolių sąraše – LGBTIQAP+. Skaitlingiausias iš jų yra +. Jis apima dar neišrastas lytis.

Kitas svarbus neomarksizmo skirtumas nuo klasikinio marksizmo yra tai, kad nepaisoma svarbiausios „internacionalizmo“ sąvokos. Neomarksizmas kažkodėl mažiau sėkmingas rases ir tautas pripažįsta progresyvesnėmis.

Iš progresyvių universitetų sluoksnių į Amerikos kasdienybę paplito blogio idėjos apie „baltųjų privilegijų“, „woke“, DEI (lygybės, įvairovės ir įtraukties) blogybes ir „interseksionalumo“ idėjos, supriešinančios vienas amerikiečių grupes su kitomis.

Barackas Obama (toliau -BO), paslaptingos biografijos žmogus, nuo 2008 m. lapkričio tapęs Jungtinių Valstijų prezidentu ir beveik mistine figūra, tapo naujųjų laikų pradžios Jungtinėse Valstijose ženklu ir amerikietiškojo neomarksizmo apaštalu.

Kaip ir Jėzus, A. Ivanovo grandioziniame paveiksle „Kristaus pasirodymas žmonėms“, užimančiame visą Tretjakovo galerijos sieną, BO pasirodymas pasauliui tapo pasauliniu įvykiu. Už BO pasirodymą tautoms jam iškart buvo skirta Nobelio taikos premija. Tai įvyko dar prieš BO užimant Ovalinį kabinetą Baltuosiuose rūmuose.

Prezidentas Bilas Klintonas dėl Nobelio veikė kaip „gimdyvė“ izraeliečių „Oslo taikos“ su Arafatu, tarpininkas, beveik 3 mėnesius be atsako bombardavęs Serbiją, nužudęs, kaip praneša serbai, 5,7 tūkst. žmonių ir sukėlęs toje šalyje ekologinę katastrofą.

164 tūkst. serbų ir 24 tūkst. čigonų turėjo bėgti iš Kosovo, kurį „išlaisvino“ Klintonas. Klintonas niekada negavo Nobelio premijos. Tačiau BO gavo Nobelio premiją iš karto, dar nespėjęs subombarduoti JAV draugiškos Libijos ir perduoti jos teroristinėms organizacijoms. Šis BO žygdarbis įvyks tik po dvejų jo prezidentavimo metų.

2017 m. sausio mėn. esė „Vašingtono žiurkiagaudys išlieka“, kurioje apibendrinau aštuonerius oficialaus BO prezidentavimo metus, pavadinau išeinantį prezidentą „netiesos ir melo meistru“. Iš tiesų BO valdė šią magiją.

Taigi, vos tik BO pareiškė, kad jam paklusnių JAV fiskalinių tarnybų apkaltinime, persekiojant jam oponuojančias dešiniųjų pažiūrų organizacijas ir piliečius „nėra nė grūdo tiesos“, tuo metu plėtęsis skandalas dėl šių persekiojimų – buvo tuoj pat pamirštas. Prognozė, kad BO „pasilieka“ – išsipildė.

Pirmajam JAV prezidentui, didžiajam Džordžui Vašingtonui, baigusiam dvi valdymo kadencijas, dėkingi bendrapiliečiai pasiūlė imperatoriaus titulą arba bent jau trečiąją valdymo kadenciją.

Jis atsisakė abiejų pasiūlymų. Laikydamasis demokratinių tradicijų, Vašingtonas pareiškė, kad vienam žmogui užtenka dviejų kadencijų.

Prezidento dviejų kadencijų apribojimo tradicija tęsėsi 144 metus. Ją 1941 m. nutraukė F. D. Ruzveltas. Prasidėjo pasaulinis karas – rinkimams nebuvo laiko. 1944 m. F.D.R laimėjo ketvirtus rinkimus, nors mirė praėjus vos trims mėnesiams po paskutinės kadencijos.

Tada JAV įstatymų leidėjai dviejų prezidento kadencijų vienam asmeniui ribą iš tradicijos kategorijos perkėlė į įstatymą.

Per 8 valdymo metus prezidentas gali sukurti tokią valdymo sistemą, kad jo pasitraukimas taptų fikcija, o jo įpėdinis – netikra figūra. Todėl tapo tradicija, kad po dviejų kadencijų prezidentas palieka sostinę ir politiką. BO šią tradiciją sulaužė. Nors pirmas jo blynas neprisvilo.

Demokratų partijos kandidatė 2016 m. prezidento rinkimuose, pirmą kadenciją dirbanti valstybės sekretorė Hillary Clinton, per televiziją pažadėjo tęsti BO politiką visose srityse.

Prezidento rinkimų kampanijoje prieš D. Trampą, Hillary komanda, pasitelkusi BO sukurtą ir kontroliuojamą „giluminę valstybę“, naudojo visus įmanomus draudžiamus kovos metodus: šnipinėjimą, pasiklausymą, šmeižtą, beprotiškus prasimanymus (vien ko verta istorija apie Maskvos prostitutes, besišlapinusias į D.Trampo lovą!), teisinį chaosą… bet rinkimus pralaimėjo.

Obamos komandai paklusni žiniasklaida ir jo „giluminė valstybė“ pavertė pirmuosius 4 Trampo prezidentavimo metus tikru pragaru. Neseniai išslaptintos 2016 m. sausio 5 d. BO patarėjos nacionalinio saugumo klausimais Susan Rice elektroninio laiško dalys patvirtina, kad sąmokslas sukompromituoti generolą Flynną, Trampo pasirinktą pakeisti Rice, buvo koordinuojamas Baltuosiuose rūmuose ir, kad tiek Barackas Obama, tiek Bidenas buvo aktyviai įsitraukę į Flynno nušalinimo kampaniją.

Beveik dvejus metus didelė demokratų teisininkų komanda nagrinėjo kaltinimus D. Trumpui, kad jis yra Rusijos agentas. Kiekvieną sekmadienį tuo laikotarpiu Kongreso Žvalgybos komiteto vadovas Adamas Schiffas pasirodydavo naujienų laidose ir patikindavo, kad turi neginčijamų to įrodymų ir netrukus juos pateiks.

Pabaigoje teisininkų grupės vadovas pareiškė, kad nėra jokių įrodymų apie D. Trampo išdavystę. Bet jei jų nėra – ką visą tą laiką tyrė teisininkai? Keista, kad po tos nesėkmės šmeižiko Schiffo pozicijos valdžioje nesvyruoja.

Nepaisant viso to, pirmasis D. Trampo prezidentavimo laikotarpis buvo itin sėkmingas – tiek kalbant apie prezidento poveikį šalies ekonomikai, kurią D. Trampas pastebimai atgaivino, tiek apie užsienio politiką.

Tik Nobelio komiteto „kairiosios pažiūros“ sutrukdė jam apdovanoti D. Trampą ir Izraelio ministrą pirmininką B. Netanyahu už istorinį Izraelio, JAE ir Bahreino „Abraomo susitarimą“.

D. Trampas yra pirmasis JAV prezidentas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kuris nepradėjo nė vieno karo.

2020 m. rinkimuose BO, kuris iš užkulisių valdė Demokratų partijos mašiną, pasinaudojo COVID pandemijos metu „balsavimo paštu“ teikiamomis galimybėmis ir į prezidento postą išvedė savo viceprezidentą Joe Bideną.

Man toks amerikiečių pasirinkimas atrodė neįtikėtinas. Joe Bidenas prieš tai buvo du kartus kandidatavęs į JAV prezidento postą. 1988 m. jis, jaunas senatorius, pakartojo 2 dienomis anksčiau pasakytą Anglijos profsąjungų lyderio Kinnocko kalbą ir dėl plagijavimo buvo priverstas gėdingai pasitraukti iš prezidentinių varžybų.

O 2008 m. pirminiuose partijos vidiniuose rinkimuose J. Bidenas surinko vos 0,5% demokratų balsų. Likus 3 savaitėms iki 2020 m. rinkimų, atsiskleidė kietas Joe Bideno sūnaus Hunterio Bideno kompiuterio korpusas, jo pamirštas remonto dirbtuvėse.

Jame esantys dokumentai nenuginčijamai įrodė sunkią Bidenų šeimos – Džo, jo sūnaus ir brolio – korupciją. Atrodė – BO intriga žlugo.

O tada, staiga – 51 vedantysis „giluminės valstybės“ darbuotojas paaukojo savo reputaciją ir melagingai paliudijo, kad šis kompiuteris buvo rusų afera. Po 2 metų buvo įrodyta, kad tai buvo klaidinga.

O dabar, išeidamas iš posto, Džo Baidenas paskelbė amnestiją savo sūnui, kuris teisiamas, be viso kito, dar ir už pajamų slėpimą. Taigi Joe Bidenas suteikė amnestiją tuo pačiu ir sau už bendrą sūnaus ir savo paties korupciją.

2020 m. BO, padedamas savo statytinio Bideno, laimėjo trečiąją prezidento kadenciją. Šios apgavystės žlugimą vaizdžiai aprašė rašytojas Davidas Samuelsas: „Po to, išbuvęs dvi išrinktąsias kadencijas Baltuosiuose rūmuose, Obama sukūrė ir ėmėsi vadovauti vadinamajam „pasipriešinimo“  D. Trampui judėjimui – veiklai, kuri prieštaravo visoms ankstesnėms Amerikos normoms ir praktikai.

Trampui pasitraukus, Obama liko Vašingtone ir toliau vykdė nerinkto partijos lyderio vaidmenį per vadinamąjį Bideno prezidentavimą… Laisvas nuo reguliavimo priežiūros ar atskaitomybės, jis ir jo bičiuliai taip pat galėjo vengti atsakyti į klausimus apie savo asmeninio turto, apie kurį sklandė gandai, kad jis siekia nuo 500 mln. iki 1 mlrd. dolerių, dydį ar šaltinius.

Būdamas privatus asmuo, B. Obama neprivalėjo atsakinėti į klausimus. Jis galėjo turėti ir viena, ir kita – valdžios galią be jokios viešos atskaitomybės.

Iki šiol jis neklydo. Priversdamas Bideną atsiimti savo kandidatūrą Harris naudai, kuri pasirodė esanti dar prastesnė kandidatė už nusenusį Bideną, pradėjusį priminti blogai prikimštą elnią, Obama sulaužė nerašytą susitarimą, dėl kurio jis buvo nepasiekiamas.

Tai, kad iš Demokratų partijos sąrašo prieš savo valią dingo pareigas einantis prezidentas, dėl priežasčių, aiškiai prieštaraujančių tam, ką spauda amerikiečiams pasakojo apie neįtikėtinai paaštrėjusį J. Bideno psichikos sutrikimą, ir kad jį pakeitė kandidatas, už kurį iš tikrųjų niekas partijoje nebalsavo, reikalavo kokio nors komentaro, kad ir trumpo.

Dėl to tapo neįmanoma, nors ir savaitę ar dvi, išlaikyti fikciją, kad B. Obama tiesiog gyvena Vašingtone ir nesikiša į politiką. Jei Baidenas buvo sukriošęs senukas, kas iš tikrųjų vadovavo šaliai? Kas turėjo pakankamai įtakos, kad galėtų įsakyti prezidentą išbraukti iš rinkimų sąrašo?

Abiem atvejais atsakymas buvo: Obama. Ir dabar jis buvo ant kabliuko ne tik dėl Kamalos Haris, bet ir atgaline data už bendrą netvarką, kurią jis ir jo agentai padėjo padaryti šalyje…

Atvirkštinis karalius Mido prisilietimas – partijos lyderis buvo akivaizdus, net jei niekas niekada neištarė nė vieno kritikos žodžio.

Vis dėlto, visų rasių ir tikėjimų amerikiečiai jautėsi taip, tarsi gyventų distopinėje, Alisos stebuklų šalyje, versijoje, valdomoje nematomos rankos – ir jiems tai nepatiko.

Jei elitiniai apklausų rengėjai ir ekspertai prognozuotojai, kurie nesugebėjo numatyti D. Trampo pergalės, būtų susipažinę su Amerikos istorija, užuot kartoję B. Obamos ir jo agentų kalbas, jie būtų pamatę šalį, trokštančią atgaivinti laisves, kurias didžioji dauguma amerikiečių pripažįsta kaip savo neatimamą teisę.“

Dabar amerikiečiai kupini lūkesčių: šalyje baigėsi 16 dominavimo metų trukusi realizuota neomarksistinė utopija: Jungtinėse Valstijose gyvenančius tradicinius amerikiečius pakeitė daugybė milijonų trečiojo pasaulio imigrantų, daugiausia musulmonų, nelegaliai atvykstančių per Meksikos sieną; šalies judėjišką-krikščionišką moralę pakeitė importuota atvykstančių grupių moralė.

Dar 2008 m. prezidentavimo pradžią pradėjęs BO savo bendrapiliečiams pristatė savo svajonę: „Jungtinės Valstijos yra viena didžiausių islamo šalių pasaulyje“.

Tikimasi, kad Donaldas Trampas savo programą pradės sausio 20 d: „Grąžinti Amerikai jos buvusią didybę“, sugrąžinti šalį į tuos laikus, kai ideologija buvo tėvų įkūrėjų amerikietiškumas.

Tuo tarpu Deividas Samuelsas maloniai nustebęs: „Per vieną naktį ištirpo Obamos aparatas, kurį jis modeliavo pagal Čikagos demokratų partijos aparato pavyzdį ir kurį naudojo šaliai valdyti, įskaitant prestižinius institutus ir žiniasklaidą“.